Garsus „pokšt“!
Varžovo smūgis tiesiai į dantis atskriejo iš šono.
„Išsilakstė dantys į abi puses. Nepadėjo ir dantų apsauga. Neskaudėjo, atrodė, kad pamečiau plombą... Dabar gal atrodo juokinga, tačiau tuomet juokas neėmė“, - kalbėjo prieš du metus Muay Thai turnyro Estijoje lemtingą kovą prisiminęs Ernestas.
Dėl šios traumos jis du metus nelipo į ringą. Teko iškęsti sudėtingas operacijas bei procedūras. „Atrodo, viskas paprasta: sustato, susuka ir viskas... Bet dabar žinau, kiek tokie dalykai užtrunka ir ką reikia iškęsti“, - teigė Ernestas.
Tačiau prieš dvi savaites E. Dapkus grįžo į ringą ir tapo Baltijos šalių Muay Thai čempionu. „Jasiūnas Team“ narys finale įveikė jaunąjį talentą, „Titano“ auklėtinį Mindaugą Narauską. O paprašytas komentaro po šios kovos tiesiog nurėžė: „Noras ir ryžtas“.
„Žvėriukas“ atsigavo, - kiek pailsėjęs po turnyro šyptelėjo 32-ejų E. Dapkus. – Pertrauka – tik į naudą, užsikroviau noru kovoti“.
„Negaliu be ringo“
„Visi jau buvo už mane nusprendę, kad baigiau karjerą. Tačiau galutiniai sprendimai priklauso tik man“, - šyptelėjo Ernestas.
Jis teigia, jog dalyvauti čempionate vertė begalinis noras ir pasiryžimas. „Pasiruošimas juk kainuoja ir laiko, ir energijos, viską reikia derinti su darbu. Juk būna, kad nėra jėgų, bet reikia, kai yra tikslas ir didelis noras. O tikslo visada turi siekti. Kartais netgi pats susimąstai, kam to reikia? Juk, atrodytų, senukas esu šiame sporte – kam? Bet augau su boksu ir Muay Thai, tai yra įaugę į kraują. Negaliu be to – ir nesvarbu, ar kažką pasieksiu, ar ne. Šįkart norėjau save patikrinti. Tai buvo iššūkis“.
Paklaustas, kaip jautėsi po dviejų metų pertraukos ringe, Ernestas šyptelėjo. „Reikia kovų, įlipai ir viską darai idealiai – taip nebus. Viskas po truputį, kiekvienas žingsnelis yra svarbus. Siekti daugiau? Kas toliau? Dabar reikia kovų. Reikia viską prisiminti, sugebėti pajausti distanciją. Juk kovos metu bandai pajausti, ką darys varžovas, tai yra tarsi žaidimas. Šiuo įgūdžius šiek tiek praradau, - prisipažino kovotojas. - Jaudulys? Jis visada yra. Visi esame žmonės, jausmai vienodi. Viskas priklauso nuo to, ar moki kontroliuoti savo emocijas. Aš tik atrodau visada ramus...“
„Pasijaučiau įvertintas“
Ernestui buvo dvylika, kai jis pirmą kartą apsilankė Muay Thai treniruotėje Šiauliuose pas trenerį Žydrūną Jasiūną.
„Anksčiau buvau pabandęs karatė, dziudo, plaukimą... Viskas man patiko, bet neužsikabinau. Tik boksas ir Muay Thai mane sužavėjo, iškart pajaučiau, kad tai yra mano, - kalbėjo Ernestas. – Pirma treniruotė? Jos neprisimenu. Ne, stipriai manęs jos metu tikrai nemušė, bet prisiminti sunku. Juk per pirmąsias treniruotes niekas neleidžia stoti į poras. Yra mokomasi technikos“.
Svarbiausia Ernestui tada treniruotėse buvo nepasiduoti, nenuvilti savęs bei trenerio. „Atiduodavau visas savo jėgas“, - nukirto E. Dapkus.
Prabėgus vos pusmečiui Ernestas sudalyvavo pirmose varžybose. „Tai buvo kikbokso varžybos. Svėriau tuo metu 47 kilogramus. Pralaimėjau. Bet noras sportuoti nedingo. Tesą pasakius, nesijaučiau pralaimėjęs. Kova nebuvo „į vienus vartus“. Na, įsivaizduok, du mažiukai ringe „machalinasi“ bet kaip ir tiek. Tiesiog teisėjai nusprendė, kad varžovas buvo pranašesnis. Supratau, kad turiu dar labiau stengtis“.
Tada Ernestas gavo apdovanojimą už ryžtą siekiant pergalės. „Tai man paglostė širdį ir paskatino nenuleisti rankų, nepasiduoti, tai mane nuramino. Jaučiausi įvertintas“, - teigė Ernestas.
„Artima širdžiai“
Kelis savo paauglystės metus Ernestas paskyrė boksui: teko persikelti į Kauną. „Tada mūsų keliai su treneriu Žydrūnu kuriam laikui išsiskyrė: jis į Vilnių, aš – į Kauną. Tačiau visada bendravome. Nors buvau boksininkas, bet nespjaudavau ir į kikbokso bei Muay Thai turnyrus“, - pasakojo kovotojas.
Iki šiol Ernestas sunkiai renka žodžius, paklaustas, kodėl atsisveikino su boksu. „Man patikdavo... Bet, galbūt, tuomet man atrodė, kad kikboksas ir Muay Thai yra artimesni mano širdžiai. Muay Thai yra labai universalus, myliu šią techniką ir filosofiją“, - sakė Ernestas.
Grįžęs į gimtuosius Šiaulius jis pasibaigė mokslus ir sulaukė Ž. Jasiūno kvietimo darbuotis ir sportuoti kartu Vilniuje. Laukė dar vienos kraustynės.
„Pasirinkau kelią“
Sunkiausias klausimas Ernestui: kiek kartų teko žengti į ringą? „Nežinau, jau seniai pamečiau skaičių. Bijau spėti. Tarp dviejų ir trijų šimtų? – visgi pabandė spėti kovotojas. – Boksas, kikboksas, Muay Thai – kur tik mane kviesdavo, ten ir eidavau. Kelios kovos netgi buvo pagal mišrių kovos menų taisykles. Ko tik nesu bandęs. Man visur patikdavo. Kovoti? Tai yra mano gyvenimas“.
Kiekvienos kovos metu Ernestas stengiasi džiaugtis. „Būna ir sunku, ir nuotaika netinkama kovai, bet tai yra galimybė įgyti patirties. Neretai svarbiausia kovos metu įveikti save: jeigu esi kovotojas, karys, tai eik ir kariauk. Privalai perlipti per save ir kiekvieną kartą įveikti tą silpnesnį, vakarykštį save, - kalbėjo E. Dapkus. – Tokia filosofija mane lydi visur – kaip kovoje, taip ir gyvenime turi nugalėti visas savo baimes. Kiekvieną dieną turime bandyti sau įrodyti, kad esame verti to, kuo visada norėjome būti. Nereikia nieko įrodinėti kitiems, pirmiausia, viską reikia daryti dėl savęs“.
Nusitiekimas įrodyti sau, pasak kovotojo, padeda nepalūžti po pralaimėjimų ir nesėkmių, atrasti savyje jėgų ir noro neišsižadėti savo kelio.
„Esu... Žinoma, kad esu pagalvojęs, kuo būčiau, jei tą lemtingą dieną nebūčiau užėjęs į treniruočių salę, - nusišypsojo E. Dapkus. – Tikiu, kad Dievas viską sudėliojo teisingai. Ir, žinai, aš iki šiol nerandu atsakymo, kuo dar galėčiau būti. Žinau, kad pradėjau keliauti šiuo keliu, šiuo keliu eidamas viską ir pabaigsiu“.
