REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvos biatlono rinktinė iškovojusi keturias vietas 2018-ųjų Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Po dvi vakansijas priklauso vaikinams ir merginoms. Nemaža tikimybė, kad vieną pozicijų užims 21-erių vilnietė Gabrielė Leščinskaitė.

Lietuvos biatlono rinktinė iškovojusi keturias vietas 2018-ųjų Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Po dvi vakansijas priklauso vaikinams ir merginoms. Nemaža tikimybė, kad vieną pozicijų užims 21-erių vilnietė Gabrielė Leščinskaitė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prie kritikos priprato

Į dalyvio kortelę Pjongčange realiai pretenduoja dar dvi biatlonininkės – 32-ejų Natalija Kočergina ir 33-ejų Diana Rasimovičiūtė.

REKLAMA

Pasak G. Leščinskaitės, merginų atranka vyks kone iki olimpinių žaidynių starto. Konkrečios sistemos ar taisyklių nėra – nuspręs ir verdiktą paskelbs Lietuvos biatlono federacija (LBF). Ji atsižvelgs į sportininkių kelerių paskutiniųjų metų rezultatus.

„Konkurencija nėra didelė. Nesame Rusija, kur praktiškai neįmanoma patekti į B ar A komandą. Mūsų ekipoje kiekvienas daro savo darbą ir niekas niekam pagalių į ratus nekiša. Esame maža, draugiška šeima“, – šypsojosi G. Leščinskaitė.

REKLAMA
REKLAMA

Gruodį Tarptautinis olimpinis komitetas (IOK) pranešė, kad Rusijos sportininkai Pjongčange varžysis kaip neutralūs atletai. Neskambės ir Rusijos himnas. Sprendimas priimtas dėl masinio Rusijos sportininkų draudžiamų preparatų vartojimo. Tai skatino ir pati valstybė.

„Kiek save prisimenu šitoje sporto šakoje, visada su Rusijos federacija būdavo kažkokios intrigos. Tiesiog nebeatskiriu, kas yra tiesa, o kas ne, – kalbėjo Gabrielė. – Neslėpsiu – per pastaruosius metus į Rusijos sportininkus pradėjau žiūrėti kitaip. Jie kritę mano akyse.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei rusai olimpiadose pretenduoja į aukščiausias vietas, geriausias Lietuvos biatlonininkų rezultatas – 18-oji pozicija. Tokią vietą 2006-aisiais užėmė D. Rasimovičiūtė.

Sportininkai po startų neišvengia lietuvių kritikos. Atletų dažnai klausiama, kam išvis vykti į olimpiadą, jei joje finišuoji vienas paskutiniųjų.

„Per šitiek metų mes prie to pripratę, – šypsojosi G. Leščinskaitė. – Žinau, kad į bet kokį rezultatą požiūris bus neigiamas, visos pozicijos interpretuojamos ne taip. Mums kuri nors vieta gali būti karjeros žvaigžde, o eiliniam žmogui nieko nereikšti.“

REKLAMA

Gabrielės širdyje rusenančią olimpinę ugnį bando užpūsti nelemta trauma. Biatlonininkę kamuoja kirkšnies problemos. Šiuo metu vilnietė olimpiadai nesijaučia pasiruošusi, mat joje nori ne tik dalyvauti.

„Olimpiada man, kaip ir kiekvienam sportininkui, laukiamiausias įvykis karjeroje. Didžiulė svajonė, tikslas, siekiamybė, motyvacija… Paprasčiausiai viskas, ko profesionalus sportininkas gali gyvenime norėti“, – neabejoja mergina.

Liūdnos sąlygos Lietuvoje

Gabrielės teigimu, specialaus Lietuvos rinktinės pasirengimo olimpinėms žaidynėms nėra, mat biatlonininkai ruošiasi visą ketverių metų olimpinį ciklą ar net gyvenimą.

REKLAMA

Anksčiau biatlonininkai daugiau laiko praleisdavo Lietuvoje. Dabar mūsiškiai gegužę, birželį treniruojasi Ignalinoje. Liepą sportininkai išvyksta į kalnus ir ten dirba iki sezono pradžios. Kai sezonas startuoja bei vyksta pasaulio taurės etapai, biatloninkai į Lietuvą grįžta retai.

„Sąlygos Lietuvoje – gana liūdnos. Gerai, kad neseniai Ignalinoje, mūsų pagrindinėje bazėje, atidarė šaudyklą. Tai tapo didele švente, nes prieš tai treniravomės mažoje, labai senoje šaudykloje. Tiesa, vis dar neturime daug elementarių dalykų, kuriais gali pasidžiaugti kitos valstybės. Labai pavydime sporto centrų, idealių sąlygų, trasų“, – vardijo G. Leščinskaitė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jos teigimu, vasaromis vyksta svarbiausias ir sunkiausias biatlonininkų darbas. Atletai bėgioja, laipioja po kalnus, plaukioja, mina dviračius, atlieka fizinius pratimus, pluša treniruoklių salėje. Nepamirštama ir pagrindinė veikla. Tiesa, tuomet slides keičia riedslidės.

Pasak pašnekovės, nemažai komandos narių liepą ar rugpjūtį pradeda ilgėtis slidinėjimo. Gabrielė – išimtis. Jai labiau patinka vasaros darbas.

„Kai ateina vasara, būna taip gera, nuostabu. Prasidėjus žiemai, supranti, kad reikėjo tą šilumą vertinti. Nemėgstu šalčio ir sniego, turiu galūnių problemų – labai šąla rankos. Atsiranda didelių bėdų šaudykloje, nes nebegaliu normaliai jausti gaiduko, – pasakojo Gabrielė. – Kai kurie sportininkai kiekvieną sezoną kenčia nuo peršalimų. Ir ne po kartą. Kai nuolat būni lauke, reikia save labai saugoti, pasirūpinti šiltu gėrimu. Po treniruotės – persirengti į sausus drabužius, būtinai pavalgyti. Privalu nuolat pildyti organizmo resursus.“

REKLAMA

Pjongčangas Lietuvos biatlonininkams nebus neregėta ir nematyta vietove. Mūsiškiai būsimojoje olimpinių žaidynių sostinėje lankėsi kovą. Ten surengtas pasaulio taurės etapas.

„Pjongčange neradau nė vieno teigiamo dalyko, kuris man būtų tinkamas. Jaučiausi ne savo vietoje. Aplinka, maistas, kultūra buvo visiškai ne man. Tragiškai sunku dėl laiko skirtumo. Tris dienas jaučiausi kaip kažkokiame kosmose. Visiškai nesiorientavau nei lauke, nei vietoje. Treniruočių metu negalėjau suvokti, kas vyksta, kokie mano judesiai šaudykloje. Nors visiems sąlygos vienodos, bet atrodė, kad man vienintelei taip blogai“, – pasakojo sportininkė.

REKLAMA

Jos teigimu, šiemet į Pjongčangą planuojama vyksti anksčiau – bent prieš savaitę iki olimpiados. Į pasaulio taurės etapą buvo skrendama kelioms dienoms.

Didžiausias pomėgis – būti su šeima

G. Leščinskaitės meilė biatlonui gimė natūraliai. Sportininkės patėvis – LBF prezidentas Arūnas Daugirdas.

„Kai gyveni su žmogumi, kuris visą gyvenimą atidavė šiai sporto šakai, jokių kitų apsisprendimo variantų nėra“, – šypsojosi pašnekovė.

Nors biatlonas gali pasigirti tokiais atletais kaip norvegas Ole Einaras Bjorndalenas ar prancūzas Martinas Fourcade’as, Gabrielė niekada neturėjo idealo ar autoriteto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Yra daug sportininkų, kurie pasižymi kažkokiomis unikaliomis tiek fizinėmis, tiek psichologinėmis savybėmis. Laikui bėgant, atsirenki dalykus, kurie tau aktualūs, kurių tau trūksta ar kuriais žaviesi“, – pasakojo biatlonininkė.

Gabrielė pavasariais, pasibaigus sezonui, nespjauna į kalnų slidinėjimą. Tačiau mergina pramogoms daug laisvo laiko neturi.

„Didžiausias pomėgis – pabūti su šeima, kuri mane mato retai“, – atviravo G. Leščinskaitė.

Ji, grįžusi į Lietuvą po treniruočių stovyklų ar varžybų, skuba į Mykolo Romerio universitetą, kur studijuoja psichologiją.

„Šią specialybę pasirinkau negalvodama, kad tą ir dirbsiu. Tiesiog man šis dalykas buvo labai įdomus. Nenorėčiau dirbti kažkokiam kabinete, socialinėje įstaigoje. Galbūt sutikčiau būti sporto psichologe, nes šiais laikais yra įvairiausių išorinių dirgiklių, o pergalės link reikia judėti be jokių trukdžių“, – mano antrakursė. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų