REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
26
Projektas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga (nuotr. Eglės Laurinavičės)

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, šalyje jau kelis pastaruosius mėnesius buvo rengiami įvairūs minėjimai, parodos. Kiekvienas pagal savo išmonę ieškojo būdo, kaip paminėti istorinę sukaktį, pradžiuginti lietuvius. Dešimčių idėjų pristatymo kulminacija įvyks jau vasario 16-ąją.

26

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, šalyje jau kelis pastaruosius mėnesius buvo rengiami įvairūs minėjimai, parodos. Kiekvienas pagal savo išmonę ieškojo būdo, kaip paminėti istorinę sukaktį, pradžiuginti lietuvius. Dešimčių idėjų pristatymo kulminacija įvyks jau vasario 16-ąją.

REKLAMA

Socialiniuose tinkluose prieš beveik mėnesį išplitusi žinomos Lietuvos fotografės Eglės Laurinavičės idėja – foto projektas „Gimę laisvi“ – jau šiandien pristatė ilgai lauktą galeriją.

Portalui tv3.lt fotografė papasakojo, kaip vyko kūrybinis procesas ir kokių reakcijų sulaukė.

Pirmoji herojė – močiutė

Vilnietė fotografė E. Laurinavičė yra dviejų sūnų mama, surengusi dvi asmenines parodas ir jau pastebėta VOGUE.it profesionalų. Moteris apie kilusią idėją, foto projektą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga pasakoja su džiaugsmu. Nors pirmoji mintis apie jį – kilo visiškai netikėtai.

REKLAMA
REKLAMA

„Viskas gimė spontaniškai, kai mūsų namuose lankėsi mano močiutė, vasarą švęsianti 90-metį. Pagalvojau, kaip norėtųsi įamžinti ją su savo vaikais, nes šis laikas jau yra aukso vertės. Ir kuomet nufotografavau mamą, darančią močiutei pedikiūrą, o šalia buvo įsitraukęs ir mano sūnus, man toptelėjo mintis apie kartų apjungimą“, – pasakojo Eglė.

REKLAMA

Vos ne spontaniškai kilusi idėja nufotografuoti senelius, kurie būtų gimę 1918-1940 m. ir anūkus, gimusius jau po 1990 m. kovo 11 d., sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo. Tai žmonės, kuriems tėvai pasakojo apie nepriklausomybę, kuriuos trėmė, kurie grįžo, kurie stovėjo prieš tankus Sausio 13-ąją, tai nauja karta, kuriai galbūt dar teks ginti Tėvynę.

Projekte iš viso dalyvavo 20 šeimų, 110 žmogų. Fotosesijos šeimose sutapo su trijų gimtadienių šventimu, o besisvečiuojant vienuose namuose buvo paskelbta apie naujai užsimezgusią gyvybę.

REKLAMA
REKLAMA

Idėjos autorė šeimas fotografavo jų kasdieninėje aplinkoje, be jokio specialaus pasiruošimo, siekdama atskleisti tarpusavio ryšį. Tuo pačiu, siekta parodyti, kad kiekvienas gali prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo.

Pažino žmones ne tik per objektyvą

Eglė pasakojo, kad prieš fotosesiją ir net fotografuojant, užsimezgė šiltas ryšys su herojais.

„Išklausiau labai įdomių istorijų: kaip ponas Algimantas savo studentams yra surengęs egzaminų sesiją prie Žaliųjų ežerų. O pono Vacio gimimo liudijime jo gimimo diena vietoje vasario 3 d. buvo įrašyta vasario 30 d.

Kartu juokėmės, nes ponas Algirdas su žmona Irute sovietmečiu svetainėje buvo pasikabinę šviestuvą, kurio lempų gaubtų spalvos: geltona, žalia, raudona buvo tokioje matomoje vietoje ir ne juokais galėjo suerzinti sovietinės santvarkos idealogus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O štai ponas Kostas per kasmetinius giminės susitikimus iššauna patrankos šūvį už šeimą. Mačiau riedančias ašaras ir pačiai nugara bėgo šiurpuliukai besiklausant skausmingų prisiminimų apie trėmimus. Šypsenos nedingo nuo veidų prisiminus mylimuosius, kurių, deja, jau nebėra“, – pasakojo fotografė.

Šiai idėjai buvo neabejingi ir žinomi žmonės. Tarp jų: Laimos Kybartienės, Landsbergių šeima.

„Šis projektas man leido dar stipriau pajusti, kokia vertybė yra laisvė. Išklausytos istorijos verčia susimąstyti apie Nepriklausomybės kainą. Pasiklausiau smuiko griežimo, skambinimo pianinu, buvau išlydėta namo su bandelėmis, pyragais ir tortais, saldainiais, nuotraukų albumu, Vyčio ženkliukais, pagamintais iš lietuviškų centų.

REKLAMA

Tikiu, kad esame vieninga tauta. Pažintis su kiekviena šeima buvo įsimintina. Norėčiau, kad mūsų seneliai, gimę pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, būtų pagerbti ir, manau, geriausia tai padaryti surengiant parodą“, – nuoširdžiai dėkodama sakė Eglė.

Šie kadrai įkvepia ir patiems savo šeimą pradžiuginti panašiais. Laikas tik pasiryžti.

Trumpos herojų šeimų istorijos, kurias jie atskleidė fotografei

Elena Didvalienė. 1928.05.01, gimė Rokiškyje, baigė Kazlų Rūdos mokyklą, įstojo į mokytojų seminariją Kaune, pirmąjį paskyrimą gavo į Šeštokų mokyklą. Su Liudviku Didvaliu susipažino 1950 m. Vartų kaime, kasdami bulves. Elena metė bulvę Liudviką ir taip prasidėjo jų draugystė.

REKLAMA

Susilaukė trijų vaikų: Janinos, Valentino ir Laimos. Anūkų: Aušros, Audriaus, Giedriaus, Jurgio, Ievos ir Eglės, proanūkių Domantės, Rojaus, Leono, Juliaus ir Teodoro. Elena visą gyvenimą mokytojavo. Vaikams ir anūkams padovanojo nuostabiausių vaikystės prisiminimų, kiekvieną savaitgalį lepindavo skaniausiais čirviniais blynais su uogiene.

Monika (Dubauskaitė) Ulozienė 91 m. gimusi 1926.09.10. Užaugo Graužinių kaime, Molėtų raj. jauniausia 6-kių vaikų šeimoje 5 seserys ir 1 brolis. Dar du broliai mirė maži. Ištremta su tėvais į Sibirą Krasnojarsko sr. Irkutsko rajoną jauna mergina 23-jų metų. Grįžo po 7 metų tremties 1956 m. su vyru Pranu Ulozu ir apsigyveno jo tėviškėje Ignalinos raj. Bernotų kaime. Su Pranu susipažino dar pakeliui į tremtį, važiavo tame pačiame vagone. Pranui iškart į akį krito simpatiška ilgakasė mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pranas savamokslis smuikininkas, niekad nepaliekantis mėgstamo instrumento, jo skleidžiama jausminga melodija ir tada malšino liūdesį visų bendrakeleivių paliekančių gimtus namus, vežamų į nežinią. Matyt, kad tie smuiko melodijos garsai pavergė jos jauną širdį ir 1952 m. sutiko būti jo žmona, nors jaunikis Pranas buvo 14 m. vyresnis. Nebuvo jokių vestuvinių iškilmių, jokių santuokos registracijų.

Paprasčiausiai, paėmė už rankos ir parsivedė į savo jau Sibire pasistatytus namus. Tik 1954m., gimus sūnui Pranui, reikėjo įregistruoti naujai gimusį pilietį, tada tuo pačiu įregistravo ir jų santuoką. Daugiau vaikų nesusilaukė. Tačiau sulaukė 3 vaikaičių ir kol kas 6 provaikaičių. Deja, vyras Pranas provaikaičių jau nematė, nes šį pasaulį paliko 2002 m., o pirmas vaikaitis pasirodė tik 2008 m.

REKLAMA

Madardas Šaltenis. Savanorio Kazimiero Šaltenio (Jurgio) sūnus. Gimęs 1927 balandžio 12 d. ir gyveno Ukmergės raj. Želvos miestelyje. Visada skuba visiems pasigirti, kad matė Antaną Smetoną. Tik, deja, nebepamena aplinkybių, ar prezidentas buvo atvykęs į miestelio šventę, ar į turgų. Prosenelis yra aistringas kortų ir šaškių lošėjas. Kuomet švenčia gimtadienį, mėgsta pabrėžti, kad jo šventė sutampa su kosmonautų diena.

Algirdas Šaltenis 1955 spalio 16 d. Dviejų dukterų tėvas, bei mylimiausias senelis, sugebėjęs perduoti patriotines vertybes. 1991 sausio 14 d. budėjo prie Parlamento. Kaip pats teigia – Skubėjom apginti tai, kas dar liko neužimta. Paskutinius kelerius metus, kartu su žmona, aktyviai keliauja po Lietuvą lankydamas dvarus ir pilis. Inga Gedgaudienė 1981 rugsėjo 28 d. Martyna Gedgaudaitė. Ankstukė gimė 2009 vasario 2 d. Tikra Z kartos atstovė. Visur jos pilna, nori viską išbandyti ir žodžio palauk nėra.

REKLAMA

Elena Pupkevičienė (Lelytė) gimė 1936 06 03 Širvintų raj., nuo 1946 01 gyvena Vilniuje. Iki 1985 m., gyveno Žvėryne, paskui, dėl naujo kelio statybos, su šeima iškeldinta į Justiniškes.

Ištekėjo 1959 m. Turi du vaikus, penkis anūkus ir vieną proanūkį. Mitingų už laisvą Lietuvą ir už jaunuolių, paimtų armijai, sugrąžinimą dalyvė. Visą gyvenimą uoliai rūpinasi šeimos vaikais, mezginiais ir būtinai sukviečia visą šeimą šeštadieninių pietų.

Irena Novikienė Molėtų rajonas Suginčių apylinkė, Mokylių kaimas. Gimė 1940.01.18. Su savo vyru Algiu susipažino rengtuose šokiuose Užupyje, pas draugus bute, kurie anksčiau buvo žinomi kaip "privatūškės". Irena visą gyvenimą mėgo siūti, todėl išėjusi į pensiją daugiausiai laiko ir skiria šiam užsiėmimui. Kartu fotografavosi anūkės Aurelija ir Elvina Prašmuntaitės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Veronika Stasiuliūnienė, gim. 1925-04-01. Veronika prisimena: "Karo metu gyvenome ties fronto linija, namas buvo sudegintas." Močiutė iki šiol labai brangina maldaknygę, kuri gulėjo sveika šalia bombos išmuštos duobės, tik viršelis buvo sugadintas. Po karo močiutė, jos mama ir brolis kurį laiką glaudėsi pirtelėje kartu su ūkio gyvuliais.

Ištekėjo močiutė 33-ejų metų. Senelis Feliksas buvo už ją vyresnis 11 metų, gyveno netoliese taip pat vienkiemyje, ką tik buvo grįžęs į tuščius namus iš tremties Sibire. Senelis buvo bitininkas, močiutė jam gelbėjo. Jie turėjo ūkį – daržus, gyvulius. Anūkė Laura leido visas savo mokyklines atostogas pas senelius kaime. Senelis buvo aistringas žvejys. Rytai pas senelius kvepėdavo blynais su uogiene, o vakarais keptuvėje čirškėdavo nedidelės žuvytės.

REKLAMA

Algirdas Mongirdas (g. 1939-03-08). Algirdas gimė mokytojos ir operos dainininko Mikalojaus šeimoje. Tėvas buvo bajoras, tačiau ilgą laiką šį faktą reikėjo slėpti.

1948 metais buvo įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. „Kaip prisimenu, vakarais kolonomis važiavo sunkvežimiai į P. Vileišio aikštę Žaliakalnyje, netoli kurios mes gyvenome. Sunkvežimiai buvo naudojami naktį vykdomų areštų operacijoms. Naktimis negalėdavome užmigti. Jausdavome didžiausią baimę, kai netoli mūsų namų sustodavo sunkvežimis.

Su žmona Irena užauginome darbščius, dorus, mylinčius Lietuvą, sūnus Gintarį ir Darių, sukūrusius darnias šeimas, jaukius ir gražius namus. Džiaugiamės penkiais anūkais. Galiu tvirtai sakyti, kad mūsų anūkai – tai gražūs, darbštūs, kūrybingi ir atsakingi naujos kartos Lietuvos atstovai“, – pasakojo Algirdas.

REKLAMA

Janina Ragažinskienė, gimusi 1928 m. sausio 3 dieną, Baltarusijoje, Lydos rajone. Augo darbščioje šeimoje, kurioje buvo 5 vaikai. Tėvai turėjo 12 ha dirbamos žemės, teko daug dirbti, bet deja sovietų santvarka atėmė viską. Liūdna močiutei prisiminti, kad daug kaimynų buvo ištremta ir jų žemės taip pat nebuvo apdirbamos.

Janina pati pagimdė 4 vaikus, iš kurių 3 sėkmingai sukūrė savo šeimas ir užaugino jai 7 anūkus. Taip pat Janina jau turi 3 proanūkius. Savo pažintį su Vilniumi Janina pradėjo ankstyvoje jaunystėje. Pati norėjo būti mokytoja, bet tėvai draudė apie tai svajoti, nes aplinkinių kaimynų skaudūs likimai ragino tėvus apsaugoti dukrą nuo nemalonumų. Tada Janina ėmė mokytis siuvimo amato.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmą kartą į Vilnių Janina atvyko nusipirkti sagų. Čia ji pamatė naujas galimybes ir nusprendė ieškoti naujo gyvenimo. Įsidarbino statybose, kuriose dirbo apie 3 metus. Ten susipažino su būsimu vyru Antanu. Dabar Janina Ragažinskienė gyvena kartu su anūke Gražina ir proanūkiu Tadu Vilniaus rajone. Visi artimieji randa progą susitikti ir pasiklausyti įdomių istorijų apie jos gyvenimo vingius ir visos šalies istoriją.

Jonas Laurinavičius – žurnalistas, tautotyrininkas, rašytojas – gimęs 1938 m. liepos 7 d. Pajautų k. (Trakų r.). Su redakcijomis bendrauja 65 metus, o jose dirbęs 55 metus, - iki 79 metų amžiaus.

Neveltui yra rašęs: Žurnalistika – mano gyvenimas. Spindintis kelias nuo vaiko dienų. Nenurimstantis kraujo sruvenimas, Su knyga ir su plunksna Laimingas einu. Laisvoje Lietuvoje gimusiems anūkams Rojui Augustui ir Leonui Jonui perduoda didžiausią vertybę – knygas, tarp jų ir 122 savo parašytus autorinius kūrinius: knygas, knygeles, brošiūras, iš jų nemaža dalis kūrinių – apie savo gimtinę, tėvus, bendraamžius, apie jų troškimą mokytis, siekti gėrio, šviesos. Jono vertybės pripažintos meno kūrėjo statusu.

Jis Kaišiadorių rajono garbės pilietis. 2004 metais Vasario 16-osios proga Jonas Laurinavičius vienas iš pirmųjų Lietuvos žurnalistų Prezidentės buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Jis taip pat apdovanotas medaliu „Už nuopelnus paminklų apsaugai ir kraštotyrai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“. Jis Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas.

REKLAMA

Anūkų močiutė Aldona Laurinavičienė (g.1938 m. birželio 16 d. K..(Trakų r.), bibliotekininkė. Ji Šalčininkų, Semeliškių, Kaišiadorių, Mažeikių ir Kauno bibliotekose išdirbo 37-erius metus. Už gerą darbą pelnė gausybę Garbės, Padėkos raštų, pasižymėjimo ženklu, tarp jų ir už pavyzdingą vaikų – Sauliaus (fiziko) ir Valdo (ekonomisto, auditoriaus) – auklėjimą. Abu sutuoktiniai gyvena Vilniuje. Jų mieliausi svečiai – sūnaus Valdo žmona, įsikūrusi Riešėje. Sūnus Saulius gyvena su tėvais.

Algimantas Ažusienis (g. 1930-01-17, Akmenių km). Algimanto tėvelis ir dėdė tarnavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Todėl Algimantas anūkams ir proanūkiams pasakoja istorijas, kurias jam perdavė tėvelis apie tuometinę Lietuvos kariuomenę, studijas universitete ir paskaitas, kurias dėstė pats Maironis, Vaižgantas ir Tadas Ivanauskas. Prasidėjus sovietų okupacijai, Algimanto tėtis įsitraukė į slaptos lietuviškos organizacijos veiklą. Šeima padėjo partizanams, tiekė jiems maistą ir būtiniausius daiktus.

Algimantas visuomet buvo labai žingeidus. Dar vaikystėje studijavo Lietuvos žemėlapius, rinko informaciją apie rytinę Lietuvos sieną. Su didžiuliu nekantrumu laukdavo tėčio užsakyto "Ūkininko patarėjo" laikraščio, ypač mėgo skiltį apie keliones, tolimus kraštus.

REKLAMA

Su žmona Elena, kurią meiliai vadino Elyte, susipažino jau sovietmečiu, bažnyčioje. Abu dainavo chore . Algimanto draugai patraukė į kitas bažnyčias, pasiklausyti kitų chorų, o Algimantas nejučia vis grįždavo ir grįždavo į šv. Teresės bažnyčią, kur giedojo Elena.

Aldona Rainienė gimė 1928 m. Tėvai buvo valdininkai – mama dirbo pašte, o tėtis žemės ūkio ministerijoje. Tėvai Aldoną ir jos du brolius augino mokydami savarankiškumo ir atsakomybės. Niekada vaikų nebardavo, o pasisodindavo pasikalbėti. Mokydamasi mokykloje Aldona savarankiškai ėmė rūpintis namais ir šeima, nes tėvai po karo buvo sužeisti.

Todėl, kaip ji pati sako, daugiau niekas gyvenime jai nebuvo sunku. Aldona Kaune baigė medicinos studijas, Kauno klinikose dirbo rentgenologe. Universitete susipažino su savo vyru Vytautu Rainiu. Aldona sako, kad iškart suprato, kad tai jai skirtas žmogus. 1952 metais jiedu susituokė ir po metų susilaukė sūnaus. Su vyru išgyveno 65 metus nė karto nesusibarę ir nesusipykę.

1964 metais Vytautas gavo paskyrimą dirbti Vilniuje, todėl visa šeima išvažiavo iš Kauno. Vilniuje Aldona dirbo Pirmoje ligoninėje, o pastačius Santariškių kompleksą, įsidarbino ten. Rentgenologijos srityje Aldona išdirbo 50 metų.

Kartu ji dirbo ir pedagoginį darbą. Dar dabar jos paskaitų klausę gydytojai rentgenologai ir laborantai atsimena Aldoną ir jos paskaitas. Proanūkiams labai įsiminė abiejų senelių stiprybė ir mokėjimas dirbti kompiuteriu. Dar šiandien Aldona kas dieną dėlioja kortas kompiuteriu norėdama pramankštinti smegenis.

REKLAMA

Teresė – Danutė Dirsienė. Gimė 1938-08-24, Minčaičių k., Žagarės seniūnijoje. 1948 m. (vienuolikos metų) su šeima ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Tėvas Steponas Dunskis (1912 m. - 2002 m.) buvo suimtas 1947 m. ir nuteistas (trijulės), kalėjo Norilsko kalėjime. Maskvoje įstojusi į Visasąjunginį ekonomikos institutą, 1965m. ketvirtame kurse grįžo į Lietuvą ir baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

Visą gyvenimą dirbo banke. Lietuvoje susipažino su Povilu Dirse (1939-04-04), taip pat tremtiniu. Bendra pažįstama, pas kurią slapčia (nes valdžia neleido prisiregistruoti) grįžęs iš Sibiro gyveno Povilas, dirbo su patrauklia Terese, ji ir suorganizavo, kad du žmonės „netyčia“ paimtų vienas kitą už rankos prie Šeduvos malūno ir visą gyvenimą nebepaleistų.

Apsigyvenę Vilniuje susilaukė trijų dukterų – Irenos, Jolantos, Birutės. Dabar turi tris anūkes Martyną, Odrę ir Gretę. Visą gyvenimą itin puoselėja šeimos židinį, ugdo tarpusavio supratimą ir kuria stiprias šeimos tradicijas.

Birutė Ivanauskienė. Gimė 1928-01-02, Garšvėnų k., Joniškio r. Dešimties metų atvažiavo į Vilnių. Aštuoniolikos metų (1946 m.) areštuota ir nuteista 10-čiai metų kaip politinė kalinė. Išvežta į Kazachstaną, Karabasą, dirbo akmens karjere.

REKLAMA

Karjere darbas vyko pamainomis – iš ryto moterys, vakare vyrai. Kažkas sugalvojo, kad galima parašyti laiškų ir palikti tarp akmenų. Taip moterys ir vyrai pradėjo slapta susirašinėti, o Birutė susipažino su Aleksu Ivanausku. Paleista 1954 metų gruodį, grįžo į Lietuvą ir laukė sugrįžtant Alekso. Jį paleido 1960 metais.

Apsigyveno Vilniuje, susituokė ir 1961 metais susilaukė sūnaus Žvainio. Dabar turi anūkę Indrę ir dvi proanūkes – Aušrinę ir Jorūnę. Visą gyvenimą labai mėgo įvairius rankdarbius. Kūrė papuošalus iš medžio, pynė iš virvelių, siuvinėjo kryželiu, kūrė paveikslėlius iš džiovintų gėlių. Proanūkių pilni namai močiutės kurtų grožybių.

Stasė Liaukonienė gimė 1931m. liepos 26 dieną Molėtų rajone, Purvėnų kaime. 11 metų būdama Stasė neteko tėvelio ir šeimoje, kurioje augo 4 vaikai, atliko vyriausiojo vaidmenį - arė laukus, vežė šieną, rūpinosi namų ūkiu. Padėjo vyro netekusiai mamai.

1956 m. atvyko gyventi į Vilnių. Čia susipažino su būsimuoju vyru Algirdu Liaukoniu. Dar po dviejų metų vedė ir susilaukė trijų dukterų: Laimos, Audronės ir jaunėlės Ingos. Stasė dirbo siuvimo fabrike, Algirdas - vairuotoju. Viena Stasės dukterų – Laima Kybartienė, buvo pirmoji Lietuvos televizijos diktorė, kuri per žydrąjį ekraną pasisveikino su televizijos žiūrovais iš laikinos televizijos studijos Seimo rūmuose 1991 metais, kai rusų armijos kariai okupavo dabartines Lietuvos radijo ir televizijos patalpas.

REKLAMA

Lygiai prieš metus Algirdas iškeliavo anapilin, kaip jis visada ir svajojo – pirmiau nei Stasė. Dabar Liaukonių šeimoje auga 5 anūkai ir 4 proanūkiai (5-ta proanūkė pakeliui).

Ona Povilauskaitė Būdienė, g. 1927 m. Nuo pat jaunystės išsiskyrė didele meile Tėvynei ir Dievui. Su šeima teikė pagalbą Prisikėlimo apygardos partizanams. Vasario 16-toji buvo švenčiama nepaisant sovietmečio draudimų. Močiutės meilė Lietuvai sukviečia visą šeimą prie bendro stalo per Valstybines šventes. Mes gerai žinome, kaip svarbu jaustis laisviems ir mylėt savo šalį - močiutė to išmokė!

Jūratė Austrevičienė (merg. Sakalauskaitė, g. 1936) gimė mokytojo, pirmos laidos Veiverių mokytojų seminarijos absolvento, Nepriklausomybės kovų savanorio Juozo Sakalausko šeimoje. Dar mergytė būdama patyrė epochų pervartas: palikusi namus ir mokyklą Krosnoje, šeima traukėsi nuo deportacijos ir frontų; gedėjo Kalniškės mūšio aukų, išniekintų miestelio aikštėje; matė nuo stribų tardymų akimoju žilstantį tėvą... Galiausiai vienas iš tų stribų, kadaise globotas mokinys, naktį pabeldęs į langą perspėjo: neišvažiuosi šiąnakt, rytą visus išveš... Gelbėdami savo ir trijų dukryčių gyvybes, Sakalauskai įsimetė šiek tiek mantos į vežimą ir išvažiavo.

Vyriausioji dukra Jūratė tapo mokytoja, išleido daugybę pradinukų laidų. Jos dukra Audronė dirba leidykloje redaktore. Jos sūnus Andrius muzikantas, o jo sūnus Vincas pirmokas.

REKLAMA

Visos didelės šeimos svarbiausioji šventė – mamutės Jūratės gimtadienis liepos 15-ąją, per Žalgirį. Švęsti su žygiais, dainomis ir ritualais susirenkam jau daugiau nei 20 žmonių!

Vaclovas Vainius (g. 1937-02-03) ir Jadvyga Čiuladaitė (g. 1937-04-18) Vainiai. Jadvygos tėvai gyveno kukliai, bet vaikus stengėsi išleisti į mokslus. Jadvyga Vilniuje baigė kulinarijos mokyklą. Įsidarbino vienoje sostinės kavinėje. 1963 m. sukūrė šeimą su „tikru“ žemaičiu ir prisiekusiu statybininku Vainiumi, kuris ir dabar įžengęs į -uosius metus, naujuosius mikrorajonų namus skirsto į "mano statytus" ir "ne mano statytus". Vacys statyboms atidavė apie metų.

Vainiai gražiai išaugino vaikus, susilaukė anūkų. Dvi anūkes žino visa Lietuva ir už jos ribų. Tai Lyja ir Liepa Maknavičiūtės. Lyja atliko pagrindinį vaidmenį Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, o Liepa - manekenė, taip pat daininkė žinoma, kaip Ofelija. Abi anūkės labai užsiėmusios ir retai vienu metu abi apsilanko pas senelius: tai viena negali, tai kita. O kai sužinojo, kad seneliai nori dalyvauti projekte „Gimę laisvi“ vis dėlto surado laiką ir atskubėjo pas juos. Juolab, kad ir kita proga atsirado - senelio gimtadienis.

Laisva Lietuva - Kosto Pociaus (1926 m.) ir tremtinių dukros Danutės Pocienės – Venckutės (1930 m.) – vaikystėje, giliai prasmingi žodžiai. Per sovietmetį jie buvo išnešioti širdyje.

REKLAMA

Keista būdavo matyti, kai gerą, darbštų, sąžiningą, savo šeimą mylintį žmogų apimdavo beviltiškas pyktis. Laisvoje Lietuvoje gimusiems laisvos sielos žmonėms buvo sunku - pyko ant sovietinės „tvarkos“, pyko ant mokyklos, kad vaikai nemokomi tikros Lietuvos istorijos...

O šiandien 92-uosius metus einantis dviejų vaikų tėtis, 5 anūkų senelis ir 6 proanūkių prosenelis – visada geros nuotaikos, žavintis optimizmu, humoro jausmu ir išradingumu. Jis su žmona džiaugiasi, kad visa šeima gyvena ir dirba čia, nepriklausomoje Lietuvoje.

Niekada nuobodžiauti sau neleidžiantis žmogus užsibrėžė tikslą: Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui pagaminti 100 ženkliukų - Vyčių, išpjautų iš lito centų. Kad nesimėtytų širdžiai taip mieli pinigai, kad nešiotume arčiau širdies šį lietuviško pinigo centrą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų