Anksčiau Vilniaus „Žalgirį“, Utenos „Utenį“ treniravęs M. Čepas vyr. trenerio pareigas iš Donato Vencevičiaus perėmė rugpjūčio pradžioje ir padėjo ekipai nukeliauti iki ketvirtosios lentelės pozicijos. Nuslūgus emocijoms, „Jonavos“ vyr. treneris įvertino savo komandos pasiekimus.
– Treneri, visa komanda įvykdė metų pradžioje iškeltą uždavinį užimti ketvirtąją vietą. Kaip vertinate šį pasiekimą ir apskritai visą sezoną?
– Vertinant visą čempionatą, jis mums buvo kaip paskutinės rungtynės su Klaipėdos „Atlantu“: pradžia nebloga, paskui pradėjome strigti ir buksuoti, bet galų gale finišavome ir įvykdėme tas užduotis, kurias buvo iškėlusi klubo valdžia, ir tuo be galo džiaugiamės.
Pačioje pradžioje darbus pradėjo D. Vencevičius. Jis rinko komandą, žaidėjus, dirbome pagal jo viziją. Nuo jos, jam palikus klubą, nenukrypome, o jei nukrypome, – tai minimaliai. Išlaikėme tą pačią kryptį. Labai džiugu, nors ketvirtoji vieta nieko ypatingo neduoda, bet svarbiausia, kad įvykdėme iškeltus tikslus. Vienu momentu, kai buvome septintojoje vietoje ir nuo „Kauno Žalgirio“ atsilikome trimis taškais, svyravome ant prarajos krašto. Komanda visgi surado savyje jėgų ir, nepaisydama sunkumų, išlaikė tikėjimą ir štai – ketvirtoji vieta yra mūsų.
– Nukritimas iki septintosios vietos buvo sunkiausias momentas šį sezoną visai komandai?
– Galbūt. Su žaidėjais pasišnekėjome, vienas kitą supratome, tas abipusis supratimas ir juodas darbas treniruotėse, nežiūrint į nieką, davė rezultatą. Vieni mumis netikėjo ir nurašė, o tai mums tik pridėjo papildomos motyvacijos. Nesidairėme į šalis, dirbome toliau, bet tikriausiai šis momentas, kai mažai taškų skyrė nuo aštuntosios vietos, buvo vienas sunkesnių, tačiau mums nebebuvo kur trauktis.
– Priėmėte nemažą iššūkį vadovauti komandai iki sezono pabaigos. Kas buvo sunkiausia?
Visiems, tarp jų ir man, tai buvo netikėta, tačiau reikėjo dirbti ir tikėti tuo, ką darome. Pati komanda, patys žaidėjai – tikri profesionalai. Buvo smagu dirbti su adekvačiais žmonėmis, kurie nori kažko gyvenime pasiekti, yra pilni motyvacijos ir entuziazmo. Esu anksčiau kelis kartus paminėjęs, kad, dirbant su tokiais žmonėmis, žaidėjais, tereikia juos užvesti ant kelio, o toliau pačiam iš šono stebėti, netrukdyti žaisti, grožėtis jų demonstruojamu futbolu. Mano nuomone, tam, kad komanda demonstruotų kokybišką ir gerą futbolą, reikia laiko. Tie žaidėjai, kurie buvo visą laiką komandoje, buvo pasirengę daugiau duoti komandai, negu iš jos gauti. Tai buvos vienas lemiamų dalykų. Šį sezoną dar kartą įsitikinau, kad pergalės gimsta rūbinėje. Jei rūbinėje yra viskas gerai, nė kiek neabejoju, kad ir aikštėje bus gerai.
– Kaip sunkiausiais momentais pavyko motyvuoti žaidėjus?
– Kai dirbi su motyvuotais žmonėmis, tu šneki, bendrauji kas dieną, matai jų nuotaikas, todėl itin didelių pastangų ir nereikia įdėti. Svarbiausia, kad jie patys patikėjo tuo, ką daro. Kiekvieną dieną treniruotėje būdavo visiškai užsivedę. Kiekvieną kartą kartojome, kad darbas, darbas ir dar kartą darbas, kuris niekad nenueina veltui. Jis visada duoda rezultatų. Reikia sukąsti dantis, nes buvo vienas, paskui kitas pralaimėjimas, bet, kai jie patys patikėjo, kad gali kaip lygūs su lygiais kautis ir nugalėti, tada viskas ir pasikeitė.
– Treneri, kokie momentai ar rungtynės suteikė didžiausio džiaugsmo, ką tikrai prisiminsite ilgai?
– Labiausiai įsiminė šį sezoną pademonstruotas komandos charakteris. Ekipa sunkiais momentais nepalūžo. Kolektyvas buvo stipriai motyvuotas ir norėjo pakeisti rezultatus. Didžiuojuosi, kad mano žaidėjai nebuvo apatiški – jie vienas iš kito reikalavo daugiau. Kai komandoje ar bet kurio kolektyvo viduje vyraus neapykanta, nieko nebus. Reikia dvasinės ramybės, kada kiekvienas žino, ką reikia daryti. Ir tai nėra tik komanda, nes be jos dar yra aptarnaujantis personalas, kuris tvarkė mūsų rūbines, direktorė, administracija, sporto direktorius – visi jie padėjo pasiekti rezultatą. Kai kiekvienas žino savo darbus ir nori juos kuo geriau atlikti – tada ir rezultatai ateina. Klubas yra gyvas organizmas, po kruopelytę, bet visi prisidedame prie bendro tikslo. Visiems jiems labai ačiū. Nuoširdžiai noriu padėkoti ir mūsų gerbėjams, kurie ateidavo ir palaikydavo net tada, kai nebuvo gerų rezultatų. Mes tikrai jautėme šilumą ir tikėjimą. Norime pasakyti ačiū ir padėkoti už tai, kad jie prisidėjo prie mūsų pergalių. O tie, kas mus nurašinėjo, laukė, kol mes paslysime – noriu palinkėti jiems stiprios sveikatos ir geros kloties.
Kalbat apie pergales, visi šneka apie Vilniaus „Žalgirį“, kai jį įveikėme 4:2. Žinoma, nugalėti tokią komandą, čempioną jų stadione išties puiku. Tačiau ir be to buvo daug labai kokybiškų rungtynių, kai komanda demonstravo tikrai gerą futbolą tiek atakuodama, tiek gindamasi. Labai sunku išskirti vienas ar dvejas rungtynes. Žinoma, rungtynės su „Žalgiriu“ įeis į istoriją, bet jų per daug nesureikšminu. Bet tikrai prisiminsiu LFF taurės ketvirtfinalį su Kauno „Stumbru“. Iki šiol suku galvą, mąstau, kas tada įvyko, ką galėjome pakeisti. Reikia tam dar gilesnės analizės, ją tikrai dabar, po sezono, padarysime.
– Ar žinote apie savo ir trenerių štabo ateitį? Ar pavyks išsaugoti komandos branduolį?
– Tikrai žinau, kad ši komanda turi potencialo. Dabar įsivertinsime visą čempionatą, išgryninsime visas problemas ir silpnas vietas, atliksime tikslingą selekciją. Ketvirtoji vieta – tikrai nėra lubos šiai komandai. Dėl savo ir mūsų štabo ateities tikrai nežinau, kalbėsimės apie viską su klubo valdžia. Laikas parodys, kaip bus toliau.
– Kaip vertinate šį A lygos sezoną, kuriame turėjome puikią intrigą dėl pirmosios vietos?
– A lygos sezonas buvo nenuspėjamas, pasikeitė čempionas. Buvo daug neprognozuojamų rungtynių rezultatų, o po ketvirtojo rato intriga atsirado. Manau, tai Lietuvos futbolui tik į naudą. Prognozuoju, kad Lietuvos klubai sustiprės, pats čempionatas bus pajėgesnis ir tos aštuonios komandos tikrai pasiteisina. Čempionatas laikui bėgant bus įdomesnis, o iš to laimės pats šalies futbolas.
