REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien nuolat girdimi vieši priekaištai dėl esą lietuvių besaikio alkoholio vartojimo priverčia pažvelgti atgal į praeitį. Istorinė retrospektyva atskleidžia daug įdomių dalykų, kurie gali atsakyti į šiais laikais aktualius klausimus.

Šiandien nuolat girdimi vieši priekaištai dėl esą lietuvių besaikio alkoholio vartojimo priverčia pažvelgti atgal į praeitį. Istorinė retrospektyva atskleidžia daug įdomių dalykų, kurie gali atsakyti į šiais laikais aktualius klausimus.

REKLAMA

Kokie buvo lietuvių alkoholio vartojimo įpročiai XV-XVII amžiuje? Kiek kainavo alus ir kaip atrodė vietos, kur jo būdavo galima išgerti? Šiuos ir daug kitų klausimų naujienų portalas tv3.lt uždavė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikui Eugenijui Saviščevui.

Atsiskaitydavo ne pinigais

- Kaip vykdavo prekyba alkoholiu prie 500-600 metų?

- Pardavimas tuo laikotarpiu nebuvo galimas. Valstybė tuos dalykus kontroliavo. Jei žmogus savo troboje išsivirdavo alaus, jis negalėdavo taip imti ir parduoti jį kažkur. Tik valdovas turėdavo teisę arba pats pardavinėti, arba tą teisę perduoti kažkam kitam. Jeigu kažkas be valdovo leidimo pardavinėdavo alkoholį, tai jis būdavo persekiojamas ir baudžiamas. Neregistruotų karčemų negalėjo būti.

Noriu atkreipti dėmesį, kad taip vadinamos magaryčios (vaišės, išgertuvės atlikus kokį reikalą – aut. past.) tais laikais būdavo itin svarbios užtvirtinant pirkimo-pardavimo sandorius. Pavyzdžiui, jei turguje buvo perkas arklys ar jautis, tai sutarus, sukirtus rankomis ir sumokėjus eidavo pirkėjas ir pardavėjas su keliais magaryčininkais į karčemą. Reikėdavo liudininkų, kurie patvirtintų sandorį. Tada jei kas negerai būdavo, visada į juos buvo galima kreiptis.

REKLAMA
REKLAMA

- Kiek kainuodavo gėrimai karčemose?

- Už prekes ir paslaugas (karčemose ne tik išgerti būdavo galima – aut. past.) buvo galima susimokėti įvairiai. Karčemininkui būdavo labai svarbūs javai. Tai valstiečiai vieną kitą maišą javų atveždavo. Karčemose būdavo galima įsigyti ir maisto – morkų, žuvies ar kitų produktų.

REKLAMA

Pinigai tada buvo retas reiškinys. O ir pinigas turėjo didelę vertę. Pavyzdžiui, monetos XVI a. buvo gaminamos iš sidabro. Įsivaizduokite tokią pinigų cirkuliaciją, kur mažiausias vienetas yra 50 eurų. Su tokiais nebūtum galėjęs pasišvaistyti karčemoje.

- Kaip atrodydavo tų laikų karčemos?

- Visų pirma, jei norėdavai atsigerti, tai turėdavai atsinešti savo indą. Vietoje, regis, niekas neduodavo mums taip šiandien įprastų bokalų. Dažnas atvejis, kad XV-XVI a. daugelis turėdavo ragus. Savininkas duodavo ąsotis, o žmonės pilstydavosi patys.

Kaip atrodė karčemų vidus? Tai buvo natūrali troba. Miesteliuose, jei būdavo 20 namų, tai 19 iš jų būdavo karčemos. Tai buvo pirmiausia didelis verslas. Valstybė todėl ir reguliuodavo viską griežtai.

REKLAMA
REKLAMA

Karčemose gyveno žmonės (trobos šeimininkai – aut. past.). Bet būdavo atskira patalpa su stalais ir prie sienos pristumtais suolais. Tokia buitinė miestelėniška aplinka. Bet ji niekuo per daug nesiskyrė nuo bendro gyvenimo patalpų. Tiesa, yra įrašų, kad XVI a. pab. atvykėliai iš Vakarų Europos į Lietuvą vengdavo karčemų. Karčemos teikdavo nakvynės paslaugas. Bet atvykėliams dėl kvapo ir triukšmo tokios sąlygos būdavo nepakeliamos. Jie sakydavo, kad jau geriau arklidėje miegoti, nes esą bent mažiau smirdės.

Karčemose būdavo teikiamos ir pervežimo paslaugos. Pavyzdžiui, jei kas norėdavo persikraustyti, tai karčemininkai visada padėdavo, turėdavo tam galimybes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne visi galėdavo sau leisti

- Kaip keitėsi alkoholio vartojimo kultūra Lietuvoje?

- Iš pradžių buvo midaus amžius. Toliau sekė alaus gamyba, vynas. Dvare be abejonės dominavo vynas. Po krikščionybės priėmimo atsivėrė sienos. Įvairiausi vynai pasiekdavo valdovų rūsius. Galima daryti prielaidą, kad midus nuo XVI a. vidurio pamažu praranda savo populiarumą. Jo vartojimas akivaizdžiai krenta, mažėja miškų. Valakų reforma labai sparčiai išplečia javų auginimo kultūras. Žmonės augina daugiau javų, todėl auga alaus gamybos mąstai. Nuo XVI a. antros pusės atsiranda ir degtinė.

Bet degtinės vartojimas istoriniuose metraščiuose akių nebado. Nebuvo, greičiausia, labai populiari. Degtinė netapo nei valstiečių, nei miestiečių, nei valdovų aplinkos gėrimu. Manoma, kad šį ir kitus stipriuosius gėrimus išpopuliarino kareiviai bei jūreiviai.

REKLAMA

Tam yra atitinkami paaiškinimai. Šių laikų kariuomenėje kareiviams duodami skausmą malšinantys medikamentai. Prieš keletą šimtmečių juos atstodavo degtinė. Tad, tarkime, XVIII a. tapo įprasta prieš ataką duoti kareiviams degtinės. Tai, gavus kulką ar durtuvu į pilvą, padidindavo tikimybę išgyventi.

- Ar tradicinėse lietuvių šventėse alkoholis liedavosi upeliais?

- Jei valstiečiai būtų galėję kelti didžiausias vestuves, tai tą būtų ir darę. Bet jie jautė nepriteklių. Jiems teko išmokti gyventi bado sąlygomis, todėl nuo didesnių švenčių jie susilaikydavo. Todėl vadinti tų laikų valstiečius nelietuviškais žodžiais „pijokais“ ar „latrais“ būtų labai netikslinga. Nieko panašaus.

REKLAMA

Bet ta visuomenės dalis, kuri galėjo sau leisti dideles šventes, tai visai kas kita. Įvairios šventės tais laikais vienareikšmiškai būdavo suprantamos, kaip socialinių ryšių akcijos. Didikas savo vaiko vestuvių, krikštynų negalėdavo neišnaudoti nesukviesdamas įtakingų draugų, pažįstamų.

Politinei nuomonei įpiršti būdavo naudojamasi tokiomis šventėmis. Vaišingumas buvo skirtas ne tik pasipuikuoti, bet ir išlaikyti tuos ryšius, su svarbiais žmonėmis. Sėdėjimas užstalėje kartu, maisto, alkoholio vartojimas būdavo suvokiamas kaip solidarumo patvirtinimas.

XVII-XVIII a. jei kalbame apie didikus, tai toks solidarumo įtvirtinimas turėjo ir atvirkštinę prasmę. Jei kažkas kviečiamas nepasirodydavo šventėje, tai reikšdavo, kad ne mano žmogus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų