Daugiausiai nerimo kelia karinės pratybos „Zapad 2017“, rugsėjo pradžioje prasidėsiančios Rusijos vakaruose ir Baltarusijoje. Ankstesnės jų versijos gerokai patampė nervus: per „Zapad 2009“ buvo repetuojama invazija į Baltijos šalis – neva reaguojant į „nacionalistų“ ataką prieš Baltarusiją. Tąsyk pratybas vainikavo branduolinio smūgio Varšuvai imitacija.
Nuo to laiko Vakarų šalių žvalgybos tarnybas dažnai netikėtai užklupdavo iš anksto neskelbtos pratybos, kuriose dalyvaudavo iki 100 tūkst. karių. Artėjantiems manevrams užsakyta daugiau kaip 4 tūkst. geležinkelio vagonų – gerokai daugiau negu reikia.
Rusija gali netgi pasinaudoti „Zapad 2017“ kaip priemone patikrinti savo pagrindinę strateginę prielaidą: kad jos „raketų kupolas“ suteikia pranašumą prieš kaimynes Baltijos jūros regione.
Ukraina irgi nepatenkinta. Jeigu dalis Rusijos pajėgų po pratybų pasiliks Baltarusijoje, kariuomenės planuotojai Kijeve turės perkelti dalį savo negausių išteklių iš šalies rytinės dalies saugoti menkai ginamo šiaurinio fronto.
Vis dėlto šios pratybos nepopuliarios ir Baltarusijoje, kurios santykiai su Rusija pastaruoju metu buvo atvėsę. Kremlius įtūžo, kai Minsko vyriausybė įvedė bevizį režimą Vakarų šalių piliečiams. Maskva sugriežtino toną, reikalaudama nedelsiant apmokėti 550 mln. JAV dolerių skolą už dujas. Na, o Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka dabar reikalauja, kad „Zapad 2017“ būtų atviros NATO stebėtojams.
Taip pat daugėja ženklų, bylojančių apie Rusijos vaidmenį aktyvėjančioje Baltarusijos vidaus politikoje. Neseniai prasidėjo neramumų banga, žmonėms protestuojant prieš naują įstatymą, numatantį mokestį už „dykaduoniavimą“ trumpiau negu šešis mėnesius per metus dirbantiems asmenims. Jie buvo įpareigoti per metus sumokėti 250 dolerių, nors vidutinis atlyginimas šalyje – tik 380 dolerių per mėnesį.
Šis žingsnis, dvelkiantis sovietinių laikų persekiojimais, turi apsunkinti gyvenimą opozicijai ir pilietinės visuomenės aktyvistams, daugiausiai neturintiems nuolatinio darbo. Ponas Lukašenka šio įsako vykdymą atidėjo, bet jis įžiebė protestus, kurių kulminacija buvo didelė (pagal Baltarusijos standartus) „Laisvės dienos“ demonstracija kovo 25-ąją, minint trumpo Baltarusijos ikisovietinio valstybingumo 99-ąsias metines. Daugybė žmonių buvo suimti.
Visgi tai nėra vien opozicijos protestai prieš autokratinę vyriausybę – paveikslas daug sudėtingesnis. Baltarusijos valdžia tvirtina atskleidusi Vakarų šalių remiamą Ukrainos ultranacionalistų sąmokslą surengti sukilimą, panašų į Maidano įvykius. Šie teiginiai atrodo mažai įtikinami. Daugelis apžvalgininkų taip pat laikosi nuomonės, kad dalis neva prodemokratiškos opozicijos yra Kremliaus marionetės.
Tai sunku įrodyti, bet aiškesnis Rusijos įtakos ženklas – gausėjančios sukarintos „kazokų“ grupės. Jų finansavimo šaltiniai ir orientacija – labai neaiškūs. Šios grupės tvirtina esančios „patriotinės“, bet ką tai reiškia – nežinia. Amerikiečių analitiko Paulo Goble’o nuomone, rusų žvalgybos pareigūnai apsimetinėja radikaliaisiais baltarusių nacionalistais, siekdami pakurstyti sumaištį. Be to, ponas Lukašenka menkai kontroliuoja savo paties jėgos struktūras, į kurias gali būti gausiai infiltravęsi Rusijos agentai. Aišku, kad šį katilą maišo Kremlius. Apžvalgininkas Michailas Demurinas neseniai išreiškė mintį, kad Vakarai mėgina nuvilioti Baltarusiją toliau nuo Kremliaus „strateginės orbitos“. Jis tvirtino, kad Vakarai pastaruosius 25 metus stengėsi „performatuoti“ baltarusių smegenis, surezgę šimtų Amerikos ir Europos remiamų projektų tinklą; panaši taktika esą jau buvo panaudota Ukrainai „nulaužti“.
Žmonėms, iš tikrųjų dalyvaujantiems smarkiai išsklaidytose ir kukliose Vakarų šalių pastangose skatinti demokratiją Baltarusijoje, tokie pareiškimai gali pasirodyti malonūs. Tačiau mėginimai sukurti grėsmingą Vakarų įvaizdį gali būti pirmasis žingsnis, būtinas priverstinei Rusijos intervencijai pateisinti. Taigi, stebėkite šį regioną. ---------- E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
