Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.05.22 12:27
Pasaulis atsisveikino su Jean Vanier – „Arkos“ bendruomenės įkūrėju. Trosly „Arkos“ bendruomenės archyvo nuotr.

Pasaulis atsisveikino su Jean Vanier – „Arkos“ bendruomenės įkūrėju. Trosly „Arkos“ bendruomenės archyvo nuotr.

Praėjusią savaitę pasaulis atsisveikino su Jean Vanier (Žanu Vanier) – „Arkos“ bendruomenės, kurioje kartu gyvena intelekto negalią turintys ir negalių neturintys žmonės, įkūrėju.

Šiuo metu visame pasaulyje veikia 154 „Arkos“ bendruomenės. Dvi iš jų įkurtos Lietuvoje: „Betzatos“ bendruomenė Vilniuje ir Kauno „Arkos“ bendruomenė. Visos jos vadovaujasi bendra filosofija ir požiūriu – žmonėms, turintiems intelekto negalią, ir asistentams kartu susikurti aplinką primenančius namus, priimti vienam kitą kaip dovaną.

Apie susitikimus su J. Vanier ir jo idėjas sutiko papasakoti „Arkos“ bendruomenėje gyvenę ir su juo daug bendravę Kauno „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas ir vadovas, VDU Socialinio darbo katedros lektorius Gedas Malinauskas ir bendruomenės narys, VDU Socialinio darbo katedros profesorius, JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus.

REKLAMA

Jonas Ruškus: „J. Vanier sakė – mes esame ženklas“

Jonai, ar atsimenate pirmąjį susitikimą su J. Vanier?

Pirmą kartą jį pamačiau Vilniuje, susitikime Menininkų rūmuose (dabartinėje prezidentūroje). Tuo metu Šiauliuose studijavau defektologiją, ir mus mokė, kiek daug sutrikimų turi intelekto negalią turintys vaikai, aiškino, kiek daug jie gyvenime negalės padaryti ir kad gyvenimas globos įstaigose jiems – didžiausia laimė. Ir štai išgirdau J. Vanier – jis kalbėjo apie negalią turinčių žmonių orumą, apie bendruomenę, apie tai, kad neturintys negalios keičiasi būdami kartu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Tada buvo 1991-ieji, ir tai, ką kalbėjo J. Vanier, tuo metu buvo labai keista, negirdėta, neįprasta. Priėjau prie jo ir paklausiau, ar jis turi kokių nors knygų – būtų įdomu paskaityti apie jo bendruomenę. Jis pasakė: „Kam tos knygos, geriau atvažiuok.“ Aš ir nuvažiavau į Prancūziją, į Trosly-Breuil, kur J. Vanier 1964 m. įkūrė pirmąją „Arkos“ bendruomenę. Likau ten ketveriems metams.

Gal galėtumėte J. Vanier pristatyti tiems, kurie iki šiol apie jį nėra girdėję?

J. Vanier gimė Kanadoje, labai garbingoje šeimoje, jaunuolio laukė puiki karjera. Jis tarnavo kariniame laivyne, tapo karininku, tačiau supratęs, kad tai – ne jo kelias, ėmė studijuoti filosofiją. Labiausiai gilinosi į Aristotelio laimės sampratą, jo disertacija taip ir vadinosi –„Laimės samprata pagal Aristotelį“. Atvykęs į Prancūziją ir apsilankęs religinėse bendruomenėse jis pradėjo ieškoti, kaip laimė atsiranda realiuose žmonių gyvenimuose, konkrečiose praktikose. Jis susitiko su žmonėmis, kurie gyveno atskirti nuo visuomenės, uždaryti psichiatrijos ligoninėse, globos įstaigose, ir panoro ką nors dėl jų padaryti.

REKLAMA

Aristotelio laimės koncepcija pagrįsta draugystės sąvoka – visuomenės arba žmogaus pagrindas yra draugystė, lygiavertis santykis. Kaip J. Vanier man sakė, jis norėjo pats pabandyti įgyvendinti tą principą pasikviesdamas kartu su juo Trosly kaimelyje itin paprastomis sąlygomis gyventi porą žmonių, turinčių intelekto negalią. Jis tai darė, turėdamas konceptualų pasirengimą ir tikrą krikščionišką tikėjimą, o svarbiausia – norą kurti orumu ir bendruomeniniais ryšiais grįstą gyvenimą su visuomenės atstumtais žmonėmis. Pamažu pas jį į Trosly ėmė plūsti žmonės iš viso pasaulio, pradėjo kreiptis įvairios organizacijos. Taip „Arka“ ėmė virsti organizacija. Pats J. Vanier to neplanavo, tiesiog norėjo savo gyvenimu parodyti, kaip kurti santykį su labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.

Tai, ko jis mokė, buvo labai nauja – jis keitė visuomenės požiūrį į neįgalų žmogų, mokė suprasti, kad, būdamas labai pažeidžiamas, toks žmogus mums duoda labai daug – atveria visuomenės žmogiškumą, padeda mums būti žmogiškesniais. Kartą J. Vanier gavo kvietimą atvykti pas Prancūzijos ministrą pirmininką atsiimti apdovanojimo. Jis paklausė, ar gali atvažiuoti su savo bendruomenės draugais, nes tai jo šeima. Gavus leidimą, į apdovanojimus atvyko pilnas „Arkos“ bendruomenės autobusas. Įsivaizduokit, visas būrys intelekto negalią turinčių žmonių oriai vaikščiojo vienos svarbiausių valstybinių institucijų koridoriais. Iki tol ministrui pirmininkui nebuvo įprasta spausti ranką neįgaliesiems. Taip J. Vanier stengėsi keisti požiūrį į kitokius žmones.

REKLAMA

Kodėl „Arka“? Ar tai aliuzija į Nojaus arką?

Būtent. Pavadinimas paimtas iš biblinės istorijos apie Nojų, kuris, gelbėdamasis nuo potvynio, į laivą su savimi pasiėmė gyvūnų. Ir jie nebuvo vienos rūšies, o įvairūs – čia įvairovės samprata yra labai svarbi, nes visuomenei reikia įvairovės. Negalią turintys žmonės yra įvairovės dalis, ir jie gali labai daug duoti kitiems. Vis dėlto J. Vanier sakydavo, kad „Arka“ yra tik viena galimybė iš daugelio. Jis kalbėdavo: mes nesame sprendimas, mes esame ženklas. Ženklas visuomenei, kad negalią turintys žmonės turi ką duoti visuomenei ir kiekvienam žmogui, nes susitikimas su intelekto negalią turinčiu žmogumi pakeičia kiekvieną.

Po ketverių bendruomenėje praleistų metų grįžote kitoks?

Ten gyvenau, kol turėjau ką duoti ir ką gauti. O paskui atėjo jausmas, kad laikas eiti toliau, kitu keliu. Ten, bendruomenėje, žmonės tikrai atrasdavo savo pašaukimą.

Grįžau tęsti savo akademinės karjeros, bet man visą laiką rūpėjo, kaip negalią turinčius žmones grąžinti į visuomenę, kad jie galėtų būti orūs, jaustis lygiaverčiai. Visame pasaulyje giliai įsišaknijęs istoriškai susiformavęs neigiamas požiūris į intelekto negalią turintį žmogų, netikėjimas jo galimybėmis, ir tai perlaužti, suprantama, labai sunku. Dabartinė visuomenė orientuota į rinką, į produktą, į žmonių rikiavimą pagal gabumus. Bet ar tokia gyvenimo esmė? J. Vanier sakydavo: mes vaikštome visuomenėje žemyn galva, kitaip tariant, mes esame kitokie, mes siūlome visai kitokį visuomenės modelį. JT Neįgaliųjų teisių konvencija skleidžia tą pačią žinią, bet ši žinia labiau apie valstybės prievolę įgyvendinti negalią turinčių žmonių teisę būti ne diskriminuojamiems, o gyventi lygiomis teisėmis įtraukioje visuomenėje.

REKLAMA

Tikriausiai žinia apie J. Vanier mirtį labai sukrėtė?

Žodis „sukrėtė“ netinka, nes J. Vanier išėjimas buvo labai žmogiškas ir suprantamas kiekvienam bendruomenės nariui – mes, arkiečiai, žinojome apie jo būklę, jis pats kalbėjo, kad jau greit išeis. Jeanas visą laiką kalbėjo, kad žmogaus prigimtis yra silpna, gležna. Jo išėjimas yra liūdnas, bet ramus, nes jo darbai pralenkė jį patį kaip žmogų, jo idėjos liks gyvos. J. Vanier gyvenimo tikslas buvo tarnauti kitiems. Jis buvo be galo paprastas, mokėjo klausytis kiekvieno ir bendraudamas kalbėjo tiesiai į širdį. Jis pakeitė daugybės žmonių likimus. Neįtikėtina, kiek daug galėjo padaryti vienas žmogus.

Gedas Malinauskas: „J. Vanier turėjo dovaną formuoti ir įkvėpti žmones“

Gedai, kaip sužinojote apie J. Vanier?

Apie jį sužinojau „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenėje, kuri yra lyg „Arkos“ pusseserė – paremta tikėjimo ir savanorystės pagrindu ir vienijanti šeimas, kurios prižiūri suaugusius negalią turinčius asmenis. Ten atėjau kaip savanoris 1997 metais. Lietuvos „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės pakvietė J. Vanier atvažiuoti į Lietuvą. Tada, 1998 metais, pirmą kartą jį gyvai sutikau. Organizuotos viešos jo kalbos Kaune ir Vilniuje, paskui vyko rekolekcijos Palūšėje.

REKLAMA

J. Vanier darė įspūdį, vien stotu jis buvo įspūdingas – beveik dviejų metrų ūgio. Jis buvo labai atviros širdies, švelnus ir atidus kitam. Kadangi buvau atsakingas už aparatūrą, labai gerai atsimenu, kad jam kalbant turėdavau garsą pasukti iki maksimumo – taip švelniai, su meile jis pasakojo žmonėms apie tai, ką pats išgyvenęs. Tai, ką jis kalbėjo, mane taip palietė, kad aš tais pačiais metais išvažiavau į Škotijos „Arkos“ bendruomenę. Išbuvau ten beveik metus.

Kokios buvo gyvenimo „Arkoje“ pamokos?

Jau buvau skaitęs jo knygų, keletas jų išleista lietuviškai. Knygoje „Bendruomenė: atleisti ir švęsti“ jis nebando idealizuoti „Arkos“ bendruomenės, bet sako, kad vienas iš ten patiriamų džiaugsmų – būdamas su kitokiu asmeniu tu nesi paslaugos teikėjas, tu įeini į abipusį santykį ir tampi perkeistas, pakeistas. Čia ir slypi visas bendravimo grožis: galvoji – aš padėsiu, esu stiprus, galiu ką nors duoti, bet staiga supranti, kad tie negalią turintys žmonės yra tavo gyvenimo mokytojai, jie tau duoda, moko tave tų paprastų gyvenimo elementų – džiaugtis, būti paprastam ir nuoširdžiam, sakyti, ką galvoji. Gyvenant „Arkos“ bendruomenėje tai man labiausiai užstrigo.

Vis dėlto kitas dalykas, kurį J. Vanier pabrėždavo, – įeidamas į tokį santykį neišvengiamai pajunti ir didžiulę jų kančią, pamatai jų sielos žaizdas. Taip ir būdavo: stengiesi būti švelnus, o bičiulis (taip bendruomenėje vadinami turintieji negalią) siunčia tave tolyn. Arba tu nori su žmogumi pabendrauti, o jis su tavimi visai nenori. Susidūrus su kitų žmonių kančia man kilo klausimas, kaip visa tai pakelsiu. Buvo viena akla mergina, kuri kartais pradėdavo leisti tokį garsą, kad matydavai jos kančią, bet niekuo negalėdavai padėti. Arba kitas, kol nesusidraugavau, gąsdino, grasino trenksiąs lazda.

REKLAMA

Visiems pasakoju vieną istoriją. Nuvažiavau į miestą parvežti bičiulių, o jie susiginčijo, kuris turi priekyje sėdėti. Mes autobusiuku užblokavome kelią senamiestyje, per kelias minutes pasidarė didžiulė spūstis, žodžiu, situacija kritinė. Vienas iš susiginčijusių buvo toks Cathol. Žinojau – jeigu jis užsispiria, tai čia su juo galiu ir valandą prašnekėti. Nejučia pradedu ant jo rėkti, nors ir galvoju, kad absurdiška, taip negalima, aplink žmonės. Bet mano rėkimas jį išgąsdina, jis šoka į automobilį, ir mes važiuojame. Visi išsigandę, o aš save vis tiek teisinu: pratrūkau, nes juk buvo kritinė situacija. Vis dėlto grįžęs, rimstant emocijoms, po pusvalandžio einu atsiprašyti. Cathol, pamatęs mane, apsiverkia ir puola atsiprašinėti. Aš irgi neiškenčiu, pradedu verkti. Va toks paradoksas – du vyrai stovi apsikabinę, verkia ir vienas kito atsiprašinėja. Tada supratau, ką reiškia abipusis ryšys su žmogumi, su kuriuo tu nepasirinkai draugauti, bet turime taikytis prie vienas kito žaizdų. Supratau, apie ką visą laiką kalbėjo J. Vanier – kas atsitinka, kai išdrįsti leistis su kitokiu asmeniu į tikrą draugystę, į tikrą santykį.

Grįžęs ėmėte pats kurti „Arkos“ bendruomenę?

Grįžęs negalvojau kurti bendruomenės, sakiau sau, kad tai buvo tik gyvenimo etapas. Sukūriau šeimą, pabiro vaikai, prasidėjo tam tikra karjera universitete – baigiau socialinio darbo magistro studijas, įstojau į doktorantūrą, pradėjau dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Nepriklausiau „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenei, bet visada palaikiau ryšį su bičiuliais (kartais paskambindavau, paklausdavau, kaip jie gyvena). Jų gyvenimas toks „naminis“ – su

REKLAMA

mama, dar parduotuvė, turgus, kaimynas. Bet juk jiems per trisdešimt, pats jėgų žydėjimas, o jų gyvenimas taip ir sukasi tame rate. Jie nėra nepatenkinti savo tėvais ar gyvenimu, džiaugiasi tuo, ką turi, bet negi jie taip ir nugyvens? Viduje pradėjo kirbėti troškimas – padaryk ką nors dėl jų! Sakiau sau – nenoriu kurti bendruomenės. Juk dirbu universitete, šeimą turiu, o „Arkos“ bendruomenės modelis – gyvenimo namai, gyvenimas kartu. Bet melsdamasis ir šnekėdamas su Dievu jaučiau vidinį kvietimą. Ir po metų tam kvietimui pasidaviau.

Su šeima lankėme maldos grupelę Jono Pauliaus II piligrimų centre ir kalbėdavome su jos vadovu Mantu Kuraičiu. Sakau jam – juk dienomis patalpos tuščios, gal pabandykim tokį savanorystės projektą: galėtume ištraukti bičiulius iš namų ir čia padaryti tipinę „Arkos“ dieną, kurią pradėtume malda, paskui galima dirbti kokius nors darbelius, paskui bendri pietūs. J. Vanier visą laiką pabrėždavo, kad bendruomenei nieko nėra svarbiau kaip susėsti prie vieno stalo ir kartu pietauti. Taip mes 2010 m. su arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus palaiminimu ir pradėjome tame centre gyvuoti. Po kelerių metų sužinojome, kad „Arkos“ modelis išsiplėtė, ir 2014 metais tapome Kauno „Arkos“ bendruomene, tiesa, netipine, nes bičiuliai ir asistentai (savanoriai) čia ateina praleisti dieną, bet kartu negyvena.

REKLAMA

Ar vėliau dar teko susitikti su J. Vanier?

Kai dar gyvenau Škotijoje, buvau siunčiamas į asistentų mokymus Prancūzijoje. Žinojau, kad rekolekcijas ves J. Vanier. Esu girdėjęs, kad jau tuo metu 200 dienų per metus jis praleisdavo vesdamas rekolekcijas, nes turėjo dovaną formuoti, įkvėpti žmones, suteikti jiems vertybinius gyvenimo pagrindus. Buvo 1999 metų pavasaris, į mokymus atvykau sirgdamas, pramiegojau vakarienę. Atsikėlęs einu į rekolekcijas, galvoju – dabar J. Vanier jau kad skels mokymą. O jis tepacitavo iš šv. Pauliaus laiško korintiečiams: „Mylimieji“ ir tęsė „Galvokite, kad jūs esate Dievo mylimieji, eikite ir miegokite ramiai su šia mintimi.“ Ir toks nusivylimas: kaip čia tą vieną žodį „mylimieji“ reflektuoti? Bet paradoksas – iki šiol prisimenu šį kvietimą, o apie ką daugiau kalbėjo, jau nebepamenu.

Paskutinį kartą jį sutikau 2016 metais, kai kaip „Arkos“ vadovas buvau siunčiamas į mokymus Trosly, kur ir prasidėjo „Arka“. Jis turėjo vesti tik dalį rekolekcijų, nes jau buvo garbingo amžiaus, tik netikėtai turėjo išskristi į Palestiną aplankyti vieną iš globojamų „Arkos“ bendruomenę. Prieš jam išskrendant sutikau Jeaną koplyčioje dar nežinodamas, kad jis nebeves mokymų. Radau jį besimeldžiantį, norėjosi prišokti, paspausti ranką – panašiai būna pamačius popiežių, prezidentą ar kitą svarbų asmenį. Bet negi žmogui trukdysi maldą? Galvoju, geriau palauksiu, kol jis išeis, bet tada irgi – negi pulsi žmogui iš paskos, ir to nepadariau. Daugiau jo nebepamačiau. Manau, gavau žinutę, kad Dievas yra svarbiausias, nes Jeanas į gyvenimo pabaigą stengėsi nesisavinti to vaidmens, kad jis „Arkoje“ yra svarbiausias. Jis buvo nepakartojama asmenybė, įkvėpusi tūkstančius žmonių, tarp jų ir mane, bet tos garbės nesistengė pasisavinti. Jis buvo labai kuklus, paprastas, mėgstantis tiesiog būti su kitais, bendrauti, džiaugtis, kartu valgyti, visai savęs nesureikšmindamas. Tuo kuklumu, paprastumu J. Vanier primena mūsų bičiulius, kurie irgi yra paprasti, nuoširdūs, norintys bendrauti.

REKLAMA

Tad J. Vanier pakeitė ir jūsų gyvenimą?

Gal labiausiai pakeitė jo knygos, skaitydamas jas radau daug atsakymų. Man, kaip ir kiekvienam, susidūrusiam su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, rūpėjo klausimas, kodėl jie tokie, ar tai nėra Dievo klaida, kodėl mes, žmonės, turim tiek trūkumų? Skaitydamas jo knygas randi atsakymus į visus tuos klausimus. Jis labai svariai apibūdino, kodėl žmonės, turintys negalią, nėra Dievo klaida. J. Vanier sakė, kad toks gali būti Dievo planas – kad jie

skirti solidarizuoti visuomenę, kad ji neturėtų būti suskirstyta į stipriuosius ir silpnuosius. J. Vanier troško, kad visuomenė būtų vieninga, padedanti. Jeigu save priskiri tai žmonių kategorijai, kuri neturi negalios, tai turi kažką gera padaryti dėl kito žmogaus, kuris to padaryti negali, ir visai nesvarbu, ar tai, ką gali duoti, yra pinigai, laikas ar paslauga. Ir aš tikrai jaučiu – pas mus, į „Arkos“ bendruomenę, dauguma žmonių ateina su baimėmis, o išeidami sako, kad su mumis gerai praleido laiką, kad jų požiūris pasikeitė. Tad turbūt mane labai pakeitė ir J. Vanier, ir „Arkos“ bendruomenė.

„Arkos“ bendruomenės pasaulyje: http://www.larche.org

Svetainė, skirta J. Vanier: http://www.jean-vanier.org

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė

Kokioje šalyje Žanas Vanjė (1928–2019) įkūrė pirmąją „Arkos“ bendruomenę, kurioje intelekto negalią turintys žmonės ir sveikieji gyvena kartu?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Kanadoje
Belgijoje
Prancūzijoje
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokioje šalyje Žanas Vanjė (1928–2019) įkūrė pirmąją „Arkos“ bendruomenę, kurioje intelekto negalią turintys žmonės ir sveikieji gyvena kartu?
Kanadoje
11,6%
Belgijoje
11,7%
Prancūzijoje
76,7%

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų