Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.06.04 17:44
Diskusijos „Kaip kurti mokyklą visiems?“  moderatorius Dominykas Vaitiekūnas ir LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė.  (Sigitos Inčiūrienės nuotr.)

Diskusijos „Kaip kurti mokyklą visiems?“ moderatorius Dominykas Vaitiekūnas ir LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė. (Sigitos Inčiūrienės nuotr.)

Aktorius, renginių ir laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas šį pavasarį aplankė Lietuvos mokyklas, dalyvavusias projekte „Mokykla visiems“. Moderuodamas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią projektui aptarti skirtą diskusiją Dominykas prisipažino, kad susitikimai mokyklose, ypač pokalbiai su mokiniais, jį nuteikė optimistiškai. „Tikiu šia karta. Mums tereikia jai netrukdyti“, – sakė jis.

Projektą „Mokykla visiems“ inicijavo Lietuvos negalios organizacijų forumas (LNF) ir JAV ambasada Lietuvoje, siekdami ieškoti gerųjų įtraukiojo ugdymo pavyzdžių ir norėdami mokyklų bendruomenes paskatinti galvoti apie įvairovės naudą, padėti joms pasiruošti būti atviroms įvairiems vaikams.

REKLAMA

Renginyje dalyvavęs JAV ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas Marcusas Micheli sakė, kad vienas iš JAV tikslų – užtikrinti, kad pasaulyje būtų ginamos žmogaus teisės, tarp jų – ir negalią turinčių asmenų, o negalią turinčiųjų įtraukimas į bendrojo ugdymo mokyklas – geriausias būdas visiems suteikti lygias galimybes ir pagerinti mokymosi kokybę. „Atvirumas ir įvairovė didina našumą, padeda skleistis mokinių kūrybiškumui ir taip prisideda prie geresnių mokymosi rezultatų“, – pabrėžė M. Micheli, sveikindamas diskusijos dalyvius.

LNF prezidentė, dėkodama projekte dalyvavusioms mokykloms, sakė, kad įtraukusis mokymasis yra fundamentali teisė, pirmoji grandis, kuri leidžia negalią turintiems žmonėms pasijusti oriai.

Suburtos skirtingą patirtį turinčios mokyklos

Vykstant įtraukiojo ugdymo reformai vis daugiau negalią turinčių mokinių patenka į bendrojo ugdymo mokyklas, kurios ne visada turi pakankamai resursų tinkamai šiuos vaikus priimti. Dažniausiai trūksta kvalifikuotų specialistų ir lėšų paslaugoms, tačiau ne mažiau svarbus ir visos mokyklos bendruomenės emocinis pasirengimas.

Į projekto veiklas įsitraukė 10 bendrojo ugdymo mokyklų. Tarp jų – daugiausiai patirties įtraukiojo ugdymo srityje sukaupusios Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija ir Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinė mokykla, kuriose mokosi po kelias dešimtis specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Kitos projekto dalyvės palyginti neseniai atvėrė duris negalią turintiems mokiniams: Grigiškių „Šviesos“ gimnazija, Šalčininkų Jono Sniadeckio gimnazija, Šalčininkų rajono Butrimonių Anos Krepštul gimnazija, Plungės rajono Kulių gimnazija, Kelmės „Aukuro“ mokykla, Kelmės „Kražantės“ progimnazija, Rokiškio rajono Pandėlio gimnazija ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija.

REKLAMA

Pasak LNF komunikacijos projektų vadovės Simonos Aginskaitės, mokyklų, kurios priima negalią turinčius vaikus, ieškota visoje Lietuvoje. Įtraukusis ugdymas Lietuvoje susiduria su nemenkais iššūkiais, bet jau yra puikių pavyzdžių, kurie gali padėti ieškoti išeičių. „Mūsų tikslas kaip tik ir buvo suburti patirties turinčias ir tik pradedančias priimti negalią turinčius vaikus mokyklas“, – sako S. Aginskaitė.

Projekto metu dalytasi mokyklų patirtimi dirbant su įvairiais vaikais, tačiau pagrindinės veiklos buvo nukreiptos į 5–7 klasių mokinius: vaikai skaitė R. J. Palacio knygą „Stebuklas“, žiūrėjo pagal šią istoriją sukurtą filmą „Gerumo stebuklas“. Vėliau kūrė įvairius kūrybinius darbus, kuriuose kalbėjo apie įvairovės džiaugsmą mokykloje. Dalis mokinių darbų pristatyti diskusijos dalyviams. Susirinkusieji taip pat turėjo progą susipažinti su autentiškomis vaikų patirtimis – turinčių negalią ir jos neturinčių vaikų nuomonės sudėtos į keliolikos minučių trukmės vaizdo klipą.

Kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią?
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
20,4%
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
43%
Socialinės kampanijos.
31,2%
Nežinau, man tai neaktualu.
5,4%

REKLAMA

Svarbu sukurti santykį su kiekvienu vaiku

Savo patirtimi su renginio dalyviais dalijosi JAV įtraukiojo ugdymo ekspertė dr. Lauren Freedman. Ji mokykloje pradėjo dirbti 1974 metais, o po metų JAV Kongresas priėmė įstatymą dėl vaikų, turinčių negalią, integracijos bendrojo ugdymo mokyklose. „Taigi aš pati kaip mokytoja augau kartu su šio įstatymo įgyvendinimu. Įstatyme sakoma, kad mokiniams, turintiems negalią, turi būti suteiktos tokios mokymosi galimybės, kurios mažiausiai juos ribotų. Šis įstatymas tapo mūsų pilietinių teisių judėjimo dalimi“, – sakė ekspertė ir pacitavo įstatymo ištrauką, kurioje sakoma, kad negalia yra natūrali žmogiška patirtis, ji nė vienam neturėtų trukdyti tapti visuomenės dalimi.

L. Freedman pasakojo, kad mokytojai patys turėjo išmokti, kaip dirbti su įvairių negalių turinčiais vaikais. Jai pačiai labiausiai pasiteisino grupinio darbo metodas: „Dirbdami grupėje vaikai galėdavo pažinti ir pasitikėti vienas kitu, vertinti kiekvieno gebėjimus ir pamiršdavo, kurie turi negalią, o kurie – ne. Būdavo įdomu stebėti mokinius per pertraukas – susibendravę grupėje, jie kartu leisdavo laiką, pietaudavo“, – prisimena buvusi mokytoja.

Viešnia iš JAV išskyrė keturias priežastis, kodėl, jos manymu, įtraukusis ugdymas yra toks svarbus. Pirmiausia, jis reikalingas tam, kad negalią turintys vaikai galėtų ugdyti savo talentus, gebėjimus ir tapti visateisiais visuomenės nariais. Antra, išsilavinimas bet kuriam žmogui reikalingas tam, kad jis taptų nepriklausomas ir galėtų finansiškai save aprūpinti. „Taip visuomenė daro paslaugą sau, įdėtos sąnaudos galiausiai atsiperka“, – sakė L. Freedman.

REKLAMA

Dar viena priežastis – įtraukusis ugdymas vaikus moko užuojautos, empatijos, pagarbos, padeda mokytis vieniems iš kitų, mažina patyčias.

Galiausiai toks mokymas svarbus patiems mokytojams, nes jie mokosi mokyti skirtingus vaikus. „Aš pati, mokydama kitokius vaikus, išmokau sau kelti klausimus, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip. Ši patirtis man padėjo prisitaikyti prie vaikų ir sukurti santykį su kiekvienu“, – dalijosi patirtimi ekspertė.

Kur esame?

Diskusijos dalyviai, paprašyti įvertinti dabartinę Lietuvos įtraukiojo ugdymo situaciją, negailėjo kritikos. VDU profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus priminė, kad Lietuva, 2010 metais ratifikavusi JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo stengtis, kad negalią turintys žmonės gyventų visuomenėje lygiai su visais, taip pat ir švietimo srityje. „Vis dėlto tai, kas Lietuvoje pasikeitė, padarė pačios mokyklos, – sakė J. Ruškus. – Tačiau žiūrint iš sisteminės, struktūrinės, kitaip tariant, įstatymų pusės, žingsniai minimalūs, jie niekuo neprisideda prie socialinės įtraukties. Štai JAV diskriminacija uždrausta federaliniu lygmeniu, o mūsų įstatymuose diskriminacija netgi skatinama – Švietimo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad mokykla pati renkasi vaikus, todėl gali pasakyti, kad neturi sąlygų priimti negalią turinčio vaiko.“

REKLAMA

„Iš tiesų nematome didelio proveržio, – pritarė LNF prezidentė D. Juodkaitė. – Tai rodo skaičiai ir faktai: Lietuvos aukštosiose mokyklose mokosi mažiau negu vienas procentas negalią turinčių studentų. Specialiosiose mokyklose mokosi daugiau nei trečdalis mokyklinio amžiaus asmenų. Pagal tokią statistiką esame vieni paskutiniųjų Europos Sąjungoje.“

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė pastebėjo, kad ir prieš 15 metų diskutuota apie tokias pačias problemas, per tą laiką niekas nepasikeitė. Direktorė, vadovaujanti mokyklai, kuri jau 26 metus organizuoja įtraukųjį ugdymą, konstatavo: „Institucijos, kurios vertina vaikus, skiria pagalbą, šiandien važiuoja vienais bėgiais, o kitais bėgiais važiuoja valstybė, kuri skiria finansavimą.“ Mokyklos priverstos pačios kovoti su joms tenkančiais iššūkiais.

„Pinigų visada neužtenka, svarbiausia – požiūris“, – teigė Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis. Negalią turintis Matas Geležauskas, baigęs Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją, vėliau – Vilniaus universitetą, konstatavo: „Slenkame sraigišku tempu, ir tik dėl tokių mokyklų kaip Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos ar Dovilų mokykla, kurios atidarė duris ir sako: ateikit, mes susitvarkysim.“ Valstybės požiūrį jis irgi įvertino negailestingai: „Jeigu žiūrėsime sistemiškai, mes vis dar sėdime organinėse trąšose.“

REKLAMA

Kaip išeiti iš užburto rato?

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė Daiva Vaišnorienė pastebėjo, kad, kaip rodo projekte dalyvavusių mokyklų patirtis, net ir tokioje situacijoje galima kurti gražius dalykus, kurti mokyklą, kur gera visiems, bet vis dėlto tai turėtų būti ne vien mokyklos, o valstybės ir savivaldybių rūpestis.

J. Ruškus atkreipė dėmesį į grėsmę, kad sėkmingai įtraukiojo ugdymo srityje dirbančios mokyklos netaptų naujomis specialiosiomis mokyklomis – jose gali mokytis tik tam tikras procentas neįgalių vaikų. Neįgalių mokinių čia nedaug, nesiekia dviejų procentų, todėl valstybė privalo rasti resursų šiuos vaikus ugdyti kartu su kitais.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus dabartinę situaciją, kai trūksta lėšų ir specialistų, įvertino kaip užburtą ratą ir atkreipė dėmesį į mokytojų rengimą – aukštosios mokyklos turėtų būsimus mokytojus ruošti dirbti su specialiųjų poreikių vaikais.

Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė pritarė, kad universitetuose niekas nemoko dirbti su negalią turinčiais vaikais ir kad jos pačios aukštojoje mokykloje gautos specialiosios pedagogikos žinios susidūrus su realybe buvo visiškai bereikšmės. Jos manymu, mokytis galima ir pačiam – kad ir nuotoliniu būdu. Vis dėlto svarbiausia – noras padėti vaikui. „Gali perskaityti daugybę knygų, lankyti daugybę seminarų, bet jeigu nepriimsi žmogaus, kuris atėjo, nieko nebus“, – sakė S. Venckienė.

REKLAMA

V. Ališauskienė pritarė, kad didžiausia vertybė mokykloje yra darnus geranoriškų mokytojų ir specialistų kolektyvas, pačių mokytojų nuostatų keitimas ir bendradarbiavimas.

Diskusijos moderatorius prisiminė geriant kavą jam pasakytą Kelmės mokyklos direktorės mintį: jai atrodo, kad visi prieš keletą metų atsibudo ir pradėjo judėti viena kryptimi. „Man irgi taip atrodo po to, kai po tos kavutės apsilankiau dar devyniose mokyklose. Mes tikrai judame viena kryptimi. Tik norėtųsi, kad judėtume greičiau“, – sakė D. Vaitiekūnas.

LNF prezidentė, džiaugdamasi projekto rezultatais, pridūrė, kad dabar estafetę turėtų perimti ministerija ir savivaldybės.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė

 

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų