REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
35
UNICEF misija Malavyje. Penktoji diena (nuotr. Organizatorių)

Baigėsi koncertas ir galvojau, kad eisiu miegoti. Ir nuėjau, bet užmigti nepavyko. Ir štai – aš Vilniaus oro uoste, glėbyje mylimų žmonių ir su krūva dovanų. Vykstu ten, kur pasaulis kitoks, ir aš tą puikiai suvokiu, bet nežinau, koks jis yra iš tikrųjų. Iš tiesų, aš nieko nežinau. O ką žinojau, viskas pasikeitė.

35

Baigėsi koncertas ir galvojau, kad eisiu miegoti. Ir nuėjau, bet užmigti nepavyko. Ir štai – aš Vilniaus oro uoste, glėbyje mylimų žmonių ir su krūva dovanų. Vykstu ten, kur pasaulis kitoks, ir aš tą puikiai suvokiu, bet nežinau, koks jis yra iš tikrųjų. Iš tiesų, aš nieko nežinau. O ką žinojau, viskas pasikeitė.

REKLAMA

Kelionė buvo ilga. Ilgai žiūrėjau pro langą, vaizdai keitė vaizdus, kol pamačiau raudoną žemę. Ir smėlio upę. Ir namus, kurie yra toli vienas nuo kito. Kur nesuvokiama civilizacija... Tada nusileidau Malavio žemėje, toje raudonoje, kaip kraujas, kaip širdis, kuri čia miršta ir vėl atsigauna, pradeda plakti, o venos įsitempia, nes staiga supranti, kad tu čia ne veltui, ne be priežasties, kad gyvenimas atveda tave ten, kur turi būti, bent dienai. Dienai, kuri pakeis tavo gyvenimą.

Važiuoju keliais, dulkės kyla į viršų, akyse – rūkas. Viskas kaip vaikystėje, kai skaitei Alibaba Plėšiką, nes viskas, ką pasakoja vairuotojas, yra apie tai, kaip viskas skiriasi nuo tavo realybės. Galvėse pilna vaikų. Atrodo, kad tai – vaikų šalis! Jie kelia pabūklus, pardavinėja neprinokusius mango vaisius, valkiojasi gatvėmis, nieko neveikia, bet yra tokie išraiškingi, kad kai pažiūri į akis, net pravažiuojant, atrodo, gyvenimas lekia šuoliais. Pasakų šalis, pasakyčiau. Deja...

REKLAMA
REKLAMA

Daug spalvų, daug gražių moterų. Jos tokios gražios! Įsivaizduoju, labai retai tai girdi. Pradedu galvoti apie religiją... Apie sociumą. Apie priežastingumą. Ir nebesuprantu. Viskas, ką girdėjau, virsta sapnu. Ir staiga atsimerkiu... Aš nebesapnuoju. Mane pasitinka UNICEF komanda. Mes juokiamės, vakarieniaujame, o manęs neapleidžia mintis, ką aš pamatysiu rytoj.

REKLAMA

Jie kaip susitarę man nieko nepasakoja. Nežinau kodėl, gal todėl, kad jausdami vienas kitam begalinį prielankumą, jausdami, kodėl čia esame, suprantame, kas bus rytoj, poryt, kitais metais. Jie man nieko nesako, bet iš jų akių ir kiek isteriško juoko suprantu, kad jie jau kitokie. Arba tie patys, tie patys – kokie mes, aš ir tu. Mes visi esame vieni. Žingsniais matuojame vienatvę savo kambaryje, savo šalyje, savyje, kituose.

Ir kai kurie mes turime save, o kai kurie – savęs nerandame, nes neturime progų ieškoti. Savom kojom vaikščioti, savo galva galvoti, savo vaidmenį gerti, savo šeimą mylėti... Ir jei tik mes turime rankas, kuriomis galime apglėbti, kojas, kuriomis galime nueiti ir apkabinti, akis, į kurias galime pažvelgti, sielas, kurios gali atrasti bendrą skambėjimą, bet kokių resursų, kurių tiesiog turime daugiau – duokime vienas kitam. Duokime ir dalinkimės.

REKLAMA
REKLAMA

Aš neturiu vaikų, bet pati esu vaikas. Man nieko nereikėjo. Man reikėjo mylimiausio žaislo, mamos paglostymo, draugo spyrio žaidžiant kvadrato žaidimą, seilėto miego, gražios pasakos. Ir tikėjimo, kad bus geriau. Iki šiol esu vaikas, kuris tiki, kad rytoj bus geriau. Bet dabar žinau, kad atvažiavus čia viskas bus geriau, nes aš būsiu geresnė. Nes yra daug gerų žmonių, nes mes rūpime vienas kitam. VISI VAIKAI YRA MŪSŲ VAIKAI. Tą reikia prisiminti. Nes jei kažkas manimi nebūtų patikėjęs – tėvai, draugai, aplinka – gal aš dabar nedainuočiau, nebetikėčiau, gal manęs net nebebūtų. O mes turime būti. Jei nėra tėvų, draugų, nieko – būkime mes. Suteikime svajones, nes bent svajoti – jau kelio pradžia. O pradžia turi ir pabaigą. Tikėkimes, kad ji bus sėkminga. Sielos skambės, vaikai turės tai, kas išspildys jų svajones. Jos kartais tokios mažos mums, o jiems – kainuoja gyvenimą...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gaila, kad prasilenkėme su kunigu Ričardu Doveika, nes susitikę oro uoste (buvau atvykusi išlydėti misijos dalyvių) iškart pajautėme mūsų visų bendrystę. Ir su Virginija Kochanskyte, ir Jovita, ir Juste. Ir su Donatu, su kuriuo jaučiu, kad neišsiskirsime, nes mūsų keliai kertasi, bet šis kelias – ypatingiausias. Visi jie prisidėjo prie mano svajonės, prie vizijos apie geresnę ateitį, kurią mes visi kartu galime kurti.

Pirmą kartą jaučiuosi tokia stipri ir ypatinga. Esu stipri (kartais galvoju, kad atrodau stipresnė, nei esu iš tiesų), tikiu, kad visi tokie esame, taip pat ir ypatingi. Ir jei esu čia, esu ne veltui. Ir ką sutiksiu rytoj, tikiu, kad pakeisime vienas kito gyvenimą. Kaip jį keičia muzika, pokalbiai, atvirumas, prisilietimas, žvilgsnis.

Pavargau. Noriu turėti daugiau jėgų. Noriu atiduoti viską, kiek dar manyje liko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų