Užsikrėtė teniso virusu: net ir sėdint vežimėlyje tai įmanoma

Skaityk lengvai

17-metė Valerija Borisova vis dar kupina pakilių emocijų: neseniai grįžo iš Nyderlanduose vykusios tarptautinės jaunimo neįgaliųjų teniso stovyklos ir jaunių turnyro. Prieš porą metų neįgaliųjų tenisu susižavėjusi mergina neslepia, kad ši stovykla ją dar labiau įkvėpė siekti savo tikslų ir įveikti dėl cerebrinio paralyžiaus kylančius iššūkius.

Valerija tarptautinėje jaunimo neįgaliųjų teniso stovykloje buvo apdovanota kaip didžiausią pažangą padariusi sportininkė.  (nuotr. asm. archyvo)
6

Mamos pastangomis pakilo iš vežimėlio

Prisijungti prie teniso treniruočių Valerijai pasiūlė draugė Kotryna Žižmaraitė, su kuria mergina kartu mokėsi vienoje mokykloje, o šią vasarą abi kartu buvo pakviestos į stovyklą Nyderlanduose. Valeriją tenisas įtraukė iš karto. „Dabar tai mano mėgstamiausias hobis, be teniso nebegaliu gyventi“, – atvirauja mergina. Ji neslepia, kad žaisti neįgaliųjų tenisą nėra paprasta – žaidžiama sėdint vežimėlyje, tad reikia suspėti ir ratus pasukti, ir raketę laikyti, ir kamuoliuką sekti. Tiesa, vežimėlis – sportinis, jis saugesnis, manevringesnis. „Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau kai atmušiau pirmus du kamuoliukus, atsirado azartas, – pasakoja Valerija. – Man reikėjo sporto ir aš jį atradau. Tenisas – vienas tų dalykų, kurių nemesiu niekada.“

REKLAMA

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Užsikrėtė teniso virusu: net ir sėdint vežimėlyje tai įmanoma

Dukros entuziazmą palaiko ir mama Svetlana. Ji sako matanti, kaip dukra ryžtingai siekia rezultato ir vis labiau įsitikina, kad sportas jai duoda labai daug – pagerėjo sveikata, laikysena, išmoko tiesiau sėdėti, o svarbiausia – dukra mėgaujasi tuo, ką daro.

Valerija nuo gimimo turi vaikų cerebrinį paralyžių. Tik dėl didžiulių mamos pastangų ji pakilo iš neįgaliojo vežimėlio. Dabar Valerija vaikšto pati. Nors žingsnis nėra tvirtas, šiek tiek sutrikusi merginos pusiausvyra, palyginti su tuo, kas buvo, pasiekta labai daug. Tam, kad dukra pradėtų vaikščioti, kad geriau jaustųsi, Svetlana atidavė 9 metus. Mankšta, masažai trukdavo iki 4 valandų per dieną. Ypač sudėtinga būdavo atsigauti po operacijų – Valerija išgyveno net penkias. Kai dukrai būdavo skiriama reabilitacija (vos kelios savaitės per metus), moteris viską atidžiai stebėdavo ir tą patį kartodavo namuose. Ieškojo informacijos ir internete.

Nori siekti aukštesnių rezultatų

Savo ryžtą rimtai sportuoti Valerija įrodė ir būdama Johano Cruyffo fondo tarptautinėje jaunimo neįgaliųjų teniso stovykloje Nyderlanduose, kurioje dalyvavo negalią turintys jaunuoliai iš Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Japonijos, Kroatijos, Lietuvos, Nyderlandų, Rusijos ir Turkijos. Valerijos, Kotrynos ir jų trenerio Audriaus Liubino išvyką į Nyderlandus parėmė Lietuvos paralimpinis komitetas. V. Borisova buvo apdovanota kaip labiausiai patobulėjusi dalyvė. „Stovykloje buvo emocijų bomba. Esu be proto dėkinga visiems, prisidėjusiems prie mūsų kelionės finansavimo ir organizavimo“, – neslepia džiugesio Valerija.

REKLAMA

Ji pasakoja, kad iš pradžių teko ir šiek tiek nusivilti – atvykus į stovyklą pasirodė, kad mūsų sportininkai silpniausiai pasiruošę. Ir nenuostabu – turime mažiausiai treniruočių. Pasak Valerijos, kai kurių šalių sportininkai treniruojasi 3–5 kartus per savaitę po kelias valandas, o mūsų treniruotėms skirta vos valanda per savaitę. Pirmus du turnyrus mergina pralaimėjo rezultatu 0:4, o jau trečią – 2:4. Ji sako pajutusi didžiulį skirtumą tarp to, kaip žaidė iš pradžių ir kaip – vėliau. Dėl to ji itin didžiuojasi gautu medaliu už patobulėjimą. „Labai džiaugiuosi, kad buvau pastebėta, paskatinta, atsirado antras kvėpavimas, noras dar labiau sportuoti. Esu pasiryžusi iš visų jėgų siekti kuo geresnių rezultatų. Atsivėrė naujos durys, naujos perspektyvos“, – dega entuziazmu Valerija.

Ji pamatė, kad kiekvienas treneris turi savo mąstymą, savo mokymo strategiją, todėl buvo labai įdomu susipažinti su kiekvienu iš jų – vis ko nors naujo pasimokai. Du treneriai patys juda neįgaliųjų vežimėliais. Ypač sužavėjo japonų komandos pasirengimas – jie atsivežė netgi savo kineziterapeutą. „Stebėdama kitus ir pati daug mokiausi. Pamačiau žmones, kurie pasiekę daug daugiau negu aš, noriu ir aš kuo daugiau pasiekti“, – dalijasi įspūdžiais Valerija. Ji svajoja kitąmet iš stovyklos parvežti medalį ne už pastangas, o už pergales, taip pat patobulėti tiek, kad galėtų dalyvauti varžybose.

Kviečia visus prisijungti

Šiuo metu SEB arena remontuojama, todėl treniruotės nevyksta, tačiau Valerija nekantraudama laukia, kada vėl galės pradėti sportuoti. O kol kas mėto kamuoliuką į sieną – nė vieną dieną nedaro pertraukų. „Vargšė mano siena, jei galėtų, turbūt pabėgtų nuo manęs“, – juokauja Valerija.

REKLAMA

Valerijos mama Svetlana džiaugiasi, kad dukra atrado savo kelią. „Labai norisi, kad visuomenė priimtų tokius žmones kaip mano dukra. Deja, dar pasitaiko visko – tenka išgirsti replikų, kad ji vaikšto kaip girta ir panašiai. Aš jau nekreipiu dėmesio į tokius žmones, o dukra reaguoja labai jautriai – kurį laiką nenori niekur eiti iš namų“, – sako moteris. O ir pati Valerija sako susidūrusi su patyčiomis mokykloje. Jos baigėsi perėjus į paprastą užmiesčio mokyklą.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų