REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
10
Trylikos vaikų šeima (nuotr. asm. archyvo)

Švenčionių rajone prie Kretuono ežero esančiame vienkiemyje gyvena Vaiva ir Povilas Sikorskiai. Iš pirmo žvilgsnio jie pasirodytų niekuo neišsiskirianti lietuvių šeima, jeigu greitai nepastebėtumėte vienas po kito kieme dūkstančių vaikų.

10

Švenčionių rajone prie Kretuono ežero esančiame vienkiemyje gyvena Vaiva ir Povilas Sikorskiai. Iš pirmo žvilgsnio jie pasirodytų niekuo neišsiskirianti lietuvių šeima, jeigu greitai nepastebėtumėte vienas po kito kieme dūkstančių vaikų.

REKLAMA

„Iš viso dabar juos turime jau devynis: dešimtmetes Barborą ir Agotą, devynerių Mortą, aštuonerių Liepą ir Austėją, šešerių Rapolą ir Aurimą, ketverių Saulę ir kol kas mažiausią šeimos narį – vos trejų metukų Joną“, – vaikų, netekusių savo tėvų globos, vardus vardija V. Sikorskienė.

Gyvenimas gausioje šeimoje kiekvieną dieną čia tiesiog virte verda. „Nors gyvulių nelaikome, bandome užsiveisti sodą, auginame avietes ir braškes.

Norime, kad vaikai suprastų, kiek darbo tenka įdėti, kol kažkas užauga. Šalia mūsų yra užliejamos pievos, kuriose nuo pavasario iki rudens pilna migruojančių paukščių, todėl neretai mėgstame juos stebėti ir vaikščioti po mišką.

REKLAMA
REKLAMA

Kartu su vyru Povilu manome, kad buvimas gamtoje vaikus taurina ir jie auga sveikesni“, – su šypsena veide apie kasdieninius pomėgius pasakoja daugiavaikė moteris.

REKLAMA

Istorija pradžia – noras įsivaikinti

Gausios šeimos istorijos pradžia prasidėjo su mintimi įsivaikinti vieną mergaitę. Tik nutiko taip, kad iš vaikų globos namų Sikorskiai grįžo keturiese.

„Negalėjome pamiršti to egzistencinio skausmo, tvyrojusio tų vaikų akyse. Nuvykę į kūdikių globos namus, iš jų atsivežėme ne vieną, o dvi mergaites“, – taip apie pirmųjų globotinių atsiradimą pasakoja V. Sikorskienė.

Vėliau laukė naujas darbo etapas SOS vaikų kaime, tuomet šeimoje atsirado jau trečioji mergaitė. „Kadangi esu pedagogė ir socialinė darbuotoja, nusprendėme padėti dar keliems vaikams.

REKLAMA
REKLAMA

Teko priimti sudėtingus sprendimus ir atverti savo širdis mūsų globotinių sesei ir broliui. Neplanavome, kad auginsime tiek daug vaikų, likimas iškrėtė pokštą“, – ne visada buvusius lengvus gyvenimo sprendimus prisimena dabar jau devynių vaikų globėja.

Auginti vienu metu tiek daug mažamečių vaikų, tikrai nėra lengva užduotis. Nuolatinė priežiūra, kelimasis naktimis ir sprendimų priėmimai, o kur dar ir prisidedantys buities darbai. Moteris atvira – viskas nebuvo paprasta ir lengva. „Kai mažąjai buvo tik pusantrų metukų, gimė jos brolis.

Deja, mama ir jo auginti negalėjo. Tuomet vyriausiosios mūsų mergaitės buvo vos pirmokės. Buvo labai sunku...Per daug mažų vaikų“, – prisimena V.Sikorskienė. Tačiau iš karto priduria: – „Dabar jau lengviau fiziškai, bet prasideda naujos, paauglystės problemos“, – šypsosi moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasiskirsto darbus draugiškai

Vaiva ir Povilas Sikorskiai taip pat turi ir keturis biologinius savo vaikus. „Jie jau gyvena savarankiškai. Sulaukėme jau ir trijų anūkų! Bet aš jau seniai nebeskirstau vaikų į savus ir svetimus. Visi jie mūsų“, – mielai apie savo visus vaikus kalba V. Sikorskienė.

Pora pasidalijusi ruošos darbais tolygiai, o ir vaikus stengiasi prižiūrėti draugiškai. „Ryte, po pusryčių, mokinukus vyras veža į mokyklą, aš lieku su dviem mažaisiais.

Gaminame pietus ir laukiame vaikų grįžtant. Pietaujame, tvarkomės, ruošiame pamokas ir dūkstame kieme. Vakare skaitome ir visi drauge ruošiamės miegui“, – apie savo kasdieninę rutiną pasakoja V. Sikorskienė.

REKLAMA

Su savo vyru moteris susipažino dar trečioje klasėje. Vėliau Povilas Sikorskis daug metų dirbo traukinio mašinistu, tačiau atsiradus vaikų būriui, teko išeiti iš darbo.

„Šeimoje atsirado daug mažų vaikų, kuriuos reikėjo visur vežioti. Dabar savo šeimoje dirbame kartu – jis vežioja vaikus, aprūpina maisto produktais, prižiūri namus. O aš ugdau vaikus ir gaminu maistą“, – darbo pasidalijimus vardija moteris.

Vaikams reikalingi specialistai

Nors dabar į Sikorskių porą vaikai kreipiasi mama ir tėčiu, moteris pasakoja, kad iš pradžių jiems tikrai nebuvo paprasta įsilieti į šeimą.

„Vaikai, gyvenę globos namuose, yra patyrę didžiausias savo gyvenimo netektis – praradę artimuosius.

REKLAMA

Jie linkę nepasitikėti suaugusiais arba juos nuolat išbandyti. Nors vadinti mama ir tėčiu jie pradeda tą pačią dieną, kai juos atsiveži, tikrasis prisirišimas ateina ne taip staigiai. Reikia laiko, kol vaikas patiki, kad jo niekam nebeatiduosi“, – pasakoja ji. 

Moteris pabrėžia, kad vaikas visiškai pripranta gyventi šeimoje tik tuomet, kai praleidžia tiek pat laiko, kiek praleido globos įstaigoje. Vaikai linkę kurį laiką nerodyti savo emocijų. „Labai džiaugiamės, kai vaikas ima rodyti pyktį, juoktis arba reikalauti. Vadinasi, reikalai pajudėjo tinkama linkme“, – apie vaikų prisitaikymą naujoje aplinkoje sako V. Sikorskienė.

Nuo pirmosios akimirkos, kai vaikas atsiduria globos namuose, jo gyvenimas lieka pažymėtas negydomu randu visiems laikams. Susidūrusi su tiek daug vaikų ir jų vidiniu pasauliu, V. Sikorskienė atskleidžia, kad visiems tokiems mažamečiams yra būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Deja, tokios pagalbos gauti Lietuvoje šiuo metu yra viena iš sunkesnių užduočių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mūsų rajone psichologo nėra nei mokykloje, nei darželyje. O logopedė yra viena visam miesteliui. Apie psichoterapeutą galima tik pasvajoti. Privežioti visus vaikus į didmiestį, deja, neturime galimybių. Nors vaikai nurimsta ir atsigauna šeimoje, kai kurių problemų išspręsti savo jėgomis mes nepajėgūs“, – guodžiasi moteris.

Rasti laiko sau – beveik neįmanoma

Trylikos vaikų mama tikina, kad labiausiai jai trūksta poilsio, nes palikti kažkam tiek daug vaikų, užduotis tiesiog neįmanoma. Tačiau Sikorskių šeimynai materialiai stengiasi padėti ne vienas žmogus. „Iš aplinkinių esame pratę sulaukti ir gerų, ir kandžių reakcijų.

Nepaisant visko, stengiamės daryti tai, ką galime geriausiai. Bet nesame idealūs, būna visko. Mums padeda žmonės, kuriems esame be galo dėkingi. Ne tik už materialinę paramą, bet, svarbiausia, už moralinį palaikymą ir gerus žodžius“, – vardija moteris.

REKLAMA

Nors šeimai padeda įvairūs Lietuvos piliečiai, vis dėlto iš pačios valstybės jie gauna ne visada tinkamą pagalbą. „Realiai dar trūksta šeimynų gyvenimą apibrėžiančių teisės aktų. Dar vis tikimės jų sulaukti. Savivaldybės, kurioms deleguota funkcija rūpintis globos netekusiais vaikais, ne visada į mūsų pagalbos prašymus reaguoja geranoriškai“, – apie pagalbą, auginant vaikus, komentuoja ji.

Kasdieninį šeimos gyvenimą galite pamatyti internetiniame jų puslapyje www.sikorskiuseimyna.lt ir Facebook svetainėje „Sikorskių šeimyna“ paskyroje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų