REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

O nuo ko jį gelbėti, kai jis dar nepastatytas, paklausite. Yra nuo ko. Jau pasirodę pavieniai atsiliepimai spaudoje visgi išreiškė nemažos vilniečių dalies nuomonę. Todėl paskui apdovanojimus, skelbiančius neskoningiausiai besirengiančias šou žvaigždes ir „Sezono bambas“ teatro kūrėjams, išduodantiems chaltūrą už tikrą ir dar aukštą meną, manau, atėjo laikas ir architektams.

REKLAMA
REKLAMA

Jis jau seniai pribrendo, nes ginčai spaudoje ir už stalų pasigirsta su atsiradusiu beveik kiekvienu nauju pastatu. Tai suprantama – į teatrą gali neiti, šou žvaigždės nepastebėti ar nepažinti, bet pro pastatus vaikšto daugelis, jų beveik neįmanoma išvengti. Todėl Architektų sąjungai ar „Archiformos“ žurnalui šalia geriausių architektų apdovanojimų siūlau steigti ir blogiausio metų statinio prizą. Pavyzdžiui, „Vatinę (ar plastilino) plytą“.

REKLAMA

Jos tikrai daugelis nusipelnytų. Ir pabandysiu dabar išvardinti bent keletą savo (ne architekto, tik subjektyvaus piliečio) kandidatų, kurių pastatai pamalonina ar pamalonins akį (o tuojau ir kojas) šiais metais.

Pirmiausia būtų „City Park“ viešbutis. Į daugelio metų ginčus dėl Odminių skvero ir jo sutvarkymo, siūlymų atidengti požeminį upelį, išsaugoti-atstatyti senąsias Vilniaus širdies arterijas buvo atsakyta kubu. Ne matematine formule, dauginančia ginčus ir argumentus, bet užbraukiančiu juos kubo formos viešbučio restoranu „Rossini“. Kiek šis kubas-blokas-barakas, kaip sakoma, „koresponduoja“ su aplinka – klaustukas. Nebent su apatine Arkikatedros plyta ar archeologų surastomis Odminių skvere. Klausimas ne paminklosaugininkams, dar vienu leidimu dar vienam statiniui patvirtinusiems savo korumpuotumą ar pasidavimą įvairiam – finansiniam ar psichologiniam spaudimui,- ne, klausimas miesto dailininkui, jei toks yra. Ar jis ką nors išmano apie stilius, apie architektūrą, ar turi bent kokį savo skonį? Ar jis išmano architektūros istoriją, ar tebemano, kad eklektikos amžius trunka iki šiandien, tik yra pervadintas „postmodernistiniu“ (nors ir toks stilius jau seniai „nuvažiavo“)? Todėl architektams, sukonstravusiems šį monstrą kubu (jau matematine prasme), derėtų „Plyta iš vatos“ (vata žymėtų smegenų turinį), o miesto dailininkui – galimybė darbą pakeisti į neakivaizdines studijas Vilniaus dailės akademijoje (apmokėjimas – iš savivaldybės).

REKLAMA
REKLAMA

Šis dailininkas primityvistas (ne stiliaus prasme) gal patobulintų savo skonį ir pakrauptų nuo kito monstro, kuris iškils vėliau – viešbučio prie „Verslo centro 2000“ ir „Lietuvos ryto“ redakcijos. Aikštė išnyko, kadaise buvusį žemaūgį „Palangos“ restoraną pakeitė kokių 10 aukštų „Rubiko kubas“. O jei tai – „Novotel“ viešbutis, tos projektas liudytų ir miesto verslo plano vingrybes. Tokie viešbučiai svetur paprastai atsiranda kur nors miesto pakraštyje, analogija pas mus – „Baltpark“ viešbutis. Ir šis ten derėtų – toliau nuo žmonių akių, idant žvilgsnio ir skonio neįžeidinėtų. Bet ne, jau pro šį šedevrą turėsime keliauti kone kasdien. Nežinau, kaip Vilnių prieš kelias dienas gyrė Pasaulio paveldo miestų organizacijos vadovai, susirinkę į konferenciją "Istorinių miestų urbanistinės kultūros tęstinumas", bet, įtariu, jie žiūrėjo savivaldybės parengtą filmuką apie miesto plėtrą (http://www.vilnius.lt/new/video/vilnius_liet.mpg) ir kursavo tarp viešbučio ir konferencijų salės. Nes jei būtų pamatę šį lietuviškojo Niujorko dangoraižį, manau, istorinį tęstinumą būtų susieję su Užatlantės stiliumi. Į pačių pačiausią miesto centrą kišti tokią „bombą“?!... O Osama, kur tu?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Net jei reikėtų Osamos pagalbos ir miesto centro – ar negalima buvo pamąstyti kiek normaliau? Juk yra ir beveik miesto centre kvartalų, kurie nesuderinami su Vilniumi nei architektūriniu požiūriu, nei normalesne estetika (nebent – sovietine barakine), nei normalaus funkcionavimo atžvilgiu. Pavyzdžių? Kad ir buvusi „penkiukės“ gamykla tarp Švitrigailos ir Vytenio gatvių, kur negali nei normaliai kurtis įstaigos, nei sukurti savo infrastruktūrą – privažiavimus, biurų, parduotuvių įrengimą, dizainą, ryšius ir pan. Jau nekalbėsiu apie nelabai įrodomą, bet energetinį senų pastatų ir buvusios veiklos juose poveikį (karinė gamykla, „Jedinstvos“ štabas, bunkerinė mąstysena). Todėl jei mąstoma „kaladėlių“ žaidimo principu – bent būkime nuoseklūs. Tad miesto dailininkui praverstų ir „Lego“ kursai.

REKLAMA

O liepos pradžioje pajusime savo kojomis (dabar jau matome) naująjį šedevrą – Karaliaus Mindaugo tiltą. Jau dabar galime pradėti kraupti drauge su spaudoje apklaustais praeiviais nuo jo vaizdo. Mažiausiai metro skersmens lenktų sijų, įsirėžiančių į padanges ir aktyviai sudarkančių kito kranto vaizdus. Dar vienas šedevras (korektūra buvo teisesnė – suklydus atsispausdino „šūdevras“). Bet klausimas, kaip jie atsiranda, ir kaip aprobuojami.

O čia jau ir mūsų, ir miesto dailininko bei miesto valdžios akys buvo apdumtos sumaniai. Tame pačiame reklaminiame filmuke šis tiltas buvo parodytas iš aukštai, iš paukščio skrydžio. Iš ten – gracingas, modernus, žavus. Bet vienas minusas – žmonės neskraido, o žeme rėplinėja. Ir grakščios sijos iš apačios atrodo kaip milžiniški bėgiai į industrinę stalkerio zoną. Todėl tiltas paprasčiausiai gąsdina. Bet – čia dar vienas niuansas: jis atrodys gražiai ir ropojantiems žeme. Iš kur? Ogi iš naujojo miesto savivaldybės dangoraižio. Todėl akys merijai galbūt ir nebuvo apdumtos, o ji pati norėjo sau susikurti panoramą.

REKLAMA

Ar dar yra kokia nors išeitis ištaisyti tilto padėtį? Nesiūlau pasinaudoti mūsų pilotų-kamikadzių paslaugomis. Bet tiltas man priminė neseniai matytus pastatų junginius ... požeminiame Siono mieste filme „Matrica. Perkrauta“. Todėl jei tai – simbolinis žingsnis į modernybę (bet - su akivaizdžiu totalitarizmo atspalviu, o kaip veikia architektūra, patyrinėkime nacių stadionus), tiltas turėtų ir būti pratęstas naująja miesto matrica, prasidedančia už upės. Jau ant antros jo pusės turėtų atsirasti švytinčios reklamos, o einant juo nuo vidurio upės galėtų imti skambėti klubinės muzikos ritmai. Modernusis totalitarizmas su reklamomis ir sijų architektūriniu atkartojimu logiškai turėtų tęstis iki atnaujintų Koncertų ir sporto rūmų. Ir atsikartoti ant savivaldybės pastato bei šalia išaugsiančių kitų dangoraižių – kad vėliau mūsų nekaltintų, jog Vilniaus architektai stiklo ir betono mišinį atrado tada, kai Vakaruose šia mada susidomėjo archeologai. Beje, tilto atidarymo proga siūlau nuo sijų nuleisti ekraną ir ant jo rodyti Fritzo Lango „Metropolį“. Ir su voliuntaristiniais sprendimais, utopiniu mąstymu, ir su karaliaus Mindaugo stiliumi siesis. Virtualioji jungtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jūsų – [email protected]

P.S. Beje, baigiant šį rašinį pasiekė žinios, kad jau rengiamasi kardinaliai pertvarkyti Halės turgaus teritoriją į daugiabučių rajoną. Jei taip yra iš tiesų - originalu. Siūlyčiau rekreacinę zoną gyventojams pratęsti iki geležinkelio bėgių, o po to – ir Rasų kapinių. Ten galėtų baigtis ir tramvajaus atšaka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų