Leonidas Donskis (nuotr. Fotodiena.lt/Pauliaus Peleckio)

Leonidas Donskis (nuotr. Fotodiena.lt/Pauliaus Peleckio)

„Šiuo metu bėgti iš Lietuvos nėra būtinybės. Ją jautė jauni žmonės 1997-1998-aisiais metais, kai buvo labai ryškūs kontrastai tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, - Tv3.lt sakė filosofas Leonidas Donskis, nebijantis pripažinti, kad jame gyvena dvi asmenybės – tarybinis vaikas ir tikras vakarietis.

„Galiu tai suprasti“, - apie tautiečių migraciją sakė filosofas. - Atsivėrė sienos, Lietuva galėjo naudotis laisvo gyvenimo galimybėmis. Į tai reagavo jauni žmonės. Šiandien ryškesnių skirtumų tarp Lietuvos ir kitų Europos valstybių lieka vis mažiau. Vis aiškėja, jog daugeliu požiūrių Lietuva, lyginant su tokiomis valstybėmis kaip Graikija, Portugalija, Kipras, tikrai neblogai atrodo. Net nekalbu apie Bulgariją, Rumuniją. Lietuva tikrai atrodo kaip normali Europos valstybė“.

REKLAMA

L. Donskio teigimu, migraciją, galbūt, būtų galima paaiškinti, remiantis dviem svarbiais aspektais. „Vienu atveju, matyt, suveikia, subjektyviai nedidelės šalies specifika. Tokiu atveju jauni žmonės nori turėti daugiau galimybių. Gal jiems trūksta savirealizacijos? - klausė pašnekovas. - Galiu tai suprasti. Kitu atveju suveikia, nelietuviškai kalbant, tam tikras „trend'as“, kai žmonės iš nuogirdų arba iš mados žino, kad būtinai reikia tai daryti, būtinai reikia išvažiuoti. Viena vertus, man yra labai gaila, kad išvažiuoja daug gabių ir aktyvių žmonių. Esu už tai, kad jie studijuotų užsienyje, pagyventų ten, bet noriu, kad jie būtinai grįžtų į Lietuvą ir būtent čia save įgyvendintų“.

Filosofas pabrėžė, kad privalome suprasti, kad dabartinis jaunimas atlieka pionierių vaidmenį. „Žiūrint į tolimesnę Europos perspektyvą, kurioje nėra sienų, kuri yra labai vieninga, turime suvokti, kad dabartinis mūsų jaunimui atitenka pionierių vaidmenį. Jie yra pirmieji, kurie gyvena europietišką gyvenimą su lietuviška tapatybe, kultūra, bet turėdami savirealizacijos galimybes ir darbą kitur“.

– Tačiau išvykimo priežastis, kurią dažniausiai girdime, yra pinigai. - priminiau L. Donskiui.

– Taip, manau, kad tai galime vadinti ekonomine migracija. Ji gali būti laikina, todėl kalba eina apie labai stipriai pakitusį mūsų pasaulį, kuris yra be sienų ekonomine prasme. Gyvenimas Šengeno zonoje yra unikalus, nes žmonės, kaip darbo jėga, gali judėti labai laisvai. Man atrodo, kad daugelis nuoširdžiai tiki, kad jie užsidirbs ir grįš save įgyvendinti į Lietuvą. Galbūt aš to netaikyčiau žmonėms, kurie būtų objektyviai daug prasčiau apmokami Lietuvoje.

REKLAMA

Kalbu apie smulkius specialistus, amatų žmonės, pavyzdžiui, statybininkus, kurie jaučia, kad Airijoje arba Anglijoje gali uždirbti kur kas daugiau. Jie gyvena neapibrėžtoje situacijoje, kol bus galima užsidirbti. Esu pastebėjęs, kad jie padeda artimiesiems, investuoja, kažką perkasi Lietuvoje. Vis vien jie turi tolimesnę perspektyvą, kuri yra susijusi su grįžimu į Lietuvą. Todėl tokią būseną vadinu ekonomine migracija. Ji yra ganėtinai neapibrėžta ir apraudoti tuos žmones kaip išnykusius iš Lietuvos padangės nevertėtų.

Aš visiškai to netaikyčiau vienai žmonių grupei – labai gabiems studentams arba jauniems mokslininkams, kurie patenka į mokslo centrus, kurie jaučia, kad Lietuvoje jiems būtų sunku turėti tokias laboratorijas ar sąlygas, kurias turi Jungtinė Karalystė arba JAV. Čia yra objektyvios priežastys, bet man tenka bendrauti su tokiais žmonėmis ir žinau, kad jie turi svajonę grįžti į Lietuvą kaip mokslininkai, profesoriai.

– Ar Lietuva yra pasiruošusi juos pasitikti?

– Ne, tikrai ne. Tai yra pakankamai skausmingas reikalas. Jeigu reikėtų įvardinti problemą, kuri slypi pačioje Lietuvoje, o ne pasaulyje su jo visa globalizacija, tai viena iš priežasčių būtų ta, kad šilto pasitikimo, man atrodo, čia nėra. Nes yra daug įtampų ir konkurencijų Lietuvos akademiniame gyvenime. Yra daug neaiškumų dėl pačių universitetų. Dėl to tą įtampą neretai pajunta vyresni kolegos. Jie, man atrodo, vos ne instinktyviai vengia ir bijo jaunųjų, kurie atvažiuotų, ko gero, kažko keisti. Manau, yra nerimo, įtampų. Kalbėkime atvirai, vyresnė profesūros karta nuveikė per mažai, kad jaunieji mokslininkai Lietuvoje jaustųsi kaip namie.

REKLAMA

Kitą vertus, nėra politikos. Mes deklaruojame tą dalyką, bet sutikime, kad mums jaunų talentų, žmonių, gyvenančių užsienyje prireikia tada, kai artėja rinkimai. Tada susizgrimba politikai. Jiems reikia balsų, atleiskite, jiems reikia paprasčiausiai elektorato. Tai yra demokratinės politikos mechanika. Tačiau nėra nacionaliniu susitarimu, politikos konsensusu pagrįstos ilgalaikės politikos apie tai, kaip grąžinti talentą į Lietuvą. Turime tik gražių frazių rinkinį, kurį išgirstame kartas nuo karto. Tai yra problema, reikėtų tai pripažinti, įvardinti ir vieną kartą sėsti ir kažką galvoti, nes Lietuva tiesiog nesugeba pasinaudoti savo talentais: labai gerais menininkais, jaunais mokslininkais.

Nenoriu pasakyti, kad jie būtinai privalo tupėti Lietuvoje, tačiau bent jau dalį savo laiko tegul jie leidžia čia: dėsto, profesoriauja, savo meistriškumo kursus veda, jei kalbame apie menininkus. Tiesiog turėtume sukurti situaciją, kurioje Lietuva laimėtų – gautų žmonių idėjas ir kūrybinę energiją. Rimtos politikos, pripažinkime, neturime, ją reikia sukurti.

– Prabilote apie menininkus – Lietuva nėra per daug uždara meno įvairovei? Gal nesugebame įvertinti? Neretai girdime iš jaunųjų menininkų „Važiuosiu ten, kur mane supras“.

REKLAMA

– Manau, kad tokie atsakymai slypi ne tik mūsų uždarume. Reikalas yra dar painesnis. Vieną vertus, Lietuvos kultūra yra labai aukšto lygio. Kaip nedidelė šalis Lietuva turi nuostabią Europos kultūrą: teatrą, akademinę muziką, nuostabų džiazą, puikią literatūrą. Yra dalykų, kurie byloja apie gana didelį atvirumą, tarkime, moderniojo šokio pasaulyje matome projektus, kurie garsina Lietuvą pasaulyje, o užsieniečiai šoka kartu su lietuviais. Jie atvažiuoja, pradeda dirbti čia. Tokį kūrybinį eksperimentą ir europinį atvirumą matau Lietuvoje. Bet pripažinkime, kad esame nedidelė šalis – nesvarbu, ar būtume Lietuva, ar Danija, ar Suomija, ar Slovėnija – dalis žmonių kur kas komfortabiliau jaučiasi įvertinti Jungtinėje Karalystėje arba Amerikoje, Italijoje.

Gal tai lemia konkurencijos dalykai... Nepamirškime, kad visada yra talentingų žmonių, kurie nemoka lankstytis sistemai. Tada reikia naudotis europinėmis galimybėmis. Nereikia viso savo gyvenimo eikvoti tam, kad pagaliau sulauktum dienos, kai vietiniai klerkai, ministrai pradės tau lankstytis. Tada geriau naudotis galimybėmis – jeigu pripažins kitur, tai pripažins ir vietiniai. Tokia yra gyvenimo logika. Tačiau nematau piktybinio noro nepamatyti. Tokio dalyko Lietuvoje nėra. Tiesiog pas mus gali veikti nedidelės šalies logika, kai žmonės daugmaž pažįsta vieni kitus, o atsiradę nauji reiškiniai nebūtinai greitai patenka į orbitą. Tam reikia laiko.

REKLAMA

Todėl jauniesiems mokslininkams ir menininkams reikia apsišarvuoti kantrybe ir turėti realizmo jausmą. Reikia stengtis įgyvendinti save keliais planais, ne vien tik vienoje institucijoje ar vienoje šalyje.

– Kaip lietuviai pasikeitė griūnant Europos sienoms?

– Tik į gerą. Galbūt netgi nesutikčiau su diagnoze, kad Lietuva yra labai uždara. Ji tikrai kur kas uždaresnė buvo mano jaunystėje. Netgi po Nepriklausomybės paskelbimo, 1996-1997-aisiais ji buvo kur kas uždaresnė. Bet tik ne dabar. Žinau faktus – mūsų universitetuose dirba vis daugiau užsieniečių. Turime labai daug profesorių užsieniečių, tarkime, VDU italų ir prancūzų kalbas dėsto užsieniečiai, kurie nuolat čia gyvena ir yra tapę mūsų profesūros dalimi. Užsienio profesoriai nėra jokia sensacija.

Būkime atviri, 1992-1993-aisiais metais sensacija buvo vieno ar kito mūsų išeivių atvažiavimas. Puikiai pamenu Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Algio Mickūno vizitus. Tai buvo sensacija. Šiandien tai būtų norma. Šia prasme Lietuva tikrai tapo normalia šalimi, lietuviai pasikeitė, manau, kad jaunoji karta, žmonės, kuriems yra per trisdešimt metų, yra tikri europiečiai. Pasaulis keičia lietuvius, manau, kad dabartiniai lietuviai yra kur kas europietiškesni negu buvo mano karta, kada, kalbėkime atvirai, vieni buvo ir liko tarybiniai vaikai, o kiti... Man pavyko įšokti į Vakarų gyvenimą ir ten praleisti daug metų. Manyje gyvena dvi asmenybės: tarybinis vaikas ir vakarietis. O dabartiniai žmonės tiesiog yra vakarietiški europiečiai.

REKLAMA

– Ką tarybiniai vaikai žinojo apie Vakarus?

– Buvo jaučiamas didžiulis alkis. Lietuvoje tikrai buvo didžiulis kultūrinis, intelektualinis alkis. Buvo protingų dėstytojų, aukšto lygio žmonių, menotyrininkų, rašytojų, kurie skaitė gerą literatūrą, kurie stengėsi skaityti bent jau lenkų kalba, kad gautų kuo daugiau gerų vertimų. Žinoma, buvo ir inteligentiškasis sluoksnis, kuris jau skaitė angliškai ir prancūziškai. Alkis – vinilai, muzika, džiazas, rokas, tuometinė akademinė muzika, Vakarų literatūra – buvo didžiulis dalykas. Mūsų visuomenė buvo paradoksali tuo, tai pastebėjo Tomas Venclova, kad tuometinė studentija galėjo žinoti daugiau apie Vakarus negu patys vakariečiai žinojo apie save kultūrine prasme.

Žinoma, nebuvo jokių žinių apie tikrovę, buvome maitinami sovietinės propagandos. Suprantama, ja netikėjome, bet tikrojo paveikslo taip pat nematėme. Vakarų kasdienybės tikrai nežinojome, bet buvome gerai susipažinę bent jau su kultūrinėmis, intelektualinėmis madomis. Mano karta – tai knygų, žurnalų, plokštelių karta. Tačiau net negalėjome pagalvoti, kad praėjus metams Lietuva taps tokia atvira šalis.

– Leonidai, kokia buvo pirmoji jūsų plokštelė? ABBA?

– Pamėginsiu prisiminti. Esu didelis klasikinės muzikos fanatas ir pats daug metų skambinau pianinu, baigiau muzikos mokyklą... Klasikinė muzika manyje labai taikiai sugyveno su roku. Nors šiandien esu visiškai abejingas POP muzikai, tačiau vaikystėje mane žavėjo ABBA ir „Smokie“. Tai yra dvi grupės, kurias mano karta labai tvarkingai įsisavino. Dar man didelį įspūdį padarė „The Slade“ , sukrėtė „Deep Purple“... Tuo metu puoliau groti mokyklos ansamblyje, įkvėptas būtent šios muzikos. Vėliau didelį įspūdį paliko „Pink Floyd“, o baigdamas mokyklą išgirdau „Genesis“. Įsimylėjau šią grupę. Toks buvo mano muzikinis žemėlapis, kuris mane formavo.

– Kažkur greta turėjo būti ir lietuviškas rokas...

– Lietuvoje rokas buvo nužudytas iškart po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo sukilimo Kaune. Roko grupės buvo išvaikytos: „Kertukai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Raganiai“, „Gėlės“. Tai buvo hipiškos roko grupės, kurios buvo labai geros. „Kertukai“ buvo aukščiausio lygio grupė. Tačiau visos jos buvo išvaikytos, plaukai nukirpti, atsirado vokaliniai-instrumentiniai ansambliai. Jie buvo ganėtinai profesionalūs - „Nerija“, „Nemuno žiburiai“. Jie pakankamai profesionaliai grojo, bet tai nebuvo rokas. Dėl to žmonės kaip stebuklą priėmė „Hiperbolę“, kuri buvo gero lengvo roko grupė.

Sąjūdžio metais „Hiperbolė“ buvo reiškinys, kuris simbolizavo lietuvišką muziką. Taip pat buvo reiškinių, kurie vis dar laukia savo istorikų, manau, kad daugiau dėmesio turėtų sulaukti „Saulės laikrodis“. Tai buvo labai talentinga grupė. Tikiu, kad netrukus bus atkreiptas dėmesys į Marijų Šnarą, kuris grojo kartu su Vytautu Kernagiu. Jo paties muzika buvo labai puikus lietuviškoje art roko pavyzdys. Ši roko istorija dar laukia savo rašytojų.

– Kaip manote, ar dabartinis jaunimas sugeba įvertinti tai, ką turi? Visas galimybes?

– Noriu tikėti, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj jie įvertins, koks stebuklas yra Lietuva ir jos pasiekimai. Už mus nė kiek neprastesni žmonės gyvena Ukrainoje. Jie yra tokie patys inteligentiški, daugeliu atveju, tokie patys europietiški, bet jie neturi to, ką turi lietuviai šiandien. Manau, reikia tuos dalykus įvertinti ir nevaryti Dievo į medį ir suprasti, kad Baltijos šalių pasiekimai – stebuklas. Privalome į viską žiūrėti pozityviai. Nieko nėra lengvesnio už visko neigimą.

Yra mano mėgstama prancūzų matematiko Anri Puankarė frazė: „Abejoti viskuo ir sutikti su viskuo yra vienodai patogūs sprendimai – ir vienas ir kitas atpalaiduoja nuo būtinybės mąstyti“. Galėčiau tik pridėti, kad viso ko neigimas yra labai paprastas dalykas: visada galime kažkuo piktintis, kažką neigti, bet norėdamas suvokti, kad egzistuoja kažkokie optimizmą žadinantys dalykai, reikia dviejų dalykų.

Tereikia lyginamosios perspektyvos, reikia lyginti savo padėtį su kitų šalių žmonių padėtimi. Tada paprasčiausias padorumas mums neleistų sau įrodinėti, kad mums yra blogai. O antras dalykas – atidumas kasdienybei, nereikia prisiskaityti rėksmingų antraščių portaluose. Tereikia daugiau laiko skirti dėmesio kasdienybei ir žmonėms. Reikia branginti tai, ką turi.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
[email protected]

Naujienų portalo tv3.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB All Media Lithuania sutikimo draudžiama.

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Kruvinos Velykos Panevėžyje: mirus porai 13-metė liko našlaite
DABAR RODOMA
Kruvinos Velykos Panevėžyje: mirus porai 13-metė liko našlaite
DABAR RODOMA
Tragiškos Velykos turistų rojuje: žuvo 215 žmonės, nugriaudėjo aštuoni sprogimai
DABAR RODOMA
Aiškėja tikroji motociklininko žūties priežastis
DABAR RODOMA
Šimtmečių radybos Vilniuje – paaiškėjo ir pikantiškos detalės
DABAR RODOMA
Meschino ruoštos velykinės vaišės supykino Jankevičių
DABAR RODOMA
Valdas Adamkus žmonėms siunčia svarbią žinią
DABAR RODOMA
Naujausi kandidatų į prezidentus reitingai: užvirė žūtbūtinė kova
DABAR RODOMA
Pateko į aferisto pinkles: patikli kaunietė prarado 4 kambarių butą
DABAR RODOMA
LFF burtų traukimas virto sensacija: aistras kurstė pusnuogė mergina
DABAR RODOMA
Šiurpus momentas: Lekavičius aikštę paliko kraujuojančiu veidu
REKLAMA
Rinkimai Ukrainoje (nuotr. SCANPIX)
Ukrainos prezidento rinkimai, per kuriuos komikas Volodymyras Zelenskis įveikė dabartinį šalies prezidentą Petro Porošenką, rodo nusivylimą kova su oligarchais, mano Lietuvos ...
Vijūnėlės dvaras ir jo apylinkės (nuotr. Raimundo Maslausko)
Vadinamo Vijūnėlės dvaro Druskininkuose savininkai Žilvinas ir Zina Poviloniai už tai, kad iki šiol nesiėmė griauti jiems priklausančio pastato, sumokėjo 3350 eurų baudą, ...
Turistai (nuotr. SCANPIX)
„Lietuvoje esi šiukšlė, nes valdžia iš tavęs paskutines kelnes bando numauti“, tokia ir dar spalvingesnėmis mintimis lietuviai aiškina savo sprendimą laimės ieškoti svetur. Ir ...
Lietuvos medikai vardija, kaip žaloja naudojimasis telefonu
Medikai įspėja – nesiskiriame su išmaniuoju telefonu, atsisveikinkime su miegu ir gera laikysena. Mat galva sveria tiek, kad kaklas, ilgai žiūrint į telefoną, jos tiesiog ...
Pateko į aferisto pinkles: patikli kaunietė prarado 4 kambarių butą
Jau aštuntą dešimtį baigianti nugyventi kaunietė Dalia pateko į neeilinę situaciją. Į laidos „Prieš srovę“ kūrybinę komandą kreipusis moteris tikina, kad jos keturių kambarių ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų