„Man prireikė trejų metų, kad galėčiau kalbėti apie tas varžybas. Net ir artimiausi draugai nekalbino, ašaros buvo visiškai šalia“, – prisipažino dukart olimpinė prizininkė.
Stebuklas Atėnuose ir „pavogtas“ medalis Londone – lengvoji.lt pristato A.Skujytės karjeros istoriją.
Dalyvavimą varžybose teko slėpti nuo tėvų
Dailė ir sportas, sportas ar dailė? Gydytojos Augustinos Skujienės ir latvio dailininko Egilo Skujos šeimoje su dviem broliais augusi A.Skujytė vaikystėje stovėjo kryžkelėje.
„Kadangi mano tėtis yra dailininkas, mokykloje lankiau piešimo mokyklą. Dailė buvo gyvenime. Vėliau įstojau į dizainą ir technologijas Kauno technologijos universitete, tad pakraipa irgi buvo šiek tiek link dailės, – prisiminė A.Skujytė. – Po vienerių metų, nors mokslai sekėsi gana neblogai ir buvo pakankamai įdomu, norėjau į Vilnių. Pasirinkau sportininko kelią – išvažiavau į pedagoginį, pas trenerį Romaną Pšigočkį, ir drastiškai pakeičiau gyvenimą.“
Lankyti lengvosios atletikos treniruotes biržietė pradėjo gana vėlai – būdama 14 metų. Moteris pasakojo, kad jos vaikystė prabėgo kieme ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji atsidūrė atletikos treniruotėse.
„Lankiau sportą ne todėl, kad pasiekti titulų, bet labai mėgau kiemą – buvo varžybos, rungtynės su berniukais, buvo „kašis“, buvo futbolas, karstynės po medžius, gaudynės po garažus, pušynus, – sakė A.Skujytė. – Rimtai pradėjau sportuoti 14 metų ir viena iš tų priežasčių buvo, kad pradėjau bręsti ir buvo kažkaip nebe taip faina su berniukais dūkti kieme.“
Fiziniais duomenimis būsima olimpietė išsiskyrė ir vaikystėje: startuodama vaikystėje už mokyklą be jokių treniruočių ji į tolį nušoko penkis metrus.
„Mano pirmo trenerio viena pirmųjų frazių man buvo tokia – pamatysi, apie tave laikraščiai rašys. Dar dabar atsimenu, kad atsakiau „baikit, treneri“, – šyptelėjo A.Skujytė.
Biržuose užsiėmimų merginoms nebuvo daug – sportininkių karjerų siekti norėjusios paauglės galėjo rinktis krepšinį, lengvąją atletiką, kiek vėliau – dziudo, bei šokių būrelį. Tautiniais šokiais buvo susidomėjusi ir A.Skujytė, tačiau dabar šį norą lietuvė prisimena su šypsena – tokiam užsiėmimui jai trūko elegancijos ir gracijos, o ir iki 188 cm išstypusiai merginai aukštą partnerį rasti buvo sudėtinga.
Tačiau lengvosios atletikos treniruotes ji lankė su malonumu, o į treniruotę žygiuodavo bet kokia kaina. Išvykos į varžybas neretai būdavo nuslepiamos ir nuo tėvų.
„Mano mama – medikė, buvusi pediatrė. Jai aukštasis sportas asocijuojasi su traumomis, tai buvo viena iš priežasčių. Kita priežastis buvo ta, kad norėjo, jog eičiau tėčio pėdomis, link menų. Reikėjo laviruoti ir buvo iškelta sąlyga, kad jei mokslai nukentės, neleis į treniruotes. Kai reikėdavo važiuoti į varžybas, stengdavausi padaryti taip, kad tėvai nesužinotų, jog buvau varžybose“, – nusijuokė A.Skujytė.
Už Atlanto – po konflikto Vilniuje
Iš Biržų – į Kauną, iš Kauno – į Vilnių, iš Vilniaus – į JAV. Kauno technologijos universitete mokslus metusi A.Skujytė siekti sporto aukštumų nusprendė Vilniuje – ją treniruoti pradėjo R.Pšigočkis, išugdęs šalies rekordininkę bei pasaulio čempionato prizininkę Remigiją Nazarovienę. Vis dėlto judviejų keliai po pustrečių metų bendradarbiavimo taip pat išsiskyrė. Padedama jo tada 21-erių lengvaatletė dalyvavo pirmose savo olimpinėse žaidynėse, kur septynkovės varžybose surinko 6034 taškus bei užėmė aukštą 12 vietą.
„Atrodė, kad Vilniuje viskas buvo labai smagu. R.Pšigočkis buvo tas treneris, kuris man buvo siekiamybė – galintis padaryti taip, kad mano rezultatai būtų aukšti. Berods nuo 1998-ųjų treniravausi pas jį ir patekau į pirmą savo olimpiadą. Įvyko tikrai visko labai daug, bet susidėliojo viskas taip, kad Sidnėjuje apsipykome su treneriu ir paraleliai buvo žmonių, kurie mane stūmė išvažiuoti į JAV“, – prisiminė A.Skujytė.
Lengvaatletės olimpietės Agnė Visockaitė-Eggerth, Rasa Michniovaitė-Troup jau buvo pramynusios takus į svajonių šalį. A.Skujytės kelias taip pat nusidriekė už Atlanto – ji pradėjo studijuoti Kanzaso universitete.
„Nesigailiu nė vieno savo sprendimo, bet dabar man įdomu, o kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip. Kaune sportavau pas R.Petruškevičių ir tas išsiskyrimas buvo labai sunkus – jis nenorėjo paleisti, atitinkamai pasielgiau ne taip, kaip turėjau, nes tiesiog jaunystė ne visada būna protinga.
Gal jei būčiau likusi, baigusi KTU, ir čia rezultatai būtų aukšti. Matyt kažkas diktuoja tą gyvenimą kitaip...“, – svarstė daugiakovininkė.
A.Skujytė prisiminė, kad buvo žmonių, siekusių ją išlaikyti Lietuvoje, tačiau išvykus ji sulaukė palaikymo. Vienas tokių buvo ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinis sekretorius Eugenijus Burokas.
„Federacija tikrai stengėsi išlaikyti mane Lietuvoje, sėdėjome, kalbėjomės, jie bandė išsiaiškinti priežastis, padėti, kad aš neišvažiuočiau ten. Bet tai normalu, nes lengviau, kai žmogus yra Lietuvoje, matai, su kuo jis susiduria, gali padėti kiek gali, – teigė A.Skujytė. – Tada generalinis sekretorius buvo E.Burokas ir su juo santykiai visada buvo labai geri. Grįžusi į Lietuvą visada mielai užeidavau į federaciją, man visada padėdavo su bilietais. Aš jaučiau, kad manimi rūpinasi.“
JAV, Kanzaso universitetas ir Cliffas Rovelto tapo A.Skujytės pergalių kalviais. Lietuvės rezultatai šoko aukštyn, o 2004-aisiais pasipylė pirmieji medaliai.
Po bėgimo rekordų – stebuklas Atėnuose
Pirmą aukščiausio rango suaugusiųjų varžybų apdovanojimą A.Skujytė iškovojo 2004-ųjų kovą Budapešte (Vengrija) – ten vyko pasaulio uždarų patalpų čempionatas. Iki šių pirmenybių nė vienam Lietuvos sportininkui istorijoje nebuvo pavykę užkopti ant prizininkų pakylos. Penkiakovės varžybose lietuvė pasiekė šalies rekordą, surinko 4679 taškus bei iškovojo bronzą.
Po sėkmingo žiemos sezono atėjo ypatinga vasara – Atėnų olimpinės žaidynės, džiaugsmo ašaros ir pirmas nepriklausomos Lietuvos sidabras. Septynkovėje A.Skujytė surinko 6435 taškus ir į priekį praleido tik tuomet dominavusią švedę Caroliną Kluft (6952 tšk.).
Vis dėlto pirmieji žingsniai link olimpinio sidabro nebuvo užtikrinti: 100 m barjeriniame bėgime nuotolį lietuvė įveikė 14,03 sek. bei užėmė 27 vietą, o šuoliuose į aukštį įveikė sau kuklų 176 cm aukštį – rungtyje pasidalinta 13-16 pozicija. Po dviejų rungčių A.Skujytė žengė 21-a – nuo olimpinio medalio grafiko atsilikdama 200 taškų.
„Barjerai buvo panašiai mano lygmens, prabėgau gana gerai. O aukštį dar dabar atsimenu... Turėjau 185 cm asmeninį rekordą ir neperšokau 179 cm. Po to paskutinio trečio bandymo, kada neperšokau, nukritau ant čiužinio ir negalėjau patikėti. 176 cm buvo tikrai negerai... Atsimenu, kad tada mane užmotyvuoti labai stengėsi Aleksas Stanislovaitis, sakydamas, kad laukia rutulys, aš galiu ten pasirodyti gerai“, – už motyvavimą tuometiniam vyr. rinktinės treneriui dėkojo A.Skujytė.
Sidabriniai žingsniai prasidėjo pirmos varžybų dienos antroje pusėje. Lietuvos septynkovininkė laimėjo rutulio stūmimą (16,40 m) ir pagerino asmeninį rekordą 200 m bėgime – 24,82 sek. (16 vieta). Pirmą dieną ji baigė būdama penktoje pozicijoje, nuo bronzos atsilikdama vos 17 taškų.
Antrą dieną A.Skujytė pradėjo septinta vieta šuoliuose į tolį (6,30 m) bei trečia ieties metime (49,58 m) – to pakako, kad prieš lemiamą 800 m bėgimą ji rikiuotųsi antra.
„Po tolio buvau trejete, o po ieties supratau, kad bėgdama 800 m turėčiau tokį grybą „supjauti“ tam, jog nebūčiau trejete. Dar buvo neaišku, ar sidabras, ar bronza, bet mačiau, kad prieš bėgant 800 m pakako mano turimo rezultato“, – prisiminė A.Skujytė.
2 min. 15,92 sek. Toks rezultatas tada 25-erių daugiakovininkei prilygo stebuklui. Atėnų žaidynėse A.Skujytė iškovojo net ne bronzą, bet sugebėjo neišbarstyti pranašumo prieš trečioje pozicijoje likus rungčiai žengusios greitos britės Kelly Sotherton ir pasidabino sidabru.
„Negaliu paaiškinti 800 metrų. Atrodo, kad panašiai su atkarpomis buvo atidirbta metus prieš tai ir po to kituose sezonuose. Bet 2 min. 15 sek. subėgau tik tada ir man ta olimpiada todėl yra stebuklinga, – nusišypsojo A.Skujytė. – 200 m ir 800 m rungtyse pasiekiau asmeninius rekordus ir po tos dienos nė vieno nesumušiau. Pasiruošimas buvo geras ir kituose sezonuose, bet vis tiek nebepasiekiau tokių rezultatų bėgdama kaip Atėnuose.“
Tęsinys – antroje dalyje...
