REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Buvo kaimas – ir kaimo nėra...

1998 metų vasario 15-ąją Širvintų rajono Draučių kaimo ūkininkas dviem legaliai laikomais medžiokliniais šautuvais nušovė devynis kaimynus, o dar vieną – sužeidė. Po šios tragedijos kalbėta, kad Draučiai pasmerkti nebūčiai. Tačiau yra vilčių, kad šis kaimas gali atgimti.

REKLAMA
REKLAMA

Aukos – kaimynai

Taigi 1998 metų vasario 15 dieną Draučių ūkininkas Leonardas Zavistonovičius ėmė eiti iš trobos į trobą ir šaltakraujiškai šaudyti savo kaimynus...

REKLAMA

Pirmosiomis žudiko aukomis tapo pačiame kaimo gale apsigyvenę Jonas ir Marijona Bareikos. L. Zavistonovičiui įėjus į trobą, Jonas gulėjo lovoje už krosnies, o Marijona rišo šluotas. Pirmieji šūviai iš dvivamzdžio teko netikėto svečio pasitikti kilusiai Marijonai. Po šūvio į nugarą susmuko ir Jonas, tada L. Zavistonovičius iššovė dar vieną šūvį jam į galvą.

Išėjęs iš Bareikų, žudikas patraukė į Leono Garbutavičiaus kiemą. Šeimininkas, pamatęs ateinantį ginkluotą kaimyną, nubėgo prie namo durų ir bandė rakinti pakabinamą spyną, tačiau nesuspėjo – krito nuo iš arti paleisto šūvio.

REKLAMA
REKLAMA

Paskui žudikas prisiartino prie Vrubliauskų namo. Jo viduje po kelių šūvių krito šeimininkė Jadvyga Vrubliauskienė, drauge gyvenęs sūnus Vytautas Vrubliauskas ir savaitgaliui paviešėti atvykusi dukra Zofija Vrubliauskaitė. Pastaroji sunkiai sužeista dar bandė bėgti įspėti kaimynus Raudeliūnus, bet susmuko kieme. Vėliau ji mirė operuojama Širvintų ligoninėje.

Raudeliūnų sodyboje L. Zavistonovičius nušovė ten rastas dirbančias Vandą Raudeliūnienę ir jos dukrą, Krašto apsaugos ministerijos vyresniąją leitenantę Dalia Kalibatienę, su šeima pas tėvus pasisvečiuoti atvykusią iš Salininkų. Įėjęs į namą, dar du kartus šovė į moteris apginti bandžiusį šunį ir pribaigė jį ant lovos šūviu į ryklę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vyrų sodyboje nebuvo. Antanas Raudeliūnas su savo žentu Mindaugu Kalibatu ir jo sūnumis studentu Tadu bei vienuoliktoku Viliumi buvo išėję į mišką malkauti.

Šaudė iš pasalos

Belaukdamas sugrįžtančių kaimynų, L. Zavistonovičius įsitaisė už didžiulių akmenų prie kelio, vedančio iš miško link Raudeliūnų sodybos. Iš savo sodybos jis atsitempė seną čiužinį, šalia pasidėjo karabino apkabas ir dvivamzdžio šovinius. Žudiką maskavo ir kairėje kelio pusėje augantys dideli seni medžiai.

Miške dirbę vyrai šūvius išgirdo dar bekraudami sausuolius, tačiau pamanė, kad tai brakonieriai pyškina žvėris valdžios medžioklės plotuose. Namo jie traukė vorele: priekyje jaunėlis Vilius, už jo – Mindaugas, o pačiame gale – lazdele pasiramsčiuodamas invalidas Antanas.

REKLAMA

Netikėti šūviai pasigirdo, kai iki pasalos buvo likę maždaug 30 metrų. Mindaugas, jau anksčiau sūnaus prašęs neskubėti, pamatė, kaip Vilius pasislėpė už medžio. Ne iš karto pažinęs už akmenų lindintį kaimyną, M. Kalibatas ėmė šaukti, kad šis liautųsi šaudyti.

Bet paklaikusiomis akimis žvelgiantis L. Zavistonovičius pyškino be perstojo. Užpultieji bandė kaimyną kalbinti, tačiau jis, atstatęs abu šautuvus, ėmė artintis prie medžio, už kurio slėpėsi jaunėlis. Gindamas sūnų Mindaugas šoko į priekį ir sukniubo, pajutęs skausmą krūtinėje. Taikyta buvo į širdį, tačiau kulka kliudė šoną. Šūktelėjęs sūnui, kad šis taip pat kristų ant žemės, M. Kalibatas pamatė, kaip Vilių pakirto šūvis...

REKLAMA

Šūviai liovėsi, kai L. Zavistonovičiui baigėsi šoviniai. Pašokęs nuo žemės Mindaugas sugriebė už abiejų šautuvų vamzdžių. L. Zavistonovičius bandė ginklus ištraukti, tačiau pribėgęs Tadas kelis kartus smogė jam į veidą. Šautuvus žudikas paleido tik gavęs smūgį į tarpukojį, o tada pradėjo rusiškai šaukti: „Kodėl mane mušate?!“ Vyrai atimtų šautuvų buožėmis ne kartą trenkė jam į galvą. M. Kalibatas pasiuntė sūnų Tadą pakviesti pagalbos, tačiau šis netrukus sugrįžo ir pranešė, kad kaime visi iššaudyti...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šoko ištikti vyrai dar kelis kartus taip smogė ištrūkti bandžiusiam žudikui, kad net sulūžo karabino buožė.

Mirė ligoninėje

Į ligoninę sužeistą sūnų M. Kalibatas nuvežė pats. Kai vyriškiui buvo siuvama žaizda, jis sužinojo, kad Vilius miręs dar pakeliui.

Netrukus į tą pačią ligoninę buvo atgabentas ir antrankiais surakintas L. Zavistonovičius. Medikai stengėsi pagelbėti ir žudikui, tačiau šis netrukus mirė dėl kaukolės pamato lūžimo.

Jau pomirtinės ekspertizės metu buvo nustatyta, kad L. Zavistonovičius psichikos liga susirgo po sunkios autoavarijos. Tačiau tai jam nesutrukdė legaliai įsigyti net du medžioklinius šautuvus. Leidimus ginklams buvo įsigijęs dar gyvendamas Vilniuje, juos pratęsė ir persikėlęs į Širvintų rajoną.

REKLAMA

Buvo atlikti net keli ginklo leidimus psichikos ligoniui pratęsusių pareigūnų ir sveikatos pažymas išrašiusių medikų patikrinimai, tačiau, atrodo, niekas iš jų taip ir nebuvo net rimčiau išbartas.

Šeimininkauja bebrai

Po tokios tragedijos kaimas ištuštėjo. Nesiryždami nuolatinai čia apsigyventi, žuvusiųjų giminės sodybas pardavė. Lyg ir norėję kuo greičiau įsikurti naujieji savininkai savo valdose pasirodo tik retkarčiais. Būsimus naujakurius turbūt labiausiai sulaikė prasidėjusi ekonominė krizė. Vienas iš jų, kaimynams tvirtinęs, jog užima svarbų postą sostinės savivaldybėje, žadėjo išvalyti pro kaimą tekančio upelio vagą ir įrengti maudyklę, tačiau vėliau savo pažadus pamiršo ir Draučiuose nebesirodo.

REKLAMA

Užtat Juodą upelį galutinai užvaldė bebrai. Jie statosi vis naujas užtvankas, krante graužia net keliolikos centimetrų skersmens medžius ir jaučiasi pilnateisiais šeimininkais.

Prieš keletą metų Draučiuose netikėtai sudegė L. Zavistonovičiaus nušautos Vandos Raudeliūnienės sodyba, kurioje retkarčiais dar apsilankydavo jos giminaičiai. Sklido kalbos, kad žemės sklypui lyg ir atsiradęs pirkėjas, o vėliau paaiškėjo, kad atstatyti namą pageidauja žuvusiosios dukra, tačiau jokie darbai gaisravietėje neprasidėjo.

Paminklas lankomas retai

Tvirtai Draučiuose įsikūrė tik kraštinę kaimo trobą ir keliolika hektarų žemės nusipirkęs ūkininkas Josifas Denis, su savo gyvenimo drauge Nadežda užauginęs 6 vaikus. Jo žemės ribojasi su „valdiškos“ žemės sklypu, ant kurio pastatytas Draučių tragedijai atminti skirtas koplytstulpis su medinėmis skulptūromis, todėl Josifas nuolat aptvarko niekam daugiau lyg ir nerūpinčio šio memorialinio ansamblio aplinką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ūkininkas pastebėjo, kad kasmet prie paminklo atklysta vis mažiau smalsuolių. Tik per tragedijos metines kažkurių žuvusiųjų giminės atveža ir padeda kuklų vainiką. Skuptūros apkaišiotos jau ne itin estetiškai atrodančiomis dirbtinėmis gėlėmis, o apačioje padėto vainikėlio eglišakių spygliai jau senokai nubirę.

Pirmoji tikra vietinė

Visi vyresnieji naujakurio J. Denio vaikai gyvena ir dirba Vilniuje, kur bando išsaugoti ar vėl susirasti darbą, tačiau savaitgaliais skuba į namus, kad pagelbėtų ūkininkaujančiam tėvui. Draučiuose nuolat gyvena tik Nadeždos dukra, o jos dvimetė mažylė vienintelė gali vadintis tikra vietine draučiške. Šeimininkė juokauja, kad net į kaimą sugrįžusi gandrų pora ne atsitiktinai įsikūrė jų sodybos medyje susuktame gandralizdyje, tarsi pažymėdama kaimo atgimimo pradžią.

REKLAMA

Visas galimas statybininkų profesijas įvaldžiusi Nadežda pati išliejo būsimo šeimos namo pamatus, vėliau darbai sustojo dėl lėšų stygiaus. Moteris juokauja, jog įkurtuves šeima švęs, geriausiu atveju, po kokių 13 metų.

Savo valdose Josifas turi nedidukę kiaulių fermą, augina daržoves, sėja javus. Šiemet tvartuose drauge su prieaugliu kriuksi net 40 kiaulaičių, tačiau jas parduoti – vargas. J. Denis pyksta, kad  mėsininkams lengviau parsivežti kiaulienos iš Lenkijos, nei pasirūpinti vietoj užaugintos produkcijos supirkimu. Vyriškis ir pats įkurtų kokį mėsos cechą, tačiau baiminasi visų tam reikalingų popierių, dokumentacijos ir būsimos buhalterijos. Girdi, užtenka bėdų su sodybą siaubiančiais šernais.

REKLAMA

Valdžia keičiasi, elitinė medžioklė išlieka

Šiose apylinkėse dar nuo sovietinių laikų medžioklės plotus valdo aukštų sostinės ponų medžiotojų būrelis. Jis globoja keliolikos kilometrų spinduliu ūkininkų laukus ir daržus siaubiančių šernų „veisyklą“. Šernų būriai nepaiso „elektrinio piemens“, nuolat pralaužia laukus juosiančias tvoras ir niokoja viską savo kelyje. Neveltui šeimininką užtikome suvirinantį sulūžusias akėčias, kuriomis jis ketino likviduoti eilinio žvėrių antplūdžio pasekmes.

Aplinkiniai ūkininkai vylėsi, kad kas nors pasikeis, kai įtakingieji medžiotojų būrelio socialdemokratai prarado valdžią ir pasitraukė į opoziciją. Vis dėlto net krizės metu degliesiems pašarus į šėryklas nuolat tiekia specialiai samdomas šėrikas. Tiesa, už ūkininkų  patirtus nuostolius seniūnija išmoka kompensacijas, tačiau jos nedidelės ir labai vėluoja.

REKLAMA
REKLAMA

Svajonių namą supa miškas

Kitas nuolatinis Draučių gyventojas – buvęs vilnietis verslininkas Remigijus Leskevičius. Jis čia nusipirko apleistą sodybą ir statosi savo svajonių namą. Nors darbų pabaigos dar nematyti, meninių polinkių nestokojantis Remigijus Draučiuose žiemojo jau trečią žiemą. Žemės ūkio verslu užsiimti jis neketina ir džiaugiasi, kad valdą supantis miškas vis artėja prie jo būsto.

Šeimininko nesibaimina ir laukiniai miško gyventojai. Visą žiemą Remigijaus sode lankėsi devynių elnių banda, su pasimėgavimu skainiojo ant senų obelų užaugusias samanas. Neseniai sugrįžo ir prieš kelerius metus po sodybos klėtele išraustoje oloje lapiukus atsivedusi lapė. Dabar ji vėl mėgina raustis po pamatais ir pasitraukia tik gerokai ant jos pašūkavus. Kartą iš miško atskridęs genys ėmė taip kalenti į stogo dangą, jog pradžioje atrodė, kad kažkas ją skvarbo perforaciniu grąžtu ar net apšaudo iš automatinio ginklo.

Karo palikimą naikina „Aras“

Anot R. Leskevičiaus, čia netrūksta ir tikrų šūvių, kurie itin nemaloniai aidi naktį. Vyriškis kartais mato ir žvėris besivaikančių džipų šviesas, tačiau nesiima spręsti, ar tai teisėta. Labiau jis sunerimo, kai pernai grybaudamas miške rado dar Antrojo pasaulinio karo laikų granatą. Iškvietė „Aro“ būrio specialistus, o šie pavojingą sprogmenį sunaikino vietoje, prieš tai užkasę jį į duobę. Ir tik vėliau vyriškis sužinojo, kad šiose apylinkėse tokių gali pasitaikyti ir daugiau.

REKLAMA

Motinos sodybą paveldėjęs ir Draučiuose  su žmona vasaras leidžiantis Stanislavas Zavistonovičius  prisiminė, jog pokario metais jie su vėliau taip nelemtai pagarsėjusiu broliu Leonardu karą žaisdavo apsikarstę tikromis granatomis, kurių „prisižvejodavo“ per kaimą tekančio Juodu vadinamo upelio tvenkinyje. Pasirodo, jog per karą vokiečiai čia sunaikino miško kelyje įstrigusią rusų gurguolę, o jos likučiai besitraukdami sumetė į vandenį išlikusią amuniciją ir sprogmenis. Vėliau vykdant melioracijos darbus tvenkinys buvo užkastas, taip ir nepasidomėjus jo dugno slėpiniais, o upelis nukreiptas grioviu.

Juodieji archeologai grybais nesidomi

Visai kas kita domina ir ne per seniausiai šalia Draučių pasirodžiusius kasinėtojus – vadinamuosius juoduosius archeologus. Apsiginklavę metalo ieškikliais, įvairaus gylio duobeles apylinkėse nesivaržydami rausia ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir iš paties Sankt Peterburgo atvykstantys jauni žmonės. Pastarieji ir papasakojo R. Leskevičiui, kad viduramžiais netoliese esą vingiavęs labai svarbus kelias į Rygą su visa tuometine „infrastruktūra“, kuriuo keliaudavo daugybė žmonių.

REKLAMA

Nežinia, ar lobių ieškotojai čia randa tai, ko ieškojo, tačiau jiems išvykus Remigijus prie dažnos duobelės aptinka kokį surūdijusį gelžgalį ar sulūžusią žemės ūkio mechanizmo detalę. Kiek baugu, kad panašūs lobių ieškotojai kasinėdami duobes neužkliudytų kokio sprogmens.

Sodybos šeimininkas menamų lobių neieško, o mišką jau įprato vaikščioti kaip į savo daržą. Kai užsimano grybų – suka tiesiai į tą vietelę, kur žino, kad tikrai ras norimos rūšies grybų ir nesugaiš tam laiko. Pernai R. Leskevičius tik ką išdygusias voveraites rinko net lapkričio mėnesį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų