Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus universiteto profesorius filosofas Arvydas Šliogeris 65-uosius gyvenimo metus pažymėjo originalia fotografijų ir filosofinių esė knyga "Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai".
"Važiavau žvejoti. Buvo rūkas. Pažvelgiau į dešinę ir apstulbau. Iššokau iš automobilio ir pradėjau fotografuoti kaip beprotis! - per knygos pristatymą juokėsi filosofas, pasakodamas apie naująją aistrą. - Paskui dar atsivedžiau žmoną Zitą ir mudu maudėmės va tokioje žolėje šlapi nuo galvos iki kojų."
Fotografijų ir tekstų albumo sumanytoja leidyklos "Apostrofa" direktorė Giedrė Kadžiulytė prisiminė, kad dar 2005 metais baigiant rengti spaudai A.Šliogerio dvitomį "Niekis ir Esmas", filosofą apėmė aistra fotografuoti. Parodytos pirmosios nuotraukos nejučia susisiejo su dvitomio paskutinio skyriaus eseistiniais fragmentais ir atrodė, kad vaizdai organiškai įsiterps į A.Šliogerio rašomus tekstus. Kol idėja tapo knyga, filosofas užfiksavo gausybę įstabių vaizdų, daugiausia peizažų, ir iš jų itin išsiskiria tie, kurie fotografuoti saulei tekant.
Tarp vaizdo ir žodžio
"Tiesą pasakius, dviprasmiškai jaučiuosi, - kalbėjo "Melancholijos archipelagų" autorius. - Viena vertus, labai gera, kad ši knyga išėjo, o kita vertus, truputį nesmagu, nes tarsi braunuosi į svetimą teritoriją. Turiu galvoje Lietuvos fotografus. Bet štai vienas šios knygos kaltininkų - Algimantas Kunčius - savotiškai įpratino mane fotografuoti."
Regis 1994-1995 metais, kaip prisiminė A.Šliogeris, abu susėsdavo į fotografo automobilį ir važiuodavo daugiausia į Vilniją. Vienas fotografuodavo, o kitas visada būdavo šalia. Be to, A.Kunčiaus fotografijos jau labai seniai įėjo į filosofo tekstus. Jei ne jos, gali būti, kad ir kalba, ir net temos būtų buvusios šiek tiek kitokios.
"Matyt, jau labai seniai traukė fotografija, - sakė A.Šliogeris. - Tik pats to nežinojau, kol visai atsitiktinai į rankas pateko fotoaparatas. Labai gerai atsimenu tą vietą, kur pirmą kartą paspaudžiau mygtuką, - nuo tilto per Grūdos upelį prie Varėnos. Baisiai patiko! Vėliau labai patiko ir žmonai. Dabar abu lakstome po laukus ir lodome šunis."
O dėl brovimosi į svetimą teritoriją išsamus pateisinimas pateiktas knygos pratarmėje "Apie prošvaistę" - autoriui tekstas sveria ne mažiau kaip fotografijos ir jokiu būdu nėra fotografijų komentarai. Net priešingai. Slaptas tikslas buvo parodyti, kad kalba neatitinka vaizdo. Svorio centras yra tarp (filosofo mėgstamas žodis) vaizdo ir teksto.
Ne elitas - runkelis
"Didžiausia nuostaba patiriama ten, kur nieko nereikia daryti - tik žiūrėti, būti, suprasti, o tai daroma daugiausia vienatvėje. Tik joje įvyksta giliausi pajautimai, - kalbėjo A.Kunčius. - Nežinia, ar Arvydas kada nors fotografuos žmones. Daug apie juos mąsto, tad gal ir nėra reikalo."
Filosofas pripažino, kad žmones fotografuoti be galo sunku. Be to, yra toks dalykas, kurio nemėgsta, - neišvengiamai įvyksta arba pozavimas, arba kokia nors psichologija.
"Nejuokauju, kai sakau, kad esu runkelis - ne elitas. Elitas yra įleidęs šaknis kažkur ten, viršuje, o man žemė yra viskas. Tėviškės, tėvynės žemė, peizažas man yra savotiškas absoliutas", - kalbėjo A.Šliogeris.
Daugelio fotografijų pavadinimai ironiški, nes peizažams, filosofo manymu, pavadinimų iš viso nereikia. Ir beveik viskas fotografuota važiuojant žvejoti į pamėgtas vietoves. Pirmiausia - Grūdos žemupys, ruožas nuo Merkio, į kurį įteka Grūda, iki maždaug Marcinkonių. Kita unikali vieta fotografuoti - ten, kur greitkelį į A.Šliogerio gimtąjį miestą Panevėžį kerta Širvintos upelis. Nežinia kiek kartų filosofas yra fotografavęs ir neįtikėtino grožio slėnį, atsiveriantį važiuojant žvejoti prie Musės, prieš Kernavę dešinėje, truputį už Klišabalės į Musininkų pusę.
"Dar viena man brangi vieta yra Strėva. Apskritai gražiausias kraštovaizdis Lietuvoje. Ir dar beveik būtina sąlyga - tekant saulei. Ten tokie stebuklai vyksta. Ir svarbiausia net ne fotografija, o buvimas toje misterijoje tikrąja to žodžio prasme, - pasakojo filosofas. - Esu grynas valstietis, gamtos žmogus, taip ir vadinu: tai yra rojaus akimirkos. Bandymas parsivežti rojaus akimirkų į Pilaitę, septintą aukštą. Ir iš tikrųjų gana sėkmingas. Kai ateina lapkritis arba žiema ir niekur nebegaliu išvažiuoti, įsijungiu kompiuterį ir man jos sugrįžta tarsi tas Marcelio Prousto pyragaitis."
Milda Kniežaitė
