REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
20
Andrius Klemas (nuotr. Manto Stankevičiaus)

„Kad ir kur bebūčiau, visada būsiu šalia. Visada tave palaikysiu“, - taip atrodė paskutinė trumpoji Andriaus Klemo žinutė jaunesniam broliui Aurimui, kuris ruošėsi startui taekvondo varžybose Las Vegase.

20

„Kad ir kur bebūčiau, visada būsiu šalia. Visada tave palaikysiu“, - taip atrodė paskutinė trumpoji Andriaus Klemo žinutė jaunesniam broliui Aurimui, kuris ruošėsi startui taekvondo varžybose Las Vegase.

REKLAMA

O prieš tai, išlydėdamas savo brolį, Europos čempionato prizininką, į kelionę, Andrius apkabino jaunėlį ir palinkėjo: „Sėkmės varžybose“.

„Niekada nepasiduosiu“, - dažniausiai atsakydavo jaunesnysis brolis Aurimas.

Tai buvo vienas retesnių atvejų, kai broliai į varžybas nevažiavo kartu.

Po kelių dienų šeimą pasiekė netikėta žinia: „Su didžiausiu skausmu pranešame, kad vakar netekome mūsų geriausio sportininko Aurimo Klemo. Aurimui sustojo širdis“.

Aurimui tebuvo devyniolika. Jį rado negyvą viešbučio kambaryje po patirto pralaimėjimo varžybose.

„Niekada nepasiduosiu“, - ne vieną kartą tada nuskambėjo brolio balsas Andriaus galvoje.

„Tai buvo tarsi mūsų gyvenimo moto. Nesvarbu, koks sunkus mūsų kelias bebūtų, nepasiduosime. Taip pat Aurimas visada kartodavo, kad nėra nieko neįmanomo. Svarbiausia yra tikėti savo svajone“, - prisiminė brolis, kuris kartu su Aurimu žengė pirmuosius žingsnius taekvondo treniruotėse ir nuo mažumės svajojo apie olimpines žaidynes bei varžybose skambantį Lietuvos himną.

REKLAMA
REKLAMA

„Aš nesustosiu“

Kai Aurimas pirmą kartą sublizgėjo Europos čempionate - iškovojo penktą vietą – brolis buvo šalia. „Po kiekvienos kovos išbėgdavau iš tribūnų ir pribėgęs jį stipriai apkabindavau, o jo kovos metu šaukdavau lyg išprotėjęs. Net gerklę man pradėdavo skaudėti: „Laikyk tempą, pasistenk, laikyk distanciją“, - prisimena Andrius. – Aš jam viską sakydavau, o jis klausydavo. Per pertraukas jis nuolat žvilgsniu ieškodavo manęs“.

REKLAMA

Penkta vieta Europos čempionate – apsikabinę broliai sunkiai tramdė ašaras.

„Atrodo, mums tokiais momentais nereikėdavo žodžių... Tačiau tada, galbūt, leptelėjau nesąmonę „Na, nežinau, kaip tu tai padarei“, - nusijuokė Andrius. – O brolis man tiesiog atsakė „Aš ir pats nesuprantu“.

Tada Aurimas ištarė: „Penkta vieta? Aš nesustosiu!“

„Visada buvau šalia, kai Aurimui sekėsi... Europos čempionato bronza, pasaulio čempionatas. Brolis sakydavo „Kai būni šalia, man sekasi!” Mes buvome ne tik broliai ar šparingo partneriai. Mes buvome viskas viename… Net per sesiją vienas kitam padėdavome, - nusišypsojo A. Klemas. – Nes mes turėjome vieną svajonę, kurią turėjome pasiekti kartu”.

REKLAMA
REKLAMA

Energijos užtaisas

„Visada buvome labai judrūs, tiesiog privalėjome susirasti mums tinkamą veiklą. Abu buvome „mušeikos“ – tik tėvai mus namuose palikdavo tuoj susižvalgydavome ir kuris nors pasiūlydavo „Einam pasimušti?“, - prisimena Andrius Klemas.

„Einam!” – atskriedavo atsakymas iš kito kambario galo.

Vaikinams užtekdavo filmuose pamatyti aktorių atliekamus triukus, smūgius – viską reikėdavo išbandyti savo kailiu.

„Supratome, kad šią energiją reikia kažkur tikslingai nukreipti, - prisiminė Andrius. – Pirmasis žingsnis buvo regbis. Tačiau ten neužsibuvome, palankėme gal dešimt dienų. Į taekvondo treniruotes mus užrašė dėdės... Nuėjome į pirmą treniruotę. O jau mes tokie esame: ką reikia, tą ir padarome iš pirmo karto. Nei „virvutė“, nei „špagatas“ mums nebuvo problema“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tada Aurimui buvo devyni, Andriui – vienuolika.

Treneris netruko pastebėti, jog judrūs berniukai labai stengiasi. „Degėme noru, viską darėme iš širdies, nepraleidinėdavome treniruočių, - šypsojosi A. Klemas. – Taip, žinoma, kad norėjosi kieme pabūti su draugais, bet mama visada prašydavo „Nueikite į treniruotes, vis vien naudos bus daugiau“. Mes ir eidavome. Kartais gaudavome į galvą, bet paverkdavome, praeidavo ta nuoskauda ir, žiūrėk, vėl daiktus į treniruotę kraunamės“.

Niekada neišduos

„Konkuenciją? Visada. Nuo pat mažens. Ar krepšinį žaisdavome, ar futbolą, ar stalo tenisą, ar bėgdavome krosą – visada konkuruodavome, - šypsosi Andrius. – Krepšinį žaisdavome kasdien. Jeigu brolis laimėdavo, aš norėdavau atsirevanšuoti iškart. O jeigu aš laimėdavau, žaisdavome, kol Aurimas laimėdavo. Buvo ir pykčių... Visada susipykdavome dėl rezultato. Nei Aurimas, nei aš nemokėdavome pralaimėti“.

REKLAMA

Broliai niekada nenorėjo nusileisti vienas kitam.

„Aš vyresnis, nenorėdavau pyktis, bet Aurimas visada buvo karštesnis – niekada nenorėdavo nusileisti. Viską darydavo dėl pergalės“, - prisiminė Andrius.

Ir per taekvondo treniruotes vaikinai nebūdavo pasiruošę nusileisti viena kitam. „Kažkada jis manęs vos neišjungė. Kažkaip jis prasisuko ir pataikė man tiesiai į veidą. Stiprus smūgis buvo. Vinguriavau, - pamena Andrius. – Supykau, nešnekėjau, klausiau, už ką jis man tai padarė. Brolis atsiprašė, aš atleidau. Kaip visada – susipykstame, vieną dieną nekalbame, atsiprašome ir toliau gyvename. Juk vienas be kito negalėjome. Mes žinojome, kad vienas kito niekada neišduosime. Vienas nuo kito nieko neslėpdavome. Buvome ir broliai, ir draugai, ir mama vienas kitam“.

REKLAMA

Geriausi draugai

Po šio karto treneris daugiau niekada broliams neleido stoti į porą. „Na, treneris puikiai žinojo, kad mes kovosime rimtai, nusiimsime pirštinėles ir kaposimės... Karštakošiai. Brolis buvo sunkesnis, stipresnis, bet ir aš nenorėdavau nusileisti“, - šyptelėjo A. Klemas.

„Ko čia pyksti?“ – klausdavo Aurimas brolio po sėkmingos atakos.

„Bet būdavo, kad ir aš sėkmingai pasirodydavau... Tačiau apsikabindavome po kovos, vienas kitam nusišypsodavome ir vėl būdavome geriausi draugai“, - sakė Andrius.

Jis puikiai prisimena, kad jaunesnėse klasėse brolis neišvengdavo bėdų ir priekabių. „Jis niekada nesiskųsdavo, bet man kraujas užvirdavo, kai sužinodavau. Atrodydavo, kad suplėšysiu visus. Visada stengdavausi ginti Aurimą... Nors pats brolis visur savo nosį kišdavo, prisivirdavo košės, - juokėsi Andrius. – Bet suaugo, suvyriškėjo prieš kelis metus“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jaunesnysis brolis vyresnį peraugo dešimtoje klasėje. „Nervavausi labai. Nes, natūralu, visą vaikystę didžiavausi esąs aukštesni už brolį. Bac, ir jis mane peraugo. Susinervavau, kad visai neaugu. Įsivaizduokite, vyresnis ir mažesnis... Pykau ant jo, bet draugiškai. Supratau, kad brolis sutvirtėjo, kai namuose imtyniaujant jis mane užguldavo... Priešindavausi, bet būdavo sunku“.

Olimpinė svajonė

„Aurimas visada siekė maksimumo. Jis norėjo būti geriausias. Svajojome kartu. Žinojome, kad viskas bus labai gerai, kad pasieksime paties geriausio rezultato sporte. Kiekvieną dieną Aurimas norėjo būti geresnis ir stipresnis“, - apie brolį kalbėjo Andrius.

REKLAMA

Tik grįžę iš varžybų broliai niekada negalvodavo, kokius medalius ar taures parveža namo.

„Iškart eidavome į treniruotę, - nukerta A. Klemas. – Juk jau reikdavo ruoštis kitoms varžyboms“.

Būdavo dienų, kai po sunkių treniruočių vaikinams viską skaudėdavo – ir rankas, ir kojas.

„Ko čia dejuoji?“ – juokdavosi broliai vienas iš kito.

„Ir kulniuodavome į treniruotes. Kūną skauda, kojas traukia mėšlungis, bet keliaujame kartu. Vienas kitam masažus padarydavome ir kentėdavome. Nes žinojome, kad vieną dieną viskas bus gerai“, - sakė A. Klemas.

O keliaudami iš treniruočių broliai dalinosi savo svajonėmis. „Kalbėdavome, kad būtų labai smagu per olimpinių žaidynių atidarymą eiti su rinktine. Svajojome iškovoti olimpinį medalį, norėjome, kad grotų Lietuvos himną, o mes stovėtume ant pakilos. Tai buvo didžiausia mūsų svajonė. Apie tai pradėjome svajoti tik pradėję sportuoti“, - kalbėjo A. Klemas.

REKLAMA

Andriui neprireikė nė sekundės: „Mano svajonė? Dabar? Įgyvendinti brolio svajonę – būti kartu su rinktine Tokijo olimpinėse žaidynėse. Dieną ir naktį sportuosiu, kad jis tik pamatytų, jog išpildžiau mūsų svajonę“.

„Padarysiu tai dėl brolio. Noriu, kad jis manimi didžiuotųsi iš ten... Iš viršaus. Noriu, kad kartu padarytume tai, dėl ko taip stengėmės, - kalbėjo Andrius. – Mums niekada nerūpėjo medaliai, prizai. Mes tiesiog norėjome eiti kartu su Lietuvos rinktine ir išgirsti Lietuvos himną. Daugiau mums nieko nereikėjo“.

Prieš metus Aurimas girdėjo šalies himną po triumfo „USA Open“ turnyre. „Tada brolis sakė, kad skambant himnui jis galvojo apie šeimą, namus, o ašaros bėgo ir to sukontroliuoti jis visiškai negalėjo. Žinome, kad tai – stebuklinga akimirka“, - pasakojo A. Klemas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų