Iš tikrųjų – ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Suvokiant, kad Lietuva nėra ją valdantieji arba vien tik valstybės institucijų tinklas, atsakymas paprastas – žinoma, reikalingi. Juk Lietuva – tai ne kokia abstrakcija ar virš mūsų pakibęs fantomas, o mūsų pačių sąmoningumas. Kokio lygio jis, tokio lygio ir Lietuva.
Todėl patikslinsiu klausimą: ar išsilavinę žmonės reikalingi Lietuvos politinei klasei ir kontroliuojančiai struktūrai (t.y. tam, kas angliškai vadinama establishment)? Štai tuo galima rimtai suabejoti.
Išsilavinę žmonės visų pirma pasižymi informuotu požiūriu ir kritišku mąstymu, tad jie tikrai nesitaikstytų su tuo, kad jau tapo mūsų politinio gyvenimo kasdienybe. Kai jų palyginti nedaug, jie nieko nekeičia, bet jei skaitančių ir kritiškai mąstančių žmonių skaičius didėja, neišvengiamai kyla reikalavimai politikams ir apskritai viešoms figūroms.
Bet, regis, mūsų politinei klasei reikia ne sąmoningų piliečių, o sau palankių rinkėjų; ne pilietinės visuomenės, o amorfiško ir mistinio elektorato; ne išsilavinusių ir kritiškai mąstančių žmonių, o „sofos bulvių“ (coach potatoes, kaip sako amerikiečiai), spoksančių į TV ekranus ir besidžiaugiančių politikų klounada.
Šiuo požiūriu verta palyginti Lietuvą su kitomis sudėtingą transformaciją patyrusiomis šalimis – pavyzdžiui, Portugalija. Skirtingai nuo Lietuvos, XX amžiuje Portugalija buvo neokupuota, nepriklausoma ir laisvą rinką turėjusi šalis.
Bet, kaip žinia, Portugalijos Ministrų Tarybos Prezidentas (t.y. ministras pirmininkas ir de facto diktatorius) António de Oliveira Salazaras, valdė Portugaliją nuo 1932 iki 1968 metų bei sukūrė Estado Novo (naujosios valstybės) autoritarinį sąjūdį. Pastarasis 1933 metais perėmė ir iki 1974 metų kontroliavo visą socialinį, ekonominį, kultūrinį ir politinį Portugalijos gyvenimą. Jis paliko šaliai sunkų ir slegiantį palikimą.
Salazaro autoritarinis režimas Portugalijai paliko masinį neraštingumą. Tad jo neverta nė iš tolo lyginti su Antano Smetonos režimu tarpukario Lietuvoje – ten švietimo sistemoje buvo pasiekta greita ir didelė krašto pažanga, o pagarba išsilavinimui jame buvo gerokai didesnė nei nūdienos Lietuvoje.
1974 metais, po naujojo valstybės kurso paskelbimo prasidėjus demokratizacijos procesui, paaiškėjo, kad 45 % Portugalijos gyventojų buvo beraščiai. Tai ir buvo tikrasis Salazaro paveldas. Iš dalies jis taip interpretavo tuo metu dominavusį požiūrį, anot kurio, portugalai turėjo būti visų pirma dievobaimingi ir nemokyti. „Gerti vyną – vadinasi, maitinti milijoną portugalų“, teigė Salazaras. Milijonas portugalų iš tikrųjų buvo susiję su žemės ūkiu ir augino vynuoges.
Pats laikas paklausti: o kokias paraleles aš čia vedu? Kokį neraštingumą mes paveldėjome iš Sovietų Sąjungos? Juk bet kas gali man piktai atšauti, kad Lietuva per visą sovietmetį garsėjo kaip kultūringa ir išsilavinusi šalis.
Beje, tiesos grūdo tokiuose tvirtinimuose esama – tam tikrą kultūrinį minimumą sovietinis režimas tikrai suteikdavo. Mokyklos gan efektyviai kovojo su mažaraštyste, o norintieji galėjo patekti į spektaklius ir koncertus teatrų bei muzikos atlikėjų, kurių pasirodymai tapdavo kultūrine sensacija Niujorke ir Bostone.
Tik nepainiokime šito kultūrinio minimumo krepšelio (tokio ugdymo survival package) su visai kitos prigimties reiškiniu, kurį noriu aptarti. Tai politinė ir kultūrinė mažaraštystė, kuri gali kuo puikiausiai sugyventi su knygų skaitymu ir informacijos sekimu. Ši mažaraštystė reiškia ne žinių neturėjimą, o nesupratimą; ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą ir nesuvokimą, kuo idėjų politika skiriasi nuo pramoginės politikos, o aukštoji kultūra nuo masinės.
Politinė ir kultūrinė mažaraštystė
Tad kokią mažaraštystę mes paveldėjome? Iškart galiu atsakyti – visų pirma politinę. Deja, politinės kultūros lygis gali būti žemas ir daug skaitančiose šalyse. Politikų vertimas stabais ir kone iškart sekantis jų demonizavimas byloja, kad nuo pat nepriklausomybės pradžios mes taip ir neįžengėme į tikros politinių idėjų diferenciacijos ir debatų erdvę.
Viskas užsifiksavo permanentinio politinio spektaklio ir TV šou lygmenyje, todėl mūsų politinio gyvenimo įvykiai yra suaugę su šou verslu ir apskritai pramogų kultūra it Siamo dvyniai. Iš esmės daugelis mūsų šalies politikų yra ne tik masinės kultūros įkvėpėjai, bet ir aktyvūs jos dalyviai. Niekas taip gerai neiliustruoja šio lietuviškos politikos fenomeno kaip kasmetinės „Auksinio svogūno“ nominacijos, kuriose dalyvaujančių Lietuvos politikos scenos veikėjų elgesys nusipelno rimtos politinės antropologijos ir psichologijos studijos.
Kad ir kaip būtų, politinė mažaraštystė vis dėlto nėra izoliuota ir nuo bendresnės kultūrinės mažaraštystės. Ar mūsų politikai, mielai koketuojantys su šou verslo pasauliu, turi nors menkiausių sentimentų akademinei sferai (tik nepainiokime jos su akademinių klanų kovomis ir jų mėginimu naudotis ryšiais su aukštais politikais tik tam, kad būtų galima sutrumpinti kelią į sėkmę ir išvengti tikros akademinės konkurencijos), studentijai, menininkams ar knygų pasauliui?
Neseniai man teko dalyvauti Jeruzalės knygų mugės atidaryme, kuriame išgirdau garsaus Izraelio politiko Shimono Pereso kalbą. Jis nieko nekalbėjo apie politiką ar juolab apie būtinybę rūpintis rašytojais ir knygomis, jų globą, rūpestį kultūra – viso šito lengvai nuspėjamo politinio kičo jo kalboje nebuvo nė grūdelio. Peresas kalbėjo apie garsaus Izraelio rašytojo Amoso Ozo knygų poveikį sau, o taip pat apie knygą XXI amžiaus žmogaus gyvenime.
Markas Zingeris man šyptelėjo ir paklausė (kas ir man pačiam kirbėjo galvoje tą akimirką), ar aš įsivaizduoju kurį nors Lietuvos politiką, pasakantį tokio lygio kalbą Vilniaus knygų mugėje. Žinoma, vieną tokį Lietuvos politiką aš iškart galiu paminėti – bet, skirtingai nuo Pereso, jis jau seniai demonizuotas savo šalyje ir nustojęs bet kokio gilesnio poveikio viešajai nuomonei.
Taip, intelektualūs politikai neturi ir dar ilgai neturės jokių šansų čia. Tokioje šalyje reikia dirbti su popkultūros banginiais ir šou verslo hegemonais, kad išgyventum. Ypač ironiška tai, kad į Lietuvą plūstelėjusi visko blogiausio, kas egzistuoja Vakarų medijose ir masinėje kultūroje, banga geriau už bet ką padėjo dabartiniams mūsų politikams susiformuoti savo rinkėjus.
Politinis, kultūrinis ir akademinis popsas – štai mūsų, Milano Kunderos terminą pavartojant, politinio kičo terpė. Tuo metu, kada Václavas Havelas apdovanoja Umberto Eco ir Zygmuntą Baumaną už idėjas, kuriančias Europą, mūsų politikai neišlenda iš vietinių žvaigždžių pokylių ir pramogų pasaulėlio, kuris vienintelis garantuoja jų gyvastį nuo vienų rinkimų iki kitų.
Tai politika, kurios neįkvepia didžioji literatūra, kuri neturi ką pasakyti apie moralinės vaizduotės ir idėjų įtaką sau, kuriai nieko nereiškia nei Amosas Ozas, nei Isaacas Bashevis Singeris, nei Balys Sruoga, nei pats Williamas Shakespeare’as. Tai politika, kurios gyvybingumas slypi užkulisinėse intrigose, rūmų suokalbiuose, dozuojamoje ir iš esmės nuo visuomenės slepiamoje informacijoje, o sykiu ir viešųjų ryšių akcijose, politiniame spektaklyje bei klounadoje.
Tai politika, kuriai nereikia mąstančių ir išsilavinusių žmonių. Tai politika, kurią visiškai patenkina nė vieno iš tikrųjų visuomeninio televizijos transliuotojo nebuvimas šalyje. Tai politika, kurią maitina realybės šou ir įvairūs dešimtukai. Tai politika, kuri paprasčiausiai subyrėtų be šitos politinės ir kultūrinės mažaraštystės mašinos.
Kas nors man replikuos, kad ir Vakaruose lygiai tas pats. Ne, ponios ir ponai. Be realybės šou, profanų muzikinių-kultūrinių varžybų ir lengvos pornografijos, kuri iš tikrųjų užvaldė ir stulbinančiai suvienodino daugybės Vakarų šalių televizijos kanalus, tuose Vakaruose egzistuoja ir britų analitinės TV laidos, ir prancūzų bei švedų kultūros pokalbių laidos, ir dar daug kas.
Leiskite geriau nė neminėti rimtosios Vakarų spaudos, su kuria lyginti mūsiškę yra tiesiog nejauku ir neskoninga. O juk ji taip pat savo publikuojamais debatais bei idėjomis maitina ir net formuoja politiką.
Kas gi formuoja mūsų politiką?
