„Iki šiol žinau tik vieną – jeigu būčiau žinojusi, kurioje palatoje jis gulėjo iki mirties, būčiau galėjusi atjungti gyvybės aparatus.
Nesuvokiu, kaip tokie sadistai kaip jis, galėjo vaikščioti šia žeme“, - pokalbį pradeda dizainerė, išskirtinių drabužių ir aksesuarų kūrėja, butiko „Boutique privilege“ įkūrėja ir trijų vaikų mama Anna Mangirdienė.
Vaikystę paženklino žiaurus tėvas
Su Ana atviram, ilgam ir sukrečiančiam pokalbiui, kurio metu ne kartą kūnu ėjo šiurpas, įsitaisėme jos butike „Boutique privilege“ Vokiečių gatvėje.
Annos butikas alsuoja ramybe - čia daug spalvų, papuošalų, aksesuarų, moters sukurtų drabužių. Spalvinė gama ir modeliai tik įrodo, kad čia besilankančios moterys - drąsios ir tvirtos. Tokios, kaip pati butiko įkūrėja.
Tarp stendų ir prekių, lyg vijurkas, sukasi ji, 41-erių dizainerė, o netoliese, mažesniame kambarėlyje – Annos vyras Arnoldas Mažeika.
Tiesa, sutuoktinis pokalbyje nėra linkęs dalyvauti. Kai fotografas paprašė padaryti kelias nuotraukas, kur būtų įsiamžinusi ne tik Anna, bet ir jos vyras, šis tik tarsteli. „Juk jūs kalbėsitės apie tą tamsųjį Annos gyvenimo periodą, kuriame manęs nebuvo. Nežinau, ar čia tiksiu“, - sako jis.
O Anna tik šypteli. „Dabar tu esi tas, su kuriuo man gera ir saugu.“
Ir nors atrodo, kad šiai šeimai nieko netrūksta, vis dėlto gyvenimas Annos nelepino. Net ir dabar ji neslepia, kad tokia, kokia yra šiuo metu, ją suformavo ne kažkas kitas, o vaikystės traumos, kurias ji patyrė gyvendama su tėvu sadistu, kurį ji pati taip visą laiką vadina.
Nesiliaujantis žiaurus tėvo smurtas, nukreiptas prieš mažametę mergaitę, iki šiol paliko gilius randus kūrėjos širdyje.
„Aš gimiau 1977 metų liepos 7 dieną. Tai – angelo skaičius, o angelas yra ta būtybė, kuri dalina gėrį kitiems, o ne sau.
Man patinka kurti ir tai, ką sukuriu, atiduoti kitiems. Dažnai manęs klausia, ar man negaila atiduoti vienetinius papuošalus, tačiau aš apie tai net nemąstau – man gera, kai juos turi kiti, kai kiti gali pasidžiaugti.
Prisipažinsiu, jeigu vaikystėje būčiau augusi šiltnamio sąlygomis ar būčiau išlepinta, vargu ar iki šiol jausčiau poreikį padėti kitiems“, - sako moteris.
Mušdavo laidais, diržu, trenkdavo per galvą
Paklausta, kas gi buvo jos vaikystėje ir kodėl tėvą vadina sadistu, o su mama iki šiol nėra geriausios draugės, gurkštelėjusi karčios juodos kavos, Anna prabyla.
„Su broliu nuo vaikystės augome su tėvu, kuriam buvo diagnozuota šizofrenija. Jis nebuvo alkoholikas, tačiau jis buvo šizofrenikas, kas yra daug baisiau už alkoholizmą.
Ši liga jam buvo diagnozuota dar iki tol, kol jo gyvenime atsirado mano mama. Ji nežinojo, kad iki santuokos tėvas gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, buvo gydomas, o jam buvo diagnozuotos labai sudėtingos ir nepagydomos psichikos ligos.
Tik tada, kai aš gimiau, mano mama pastebėjo tam tikrus jo sutrikimus, padidintą jautrumą į tam tikras aplinkybes, tačiau stipriai to nesureikšmino.
Stipresni paūmėjimai jam būdavo rudenį ir pavasarį, tačiau net ir kitais metų laikais mes nežinojome, ko galime iš ko tikėtis.
Jis buvo dvilypė asmenybė. Iš vienos pusės - labai meniška. Jis savo rankomis kieme po ąžuolu sukūrė didelį medinį stalą, suolus, tačiau tos pačios rankos mane kasdien daužydavo vos ne iki sąmonės netekimo.
Po sočių pietų jis galėdavo trenkti man per galvą, nes, pavyzdžiui, ne į tą ranką paėmiau šakutę. Taip pat jis mane daužydavo, jei nespėdavau atsiliepti, šaukiama vardu.
Jis pats sugalvodavo mums bausmes. Būdavo, kad aš net nesuprasdavau, kas nutiko, bet jau gaudavau lupti. Mane mušdavo žiauriai – diržais, lygintuvo laidais. Dabar man sunku prisiminti tas akimirkas, nes atmintis visa tai blokuoja, aš būdavau tarsi rūke“, - iki šiol su jauduliu į prisiminimus grimzta trijų sūnų mama.
Tėvai neleido sportuoti
Save Anna prisimena kaip pavyzdingą mokinę. Mokykloje ji darydavo viską, kad kuo ilgiau ten užsibūtų, kad nereikėtų grįžti į namus, kur jos laukdavo neprognozuojamas tėvas.
„Aš mokykloje tikrai atsikvėpdavau. Kad nereikėtų važiuoti į namus, aš po pamokų valydavau lentą, eidavau pas odontologą mokykloje. Mano dantys buvo patys tvarkingiausi, labiausiai prižiūrėti. Būdavau ten, kad tik nereikėtų grįžti į namus.
Aš labai daug sportavau. Mano rezultatai buvo vieni iš geriausių. Mokėjau suburti komandas, sportuodavau net su už save vyresniais berniukais.
Deja, šeštoje klasėje mano sporto treniruotės turėjo baigtis, mat kaip tik tuo metu pamokos pradėjo vykti antra pamaina, būtent tuo laiku, kai būdavo treniruotės
Mano trenerė net tris kartus ėjo mano tėvų prašyti, kad šie pervestų mane į kitą mokyklą ir kad aš galėčiau lankyti treniruotes, nes ketverius metus buvau ruošiama varžyboms. Deja, viskas veltui.
Tėvų neįtikino niekas. Man buvo pikta ir graudu – matydavau, kaip dėl kitų bendraklasių tėvai padarydavo viską, veždavo į kituose miestuose vykstančias treniruotes, pirkdavo drabužius, avalynę, o man tiesiog neleido treniruotis. Nežinau motyvų, bet jei nepavykdavo trenerei įkalbėti tėvų, tai man – juo labiau“, - kalbėjo Anna.
Ruošėsi išbadyti akis ir įkąsti į ausį
Moteris iki šiol nekaltina savo motinos dėl to, kad jai trūko ryžto priimti esminius gyvenimo sprendimus, palikti smurtaujantį despotą vyrą. „Aš suvokiu, kad mano mama buvo auka, tačiau tai jos kelias ir aš nenoriu į jį gilintis.
Tik niekada nepamiršiu, kaip man mama vis žadėdavo, kad kada nors gaus butą ir mes gyvensime atskirai. Mes to labai laukėme, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tėvas kraustysis kartu su mumis.
Tai buvo dar vienas dūris man į paširdžius. Tikrai buvo sprendimų, kurių aš niekaip negalėjau suvokti ir rasti paaiškinimo“, - virpančiu balsu prisiminė pašnekovė.
Tiesa, ji gerai prisimena, kokia saugi pasijautė persikėlusi gyventi į butą. Jame, kaip teigė Anna, nebuvo baisu net ir su smurtaujančiu tėvu.
„Čia viskas buvo gerokai paprasčiau – juk nuosavame name nebuvo nė gyvos dvasios, negalėjau nieko prisišaukti, kai būdavau daužoma, o štai butą supo kaimynai. Jeigu mušdama imdavau rėkti, kaimynai iškart sureaguodavo.
Būdama vaikas visada galvodavau, kad kai paaugsiu, o tėvas mane toliau skriaus, aš paimsiu taburetę, užsimosiu su ja ir liepsiu visam laikui pasitraukti. Aš neprisimenu, ar nors kartą taip padariau, tačiau labai aiškiai žinojau, kad galėčiau tai padaryti.
Aš buvau sužalota psichologiškai ir fiziškai. Buvau vaikas, už kurį niekas nekovojo. Galėjau kovoti tik pati už save ir tai dariau kaip įmanoma.
Paauglystėje tėvas man ėmė rodyti erotines knygeles su nuotraukomis, tačiau aš tiksliai žinojau, kad jeigu jis ims prie manęs priekabiauti, aš pirštais išbadysiu jam akis ir nukąsiu ausį. Svarbiausia man tada buvo nebijoti žmogaus mėsos skonio.
Tokiomis mintimis aš gyvenau. Ne apie pirmą meilę galvojau paauglystėje, o apie tai, kaip išgyventi ir gelbėtis nuo tėvo“, - lyg kino filmo fragmentus dėlioja Anna.
Vadino save Jėzumi Kristumi
Kai pagaliau Annai, baigus mokyklą, pavyko ištrūkti iš tėvo gniaužtų, ji jautėsi labai laiminga. Tiesa, ji neslepia, jog iki šiol ją aplanko siaubingi sapnai, kurių metu ji bėga nuo tėvo, o šis ją vejasi.
Paradoksalu, tačiau net ir po mirties tėvo reikalai ir šizofreniški, kaip sako Anna, sprendimai, nepaliko šeimos ramybei.
„Prieš mirtį jis gyveno tame name, kuriame mes praleidome vaikystę. Savo turtą jis užrašė svetimam žmogui, plytelių klojėjui.
Mama bandė apskųsti tokį jo sprendimą, norėjo įrodyti jo psichines ligas, tačiau nepavyko. Vis dėlto dokumentuose buvo aiškiai parašyta, kad jam buvo diagnozuota ir didybės manija, ir maniakinė šizofrenija.
Jis visą savo gyvenimą mokėjo labai įtaigiai kalbėti, perteikti fantazijas. Žinau, kad likus keliems metams iki mirties jis save buvo paskelbęs Jėzumi Kristumi II, sektantai eidavo pas jį sakydami, kad jis nusileido iš dangaus.
Jis net turėjo virgules, kuriomis, tariamai, gydė žmonės, vadino save ekstrasensu, o žmonės, įtikėję jo galiomis, nešdavo jam didelius pinigus.
Tėvas iš šulinio į buteliukus pildavo paprastą vandenį, užklijuodavo etiketes ir parduodavo jį kaip gydantį nuo pilvo, galvos ir kitų skausmų.
Jau po jo mirties aš sužinojau, kad jis buvo sumuštas vien todėl, kad tie vaistai, už kuriuos žmonės mokėjo pinigus, nepadėdavo“, - šokiruojančius dalykus pasakojo Anna.
Tėvas mirė kančiose
Dabar moteris supranta, kad už kančias, kurias jis suteikė savo šeimai, jam buvo atlyginta. „Mirė jis pusiau aklas, jam buvo nustatyta kepenų cirozė, vėliau nugrimzdo į komą. Mama jam suorganizavo laidotuves, tačiau aš nedalyvavau.
Nėjau ir lankyti jo į ligoninę, kurioje jis gulėjo.
„Mama manęs klausė, gal noriu nuvažiuoti pas jį kartu, tačiau aš jai atsakydavau, kad jeigu ir nuvažiuosiu ten, tai tik atjungti aparatus. Apie tą žmogų, kuris sugriovė mano vaikystę, nenorėjau net girdėti. Aš tik stebėjausi, kad jis taip ilgai gyveno.
Norėjau, kad jis liautųsi apgaudinėti žmones. Jis man niekada nebuvo tėvas. Jis – despotas. Jis niekada nesuvokė, kad, galbūt, už kažką reikėtų atsiprašyti. Jaunesnis brolis bandė su juo bendrauti, tačiau aš niekada negalėjau to daryti.
Vos tik išgirsdavau jo balsą, man atrodydavo, kad mano širdis iššoks iš krūtinės, o aš pati, paėmusi taburetę, eisiu gintis nuo jo.
Gerai pamenu, kad jis bandė grįžti pas mamą, kai jiedu jau negyveno kartu. Bandė gražiai ir įtikinamai, taip, kaip mokėjo, kalbėtis su ja, tačiau viskas baigėsi tragiškai – jis vos nepasmaugė mano mamos“, - prisiminė moteris.
Pirmasis vyras – smurtautojas
Dabar Anna – verslininkė, kūrėja, trijų vaikų mama ir laimingai antrą kartą ištekėjusi moteris. Ar tai, ką jai teko patirti vaikystėje, nepakeitė jos požiūrio į vyrus? „Aš visada vaikystėje galvojau, kad užaugus manęs niekas nepalies.
Deja, mano pirmasis vyras, kurį pamilau, buvo smurtautojas. Buvau žiauriai mušama. Jeigu ne tai, ką patyriau vaikystėje, galbūt ir toliau būčiau leidusi sau būti auka, tačiau aš labai greitai supratau, kad tokia, kaip mama, būti nenoriu.
Mano pirmas vyras buvo pareigūnas, todėl įrodyti smurtą namuose buvo labai sunku. Vis dėlto man padėjo Dievas, kitaip pasakyti negaliu.
Vyras turėjo vaiką iš pirmosios santuokos, aš pati įkalbėjau jį paimti auginti kartu, tačiau vaiko paauglystės metais prasidėjo tam tikros problemos, dėl kurių norėjau su vaiku nueiti pas psichologą. Likus dienai iki apsilankymo, vyras mane sumušė taip, kad pagalbos labiau reikėjo man, o ne vaikui. Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Tikiu, kad Dievas man padėjo.
Galiausiai likimas susidėliojo taip, kad radau advokatą, kuris mane gynė, taip pat žmogų, kur galėjau apsigyventi. Man pavyko laiku pabėgti ir dabar aš dėl to labai džiaugiuosi.
Aš per daug save myliu, kad leisčiau sau būti dugne. Daug moterų galvoja, kad geriausia išeitis, kai esi mušama ar spardoma, tiesiog palaukti ir nuleisti rankas, tačiau aš taip nenoriu.
Man ir mama sakydavo, kad daug tokių kenčiančių, kad reikėtų susitaikyti, nusileisti, tačiau aš nenorėjau tokia būti – mano kančių indas buvo perpildytas jau vaikystėje“, - įsitikinusi Anna.
Ragina netylėti
Nors vaikystėje Anna jautėsi vieniša ir visiškai sužlugdyta, dabar ji – stipri, graži ir išsilavinusi moteris.
Pažvelgus į ją nė nepagalvotumei, kad ji buvo žalojama tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Vis dėlto pakalbėjus daugiau, gali pajusti Annos jautrumą. Ji susigraudina pasakodama jautresnius gyvenimo motyvus, o vėliau ir pati išsiduoda, kad apsiverkti gali net žiūrėdama vaikišką filmuką.
„Save galiu apibūdinti kaip žmogų, patyrusį daugybę traumų, tačiau dabar gebantį gyventi visavertį gyvenimą. Jausmas, lyg gyvenčiau su protezais.
Mano vyresnis sūnus žino, kad galiu apsiverkti vien žiūrėdama animacinį filmą. Aš kartais net perspėju žmones, kad esu jautri“, - šypteli Anna ir nusivalo sudrėkusias akis.
Devynmetį sūnų ir du dvynukus, kuriems šiuo metu ketveri, auginanti Anna savo pasakojimu nori įkvėpti ir motyvuoti kitas moteris netylėti, prabilti ir drąsiai bėgti nuo smurto arba ieškotis pagalbos, kol dar ne vėlu. Ji primena, kad gyvenimas duotas vienas, todėl kiekvienas iš mūsų privalome jį branginti, saugoti ir tausoti save.
