Kad viena skaudi ir mįslinga žūtis galėjo išprovokuoti ir daugiau nelaimių, svarsto ir paties viešbučio kolektyvas, todėl pastaruoju metu itin sustiprino apsaugą viešbutyje.
„Po tų įvykių vieną dieną jau pagavome apsvaigusius paauglius, kurie laužėsi ir norėjo patekti į viešbučio avarinę laiptinę, tikėdamiesi užlipti ant stogo. Man jau darosi baisu, kaip visuomenę gali paveikti tokie įvykiai“, - nemenką grėsmę įžvelgia viešbučio „Klaipėda Amberton“ vadovė Lina Poviliūnė.
Sukrėsti
Pastarąsias savaites viešojoje erdvėje netyla istorijos apie mįslingą manekenės Dovilės žūtį. Mergina lapkričio 19-ąją buvo rasta negyva iškritusi iš viešbučio „Klaipėda Amberton“ 14-ojo aukšto.
Po dešimties dienų, praėjusio ketvirtadienio naktį nuo to paties viešbučio, tik kito korpuso, stogo nukrito ir žuvo jaunas viešbučio darbuotojas.
Abu įvykius tiria teisėsauga.
„Suprantama, viešbučio darbuotojai buvo sukrėsti. Dalis jų pasinaudojo suteikta galimybe kurį laiką neiti į darbą. Kreipėmės pagalbos ir į visuomenės sveikatos centrą. Kelias dienas viešbučio personalui pagalbą teikė psichologai. Kai kuriems darbuotojams pagalba teikiama iki šiol“, - pasakojo viešbučio vadovė.
Ji pabrėžė, kad saugumas viešbutyje dabar yra dar labiau sustiprintas. Tačiau aklinai užrakinti ar užbetonuoti visų avarinių išėjimų ant stogo neįmanoma dėl priešgaisrinių reikalavimų.
„Baisu, kad tai nepaskatintų daugiau savižudybių, nes juk žmonėms gali atrodyti, kad šitaip jie gali sulaukti dėmesio. Juk iš šono gali atrodyti, kad apie tuos, kurie nukrito ar nušoko nuo miesto centre esančio viešbučio stogo, tiek daug rašė, rodė televizijoje... Bijome tapti savižudžių meka“, - atvirai kalbėjo viešbučio vadovė.
Paveikia jautriausius
Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vedėjas Marius Strička sutiko, kad tokios baimės ne iš piršto laužtos.
„Pagrindinė grėsmė - vadinamasis Verterio efektas. Šis terminas atsirado dar tais laikais, kai Gėtė parašė romaną „Jaunojo Verterio kančios“, kuriame buvo aprašyta jauno žmogaus savižudybė. Jau tuomet buvo pastebėta, kad ši knyga galėjo paskatinti ne vieno jauno žmogaus savižudybę. Dėl šios priežasties ilgą laiką ši knyga net buvo draudžiama. Ir dabar akcentuojame, kad paskleista informacija apie savižudybę gali paskatinti ir kitus žmones pasielgti taip pat. Tiesiog gali nutikti taip vadinamas kopijavimo efektas“, - pasakojo M. Strička.
„Žinomo žmogaus arba dėl tam tikrų priežasčių labai plačiai aptariama savižudybė paprastai sukrečia daugelį žmonių. Tačiau tikrai nereiškia, kad visiems jiems skatinamas noras taip pat pasielgti. Tikrai ne. Tačiau nedidelei daliai žmonių, kurie tuo metu yra ypatingos emocinės būsenos ir turi įvairiausių sunkumų, ta informacija gali kiek kitaip suskambėti ir juos paveikti. Tai tikrai nėra lietuviškas fenomenas, jis pastebimas daugelyje pasaulio šalių„, - antrino psichologas, Vilniaus universiteto docentas Paulius Skruibis.
Pasak jo, po aktoriaus Vytauto Šapranausko mirties keletą mėnesių Lietuvoje buvo pastebima daugiau savižudybių.
„Negaliu pasakyti, kad šimtu procentų tai galėjo paskatinti, bet tokias tendencijas tikrai stebėjome“, - minėjo P. Skruibis. Kaip sustabdyti?
Pašnekovai sakė suvokiantys, kad išvengti temos eskalavimo, kai mįslingai žūva žinomas ar šou pasaulio žmogus, neįmanoma. Taip esą nutiko ir manekenės mirties atveju. Istorija narpliojama iki šiol, nes visuomenei įdomu išgirsti kiekvieną naują detalę.
„Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai tam tikri objektai dėl panašių priežasčių sukelia neigiamų asociacijų. Pavyzdžiui, toks yra visos Kalifornijos simbolis - San Francisko tiltas. Nuo pat tilto pastatymo pradžios jo šlovei kenkia faktas, kad „Golden Gates“ daug kam netruko tapti vartais į anapusybę„, - minėjo M. Strička.
Teigiama, kad iki 1995 m. buvo vedama net oficiali San Francisko tilto savižudybių statistika. Buvo užfiksuota per 1 000 savižudybių atvejų. Tačiau valdžiai nusprendus, kad tai gali neigiamai paveikti kitus, norinčius užbaigti savo gyvenimą, oficialios statistikos rinkimas buvo nutrauktas.
Ne kartą buvo svarstyta, kad beprasmiškas žmonių žūtis būtų galima sustabdyti ant tilto įrengus specialius barjerus. Panašios užtvaros buvo pastatytos kitose populiariose savižudybių vietose, pavyzdžiui, ant „West Gate“ tilto Melburne, Paryžiaus Eifelio bokšte. Kituose pasaulyje garsiuose objektuose imamasi ir kitų priemonių: įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros, budi savanoriai arba pakabinami ženklai, kur užrašyti pagalbos linijų telefonai. Teigiama, kad ėmusis reikiamų priemonių tose vietose baigėsi arba labai akivaizdžiai sumažėjo savižudybių.
Pasakojama, kad Australijoje prie vienos savižudžių pamėgtos uolos savanorišką gelbėjimo veiklą vykdė Antrojo pasaulinio karo veteranas Donas Ričas. Jis prieidavo prie uolos viršūnės lankytojų, kurie atrodydavo sugniuždyti, ir kviesdavosi juos į svečius puodeliui arbatos. Teigiama, kad jis išgelbėjęs ne mažiau nei 164 žmones.
„Pavyzdžiui, kai 1980-ais metais Vienoje buvo atidarytas metro, labai daug žmonių žūdavo po metro bėgiais. Vietos valdžia kartu su žiniasklaidos atstovais ėmėsi griežtų, bet paprastų priemonių - tiesiog sąmoningai nustojo informuoti visuomenę, jei kas nors vėl nusižudydavo Vienos metro. Teigiama, kad po pusmečio savižudybių skaičius labai sumažėjo. Yra keliama hipotezė, kad informavimas apie savižudybę gali paskatinti žmones nukopijuoti tą veiksmą. Klaipėdos viešbučio atveju turbūt tai ir galėjo įvykti“, - svarstė M. Strička.
Kalbėtis
Pasak jo, viena iš prevencinių priemonių - mieste esančiuose aukštuose pastatuose, ypač ligoninėse, apsunkinti patekimą ant stogo. „Žmonių, išgyvenančių įvairias krizes, tikrai yra labai daug. Niekada nežinai, kas bus paskutinis lašas, paskatinęs vienaip ar kitaip pasielgti. Pirma ir paprasčiausia pagalba, kad žmogus turėtų su kuo pasikalbėti. Tam ir veikia pagalbos linijos. Jei pokalbio nepakanka, gali prireikti ir psichologo pagalbos“, - minėjo Savižudybių prevencijos biuro vedėjas.
Psichologas P. Skruibis taip pat paragino visus nepraleisti pro ausis, jei jūsų artimas ar pažįstamas žmogus užsimena apie savižudybę.
„Atliekant tyrimus paprastai paaiškėja, kad kas nors iš artimos aplinkos - šeimos nariai, draugai ar bendradarbiai - girdėjo užuominų, kad žmogus šneka apie savižudybę, bet nesureagavo. Taip jau mūsų visuomenėje įprasta, kad daugelis kalbame daug daugiau nei darome realiai. Juk jei aš nuolat kartosiu, kad pradėsiu rytais bėgioti, dar toli gražu nereiškia, kad šitaip ir atsitiks. Nepaisant to, niekada nereikėtų praleisti bet kokių užuominų apie savižudybę. Nors tokia informacija atrodo labai gąsdinanti, reikėtų tiesiai šviesiai žmogaus klausti, ar jam tikrai kyla tokių minčių, stengtis paakinti jį pasikalbėti su specialistais. Neretai padeda ir artimųjų dėmesys, suteikta pagalba“, - pasakojo P. Skruibis.
M. Strička džiaugėsi, kad po Klaipėdoje įvykusių įvykių reikiama pagalba buvo suteikta ir viešbučio personalui.
„Skatiname, kad postvencinės medicininės pagalbos teikimu rūpintųsi pačios savivaldybės. Deja, tokia pagalba mūsų visuomenėje dar nėra populiari. Kol kas nėra jokių teisės aktų, kurie įpareigotų darbdavius, kad, įvykus kriziniam įvykiui darbe, būtų pasirūpinta psichologine pagalba darbuotojams. Dabar vyksta diskusijos, ar tokių teisės aktų iš viso reikia, nes nuomonių yra įvairių. Pavyzdžiui, kai viename iš Lietuvos baseinų nuskendo vaikas, tokios pagalbos darbuotojams buvo atsisakyta. Malonu girdėti, kad Klaipėdoje viešbučio vadovybė tuo pasirūpino“, - pasakojo M. Strička.
Autorystė: Saulė ADOMAITYTĖ
