Iš infarktą išgyvenusio Drukteinio – naujos žinios

Infarktą patyręs etiketo specialistas ir laidų vedėjas sparčiai sveiksta. Šiuo metu jis vis dar gydomas Santaros klinikose, tačiau jau noriai bendrauja su gerbėjais.

Drukteinis Giedrius (nuotr. asm. archyvo)

Penktadienio popietę jis pasidalijo viešu įrašu, kuriame papasakojo, ką matė paniręs į komą ir kaip jautėsi patyręs infarktą. Viešai jis prabilo ir apie matytą tunelį bei perdavė linkėjimus iš sveikstančiųjų palatos.

„Linkėjimai iš sveikstančiųjų palatos! Taigi, po ilgų sapnų ir vizijų, atkuriančių tą lemtingą dieną, galiausiai subrendo tekstas apie mano pokalbį su pačiu Jėzumi!

Vis dėlto, kad ir kaip besistengiau, vis tiek prasminga ir itin humanistinė pradžia vis tiek pavirto į neįtikėtino žiaurumo pabaigą (tad tiems, kas įžvelgs prasmę jo pirmojoje dalyje, patariu - ties ja ir sustokite!)

Taigi, kai Haris Mackevičius, kadaise taip pat pergyvenęs infarktą, manęs paklausė: „ar buvai tunelyje?“, iš pradžių pagalvojau, kad mūsų šalyje yra mažiausiai dar vienas asmuo, žinantis, kas tai yra.

Giedrius Drukteinis (Fotobankas)

Visgi, kaip pasirodė, Holivudo sukurtas „tunelio“ stereotipas itin gajus visame pasaulyje, ir, pasirodo, ten turėję reikalų gausybė žmonių, netgi tokie beraščiai smirdžiai kaip Diego Maradona – ir tas per „tunelį“ ėjęs!

Nepaisant jo tiesioginio priepuolio nuo narkotikų ir jo liaupsių komunizmui – žėk, net ir bolševikai neturi versijos, kas egzistuoja ten anapus, tad ir jiems tenka remtis Bažnyčios doktrinomis, prieš kurias tiek kovota! Nes, kaip sakoma, “krentančiame lėktuve ateistų nebelieka”. Ir tai mūsų maža pergalė – Diego Maradonos terminologija kalbant, “vienas – nulis”.

REKLAMA

Taigi, kas yra tas „tunelis“, ir kaip atrodo buvimas jame? Holivudas tai parodo labai paprastai – herojus gerai apšviestu koridoriumi tvirtu žingsniu žengia link kažkokios ryškios šviesos šaltinio. Jis, žinoma, apsirėdęs madingais ir švariais drabužėliais, ant rankos puikuojasi nepigus laikrodis, ant kanopų – išblizginti kamašai...

Beje, apie tai, ar galime ką nors materialaus pasiimti į pomirtinį gyvenimą, diskutavo jau Bažnyčios Tėvai (pavyzdžiui, vestuvinį žiedą ar savo vestuvinių nuotraukų albumą?) ir priėjo tvirtos išvados - NE. Vadinasi, tai nėra, o ir negali būti „ėjimas koridoriumi“ apsitaisius „Brooks Brothers“ ryzais ir aksesuarais, kad ir kaip norėtųsi.

Be to, toks materialistinis įsivaizdavimas tiesiogiai konfliktuoja su pačia nemirtingos sielos koncepcija (bent jau krikščioniškose doktrinose). Į klausimą, kaip atrodo pomirtinis gyvenimas ar bent jau perėjimas į jį, jau daug amžių bando atsakyti ne tik religija, filosofija, menas, bet netgi kinematografas (tipo, serialas „Lost“) ar riapo dainininkai! Tačiau

Bažnyčios Tėvai savo laiku išvedė unikalų paaiškinantį silogizmą, pagrįstą vienui vieninteliu klausimu - „o kas iš esmės yra šiandieninis gyvenimas, palyginti su diena, likusia iki Tavo gimimo?“.

Ir tai (peršokus ilgus ir gana prasmingus išvedžiojimus) mus priveda prie paprastos išvados – visas mūsų gyvenimas yra „gyvenimas tunelyje“ (jei tai norite tai vadinti) ir kiekviena akimirka – tai bendravimas su tuo, kas mus tame „tunelyje“ pasitiks.

Tik pagalvok pats! Rašytojas Herbertas Wellsas kadaise sakė: „žmonės kvaili, nes siekia žvaigždžių, tiesiog užmiršdami, kad svarbiausia žvaigždė visoje Visatoje – tai Žemė!“ Mes ieškome Dievo, nors Jis visada sėdi šalia mūsų. Nori išvysti Dievą?

REKLAMA

Pažvelk į šalia sėdintį žmogų. Nori pabendrauti su Jėzumi „tunelyje“? Pabendrauk su šalia sėdinčiu žmogumi. Nori, kad Dievas padarytų Tau ką nors gero? Padaryk gero Jam pačiam – šalia sėdinčiam žmogui. Nori, kad Dievas Tau nusišypsotų?

Nusišypsok šalia sėdinčiam žmogui. Nori įveikti Šėtoną? Tai ir nesielk kaip Šėtonas. Mes baiminamės Šėtono žabangų, kaltiname Dievą neveiklumu arba abejingumu, visiškai užmiršdami tai, kad mes patys ir esame dievai, ir mes patys esame velniai – ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip Dievas ar Šetonas elgsis su mumis. Solženicynas jau kažin kada rašė: „mes prisimename Dievą tik tada, kai mums blogai, ir beveik niekada, kai mums viskas gerai“.

Štai kodėl žmonės manęs ir klausia, kaip atrodo tas „tunelis“, nes jiems norisi išgirsti apie tai kažką egzotiško ir originalaus. O nieko originalaus ten juk net ir negali būti. "Tunelis" - juk tai Jūsų visi!

Aš nežinau, su kuo aš jame bendravau. Galiu tik nujausti, kodėl Jis pasiuntė mane atgal – greičiausiai tik todėl, nes aš pats to norėjau. Taip, Jis buvo panašus į Ostapenką viršutine veido dalimis ir į graikų daininką Demis Roussos – ir spėju, koka galingą juoko bangą tai gali sukelti! – nes to nori pats Šėtonas: argi nesmagu pa**** Ostapenką, „durnelį“ tą?

Bet tame juk ir glūdi visas sunkumas paaiškinti, kaip atrodo tas „tunelis“. O juk senovės išminčiai jau kažin kada sakė: „jei nori pažinti kitus, pirmiausiai pažvelk į save!“

Beje, visose tose klejonėse kažkaip manęs visai nenustebino vienas paprastas faktas – tai, kad Jėzus (Ostapenka-Roussos) kalbėjo tarsi senovine lenkų kalba, pareikšdamas man, pvz., tokią frazę: „day, ut ia pobrusa, a ti poziwai“ (šiuolaikine lenkų kalba ta pati frazė skambėtų „daj, niech ja pomelię, a ty odpoczywaj“) – ką tai reiškia, susižinosi pats, jei labai jau norėsis. Kodėl Jis kalbėjo ne savo gimtąją aramėjų ar senovine hebrajų? – paklaustų sunerimęs Biblijos istorijos žinovas lietuvis, gal net nedrąsiai ir apie lietuvių kalbą pagalvojęs (kaip ne kaip – artimiausia sanskritui!).

REKLAMA

Į pastarąją viltį visada galima grubiai atsakyti – o kodėl Kristus turėtų kalbėti pagonių kalba? O Jo gimtoji aramėjų? Seniai mirusi ir nebeturinti nūdienos atitikmenų.

Tas pats ir su hebrajų – ir tik nereikia čia kišti į Dievo Sūnaus lūpas to XIX amžiaus surogato, pavadinto moderniąją hebrajų kalba. O lenkų, žėk, tinka nuo bet kada iki bet kada!

Beje, čia mane staiga „zaneslo“ ir turiu padaryti trumpą rakursą į kriminalinę praeitį – pasak legendos, „tikroji“, klasikinė ir istorinė lenkų kalba išliko užsikonservavusi pačiuose pietrytinėse Žečpospolitos regionuose, ten, kas džišiaj vadinama Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina. Visi puikiai atsimenate tokį savo laiku madingą užsiėmimą – tautosakos rinkimą, gal net neretas esate ir pats tuo užsiiminėjęs, a?

Supranti mano ironiją, ane? – Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje tautosakos rinkėjai greitai suvokė, kad senovinę kalbą vartojantys žmogeliai yra pati silpniausia visuomenės dalis, kurią, susirašius visus jų išsakytus padavimus, frazes, visas raudas, lengva apiplėšti (o kokių tik vintažinių raritetų tuos chutoruose nerasi! – ikonų, laikrodžių, samovarų, muzikos instrumentų - ir iš pradžių kaimiečiai mielai juos grobuonims demonstruodavo!), o po to nužudyti arba išsivaryti į „baltąsias verges“ – galės sau kamputyje išties paraudoti, kol jų savininkai konferencijose varinės kalbas apie naujausius lingvistinius atradimus ir mėgausis su kitais ponais kvapnia herbata su marmeladu iš XVII amžiaus samovaro!

Galiausiai senieji čiabuviai neapsikentę pradėjo ginkluotis ir priešintis tokiam terorui, ypač prasidėjus kasmetinei “Festiwal Języka Polskiego” savaitei – tada po “linksmųjų kalbukų gurguolių” priedanga į karo žygius išsiruošdavo patys žiauriausi naikintojai (mat, korumpuota Policja į visus tuos prajovus ir pagalbos skambučius žvelgė pro pirštus, tipo, juk festivalis, tai tik narodas linksminasi!).

REKLAMA

Taigi, kaimiečiai, išgirdę džipų motorų ūžimą, linksmas bajanų treles, maskuojančias tikrąsias mielųjų svečių intensijas, ir matydami balalaika-gigantu grojančią mešką ant dviračio – suskubdavo išsikasinėti „šmaiserius“ beigi “degtiarovus” ir pasitikdavo tautosakos rinkėjus šūvių papliūpomis. Tačiau kur tu žmogus pasipriešinsi meistriškai organizuotai atakai!

Atitinkamai išdresiruota meška, krūpčiojanti, bet niekaip nevirstanti nuo į ją smingančių kulkų ir strėlių, mojuodama balaika-gigantu, pasirodo, prikimšta parako, visu korpusu trenkdavosi į pirkios sieną, galingu susisprogdinimu ją nugriaudama, ir pro tą išlaužą suvirsdavo į visas puses moderniais ginklais tvatinantys tautosakos rinkėjai.

Po trumpo, bet įnirtingo susišaudymo, nebelikdavo ką imti lingvistinio, bet daug ką – materialaus... Ypač buvo smagu lengvai pavargusiems tautosakos rinkėjams tik ką užkariauto chutoro sodelyje pasimėgauti midumi, kol pirmakursiai rausdavo laukus, kur, anot žvalgybos, slypėjo nemažai užkasta antikvarinių lobio...

Veikė ir Lietuvoje viena žostka tautosakos rinkėja, pavadinkime ją sąlyginąi Ramune. Jos teritorija buvo Zarasai, ir garsėjo ji nekilnojamojo turto užvaldymu. Nemėgo ji smurto, tačiau gražiai giedančius ir sakmes menančius senukus įkalbėti mokėjo.

Tik sykį vienas Turmanto valdininkėlis leido sau pajuokauti, kad labai jau dažnai jai kaimiečiai geranoriškai turtus perrašinėja, net nedalyvaudami procese, į ką jį tik pažvelgė šaltomis pilkomis akimis, ir to valdininkėlio visą likusią dieną nebepleido bloga nuojauta.

REKLAMA

Greitai vienok baigėsi jo psichologinės problemos, kai grįžtantis namo jis išvydo, kad atvira liepsna dega jo butas, o kelią jam pastojęs dailiai nuaugęs vaikinas peiliu perrėžė pilvą nuo šakumos iki krūtinkaulio – nemirtinai, nepergyvenkite, Ramunė smurto nemėgo, Gyvena ji dabar tarsi Kanaruose...


Rašyti komentarą...
L
Lina
2019-06-08 07:30:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sekmes sveikstant ,bey bukit geras,tik nesimaivykit,nes kazkaip neskanu
Atsakyti
-1

A
Antose
2019-06-07 19:27:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
Jam su galva negerai dispanserizuoti kol visai nenupuso
Atsakyti
-4

D
Dalia
2019-06-07 20:50:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
Miavymasis ir tik tiek - drukteiniui tai būdinga.
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (15)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų