Sugrįžus iš Įsruties (Černiachovsko), norisi sušukti: „Atidarykit langus, žmonės! Džiaukitės, kad mes ne tenai, kad mes atsiskyrėme, ištrūkome iš „didžiojo brolio“ sąjungos ir draugijos. Kuriozų kraštas ta Kaliningrado sritis!“
Prie netikėtumų galima priprasti, nors jie ir labai šokiruoja. Bet ar galima susitaikyti su mintimi, kad iš vandentiekio bokšto dieną naktį per viršų liejasi vanduo, kad dvaras naudojamas tvartui, kad dėl plytų nugriaunami vertingi pastatai, pavyzdžiui, Ragainės mokytojų seminarija, kurios nebeliko 2004 metais. Kad Šakių pilyje žmonės tebegyvena pirmame aukšte, o virš jų - naminiai gyvuliai. Trečiame pilies rūmų aukšte išvis tuščios sienos ir varvantis,vos besilaikantis stogas! Kad Georgenburgo pilies rūsyje jau nuo rudens iš sprogusio vamzdžio srove liejasi vandentiekio vanduo. Kas bus su pamatais, sienomis, giliau esančiu kultūriniu sluoksniu, pagaliau su aukščiau gyvenančiais?
Arba įsivaizduokite neogotikinį trijų aukštų vokišką paštą mansardiniu stogu, kuriame, ir sugalvok tu man, įrengta… miesto pirtis! Taip jau nutiko Įsrutyje. Viduje du aukštai:į dešinę vyrams, į kairę moterims, veikia tris dienas per savaitę. Apsilankymas pirtyje kainuoja 3 litus.
Šis buvęs paštas stovi pagrindinėje miesto gatvėje (buv. Vilhelmo), keli šimtai metrų nuo savivaldybės. Pati didinga merija užima XIX a. gimnazijos pastatą, o dabartinis paštas - buvusią poetės Fridos Jung vidurinę mokyklą. Nuliūdinsime tuos, kurie guodžiasi mintimi, kad „užtat tenai viskas pigu“. Užėjome į keletą Černiachovsko parduotuvių. Pienas, sviestas, grietinė, sūris, lašiniai, kiaušiniai, alus - mūsų kaina. Net pačiame pieno kombinate esančioje parduotuvėje kainos nesiskiria. Šaldyti viščiukai - iš Danijos, Brazilijos - 9 litai kilogramas, kitokių, rusiškų, nėra. Ketvirtis parduodamų pieno produktų ir saldainių asortimento - atvežta iš Lietuvos.
Kraštovaizdis sudarkytas
Galimas dalykas, mes atvažiavome ne laiku, kai Černiachovske nelaukė didelio svečio ir neapsišlavė, tačiau tokio grobuoniško požiūrio į gamtą ir nešvaros reikėtų dar paieškoti.
Neįtikėtina, kas darosi upių pakrantėse, miesto pakraščiuose, pakelėse. Iškertami ąžuolai, senos liepos, o jomis taip garsėjo Angrapės (Unguros) pakrantės, Angerlindės apylinkės. Šiukšles iš butų ir kiemų netgi pačiame miesto centre kažkas pila nuo stataus kranto į upę.
Angrapės pakrante tampa sunku praeiti, reikia nuolat saugotis, kad neužliptum ant nešvarumų, stiklų. Kanalizacijos dangčiai daug kur pavogti, o angos užverstos šiukšlėmis. Miesto valymo įrenginių nėra. Keliais latakais kanalizacija srūva į Angrapės ir Įsruties upes net pačiame mieste. Dingus lenininiams “subotnikams”, atsakingos miesto tarnybos nebegali pačios pasirūpinti švara. Didelę šiukšlių dalį sudaro vienkartiniai indai, plastmasiniai ir stikliniai alaus ar gaiviųjų gėrimų buteliai. Jie tiesiog voliojasi ant žemės, daugelio paspiriami koja, nes taros supirkimo punkte buteliai įkainoti tik 5 lietuviškais centais. Turguje ir parduotuvėse galima nusipirkti įvairaus alkoholio, kuris čia pat pilstomas ir į stiklines. Atėję vaikai gali išgerti stiklinę limonado.
Tarp pirmųjų keistų, nemaloniai nuteikiančių įspūdžių buvo tai, kad žmonės nakčiai nepalieka automobilių gatvėje ar kieme. Geriau nerizikuoti, nevilioti neišgaudomų vagių ir „svieto lygintojų“, verčiau kulniuoti 2 km iki namų, tačiau mašiną palikti saugomoje aikštelėje. Vienai nakčiai tai kainuoja 3 litus.
Apie srities gyvenimo lygį bei būdą sako ir tai, kad, važinėdami po Įsruties apylinkes, matėme karvių, jau balandžio 8-9 dieną išgintų į laukus.
Palyginimui: prieškario Prūsijoje ūkininkai šienaudavo pievas per vasarą 2-3 kartus, pašarui paruošdavo ir siloso, gyvulius ganydavo aptvertuose ploteliuose. Pamatę kultūrinių ganyklų vielines tvoras, pokario kolonistai jas išsiardė ir pardavė kaip metalo laužą manydami, kad tai fašistų įrengtos laukų kliūtys prieš Raudonąją armiją.
Sutinka visi: taip, prieš 10, 20 ir daugiau metų viskas buvo geriau, švariau. Dabartiniai 40-mečiai prisimena Černiachovską - savo vaikystės miestą kaip dar gana tvarkingą ir dailų. Miesto ežere plaukiojo gulbės, antys, karpiai, pramogavo ir valtelėmis irstėsi žmonės. Skaidrus vanduo iki pat dugno, akmenimis iškloti krantai. Dabar tame pačiame tvenkinyje miesto centre plaukioja nesuskaičiuojami visokiausių butelių ir šiukšlių gūbriai. Devintąjį dešimtmetį tvenkiniai jau buvo užakę, virtę purvina bala. Purvą išvalius, 1992 m. vėl užlietas vanduo.
XIV a. kryžiuočiai įsikūrė Insterburge ir statydami mūrinę pilį pasirūpino jos apsauga. Užtvenkus Šernupės upelį, buvo suformuoti 3 tvenkiniai - Pilies, Gavio ir Krūmų malūno, o upelio vanduo, tekantis giliu slėniu, apjuosė kryžiuočių pilį iš vakarų ir rytų. Šiaurinėje pusėje tekėjo Angrapė (Ungura). Taip pilis iš visų keturių kraštų tapo apsaugota vandens. Dabar upelis bevardis. Apėjome aplink pilį. Matyti, kad vokiečių laikais Šernupės slėnis ir terasos buvo puiki pasivaikščiojimų vieta.
Taigi Įsrutis buvo gražus miestas ne vien architektūros, bet ir gamtos požiūriu. Per visą miestą gražiai vingiuodama teka srauni Angrapė, nešanti savo vandenis iš Mozūrų ežerų. Miesto šiauriniame pakraštyje ji susilieja su Įsruties upe. Taip gimsta Prieglius - svarbiausia Kaliningrado srities vidaus upė. Laivai galėdavo atplaukti ligi pat Įsruties, nes reikalingą vandens lygį palaikė penki XX a. pr. šliuzai. Garlaivius prieplaukoje mini ir Matas Šalčius, 1929 m. lankydamasis Įsrutyje.
Į pietvakarius ir į rytus nuo miesto minimos šventos prūsų vietos, akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės. Vaizdingą Įsruties ir Priegliaus krantą dar paryškina, puošia piliakalniai, skardžiai, dvarų sodybų pastatai. Jau keleri metai stovi tuščias, apleistas Gesviečių dvaras. Bet, o džiaugsme, rankos nepakyla jo ardyti. Tai Rusijos kariuomenės vado feldmaršalo Barklajaus de Tolio, beje, gimusio Lietuvoje, prie Pasvalio, memorialinė vieta. Gesviečių ir Šilaičių dvarą jis gavo dovanų iš Prūsijos karaliaus už nuopelnus kare su Napoleonu. Čia karvedys 1818 m. ir mirė. Išliko jam skirtas dailus bronzinis paminklas, pastatytas karaliaus nurodymu pagal įžymiojo K. F. Šinkelio projektą 1821 m.
Priegliaus terasoje, tiesiai prieš Įsruties ir Angrapės santaką, ant 33 m aukščio kalvos 1910 m. pastatytas Bismarko bokštas, vienas iš keturių dabartinėje Kaliningrado srityje. Dar už kelių kilometrų stūkso kadaise galinga Georgenburgo pilis, statyta ir priklausiusi nebe kryžiuočiams, o Sembos vyskupui. Tai paskutiniai vokiečių forpostai prūsų žemėje. Toliau į rytus nuo Ragainės - Insterburgo - Angerburgo - Lyko linijos teutonų pilių nebebuvo. Ten plytėjo, žaliavo girių plotai, apie kuriuos liudija išlikę Johanisburgo, Romintos, Kazlų Rūdos miškų masyvai.
Bet grįžkime atgal į Įsrutį. Be laivingos upės, į miestą vedė daug kelių ir net 8 geležinkelio linijos (išliko keturios). 1858-1860 m. nutiestas geležinkelis Karaliaučius - Įsrutis - Eitkūnai. Carinė Rusija tuo pat metu įrengė geležinkelio ruožą Peterburgas - Vilnius - Kaunas - Virbalis. Įsrutis tapo svarbiausiu po Karaliaučiaus Prūsijos susisiekimo mazgu. Būtent iš čia pirmieji traukiniai 1865 m. pasiekė Tilžę, o 1875 m., įveikę 146 km atstumą, ir Klaipėdą. Tarpukariu įrengtas savas oro uostas ir dabar naudojamas kariškių.
Mieste veikė didelės verpyklos ir audyklos, mašinų ir liejimo dirbtuvės, malūnai, koklių, cemento, chemijos ir net dirbtinių deimantų įmonės. Daug pirkėjų pritraukdavo 5 kasmetiniai žirgų prekymečiai. Įsrutyje buvo vienas geriausių Prūsijoje bei Vokietijoje stadionų, ištisas sportinis miestelis Angrapės pakrantėje.
Ir labai gaila, kad sovietizacija šį gražų miestą sudarkė, „nugyveno“. Kaip ir dažnas Kaliningrado srities miestas, Įsrutis dar nepasiekė ir prieškario meto gyventojų skaičiaus (dabar 44 tūkst., 1939 m. buvo 49 tūkst.)
Į kapines pažvelgus
Atskirai reikėtų pakalbėti apie kapines. Jų senajame Įsrutyje buvo net septynerios. Mes apsilankėme ketveriose, didžiausiose. Atkakliai ieškantis dar gali surasti vieną kitą senovinį užrašą, vokišką, lietuvišką ar prūsišką pavardę… Tačiau apskritai tokio slegiančio įspūdžio aš jau seniai nepatyriau.
Iškasta ir perkasta visur ir viskas, kas įmanoma. Žioji pusiau užpiltos duobės, nustumtų, sudaužytų antkapių likučiai. Dauguma antkapių ir stilingų kaltinių tvorelių panaudojami antrą kartą. Tokiu atveju buvusi pavardė nušlifuota arba, dar paprasčiau, uždengiama keturiais varžtais prisukama metaline lentele. Kai kur dar matyti tvarkingai išmūrytos laidojimų kriptos ir šone gulinčios jų dangčių duženos. Kaip čia nepalyginti ir neprisiminti mūsų jau minėto M. Šalčiaus Prūsijos įspūdžių aprašymo. Cituojame ištrauką iš knygos „Kelionė po 40 tautų“: „Užsukau į Įsručio kapus. Prūsų kapai apskritai man patinka, bet didieji Įsručio kapai daro ypatingą įspūdį. Lygūs, šviežiai nubarstyti takeliai, kiekvienas kapas ir kapelis rūpestingai apžiūrėtas, apvedžiotas marmuro kraštais. Žemė apsodinta samanėlėm, rūtom, neužmirštuolėm.Viskas labai stropiai nuravėta, nuvalyta. Čia žmonės negaili darbo. Nepaprastai skoningai kapuose pasodinti medžiai - tujos, kiparisai, eglės. Antkapiai - retai kur kryžius, dažniausiai aukštas pailgas akmuo. Antkapiuose dažnai vaizduoja palmę, knygą, avinėlį ar angelą. Ant paminklų pakabinti tvarkingi dirbtiniai vainikai. Bet įdomiausia - parašai. Prie mirusio vardo būtinai pridėti žodžiai „švelniai užmigęs“ ir sakinys iš psalmių ar Šventojo Rašto, arba savo kūrimo eilėraštis“.
Šiandien, neveikiant drenažo sistemai, pusiau užverstas kapų duobes užpildė pavasario vanduo. Visi žinome apie humanitarinę pagalbą ir siuntas iš Vakarų, kurias surenka buvę kraštiečiai. Daugelis jų ilgai svajodavo atvykti į gimtinę ir turbūt panorėdavo aplankyti savo artimųjų kapus. Kad jiems tuoj po šito prireikdavo greitosios medicinos pagalbos, mes nė kiek neabejojame.
Dešiniajame Angrapės krante Leningrado (buv. Gumbinės) gatvėje esančiose kapinėse stūkso tikrai įspūdingi griuvėsiai. Tai pačioje XX a. pradžioje pastatyta Karo kapelionų mokykla. Po 1933 m. čia veikė Technikos mokykla. Sovietmečiu pastatas priklausė kariuomenei, o jai išsikrausčius, miesto valdžia „nurašė“ pastatą kaip avarinį ir… susprogdino. Didžiuliai griuvėsiai, betono ir armatūros blokai kažkuo primena Hitlerio slėptuvę „Wolfschanze“ prie Rastenburgo. Riogso šis gelžbetonio kalnas jau dešimt metų ir riogsos dar ilgai. Ant metalinių vamzdelių, kadaise saugojusių elektros laidus, randame besikartojantį firmos „Sardit“ pavadinimą. Įdomu, kada gi jie ten susizgribs ir kaip teisinsis, kad pasielgė negerai, kad nesaugo gamtos ir architektūros?! Mums skaudu, kadangi Įsrutyje, Nadruvoje surasim nemažai sąsajų su mūsų kraštu.
Mieste gyveno ir 1689 m. savo dienas baigė vietos kunigo Beilšteino našlė, plačiai žinoma kaip Anikė iš Toravos. Apie ją ligi 1971 m. priminė paminklas su užrašu. 1993 m. paminklas atstatytas, tačiau neilgam. Yra jėga, nepripažįstanti krašto istorijos.
1944 m. Įsručio kalėjime kurį laiką kalėjo P. Klimas ir keli kiti būsimi Štuthofo kaliniai iš Lietuvos. Pats kalėjimas pastatytas 1835 m. pagal jau minėto įžymaus architekto Karlo Fridricho Šinkelio projektą.
Prie pilies tebestovi paminklas lietuvių ulonų pulko karių atminimui. Toks pulkas Prūsijos armijoje buvo sudarytas 1717 m. Jo eskadronai išsidėstė keliuose Mažosios Lietuvos miestuose, juose tarnavo apylinkių vyrai. Lietuvių ulonus girdavo už tvirtumą, narsą ir ištikimybę Prūsijos karaliui. Paminklo viršus - akmeninė raitelio skulptūra jau yra pagaminta pagal kompiuterines nuotraukas, nupirkta, saugoma vieno verslininko bute ir laukia progos ar šventės, kad sugrįžtų į senąją vietą.
Tad kodėl delsiama? Šitas paminklas byloja, kad krašte gyventa lietuvių ir kad jie tarnavo „prūsokams“. Laukiama geresnių santykių su Lietuva, nes ne visiems patinka savarankiška Lietuvos valstybės politika. Bijomasi ir vandalų… Kad tokių žmonių grupių čia yra, patvirtino pilies muziejaus kūrėjai.
Senamiesčio spindesys ir skurdas
Nevykęs parkas, sudarantis foną Lenino paminklui, - štai kas liko iš senamiesčio. Rotušė, XVI-XIX a. namai, senamiesčio bažnyčia - viskas buvo nušluota vėlgi ne karo artilerijos ugnimi. Miestas 1945 m. sausio 21 d. atiteko Raudonajai armijai be didesnio mūšio su savo gatvėmis, 5 bažnyčiomis, mokyklomis, sporto įrenginiais, kareivinėmis ir fabrikais. Miestas buvo tuščias, visi gyventojai atsitraukė. Tačiau kai kurie kvartalai buvo aviacijos subombarduoti. Prabėgo keleri metai. Sovietinė politika reikalavo ištrinti vokiečių buvimo šioje žemėje pėdsakus, subjauroti gautą teritoriją, idant atvykę iš Rytų naujakuriai nepradėtų stebėtis esamu grožiu ir vokiška tvarka. O statybinių medžiagų reikėjo visais laikais.
Dabar apie praeitį ir buvusį senamiestį primena tik dvi arkos, stovėjusios šalia senosios bažnyčios. Jos veda į išlikusį dailų lenktą 1936 m. tiltą virš Angrapės. Būtent tos išlikusios arkos 2004 m. vasarą ir buvo panaudotos militaristinio proveržio paminklui sukurti: metaliniai bareljefai ir užrašas įamžino itin reikšmingą dalyką - šioje aikštėje priešais bažnyčią 1914 m. rugpjūčio 25 d. įvykusį carinės Rusijos karinių dalinių paradą! Tikrai, 1914 m. Rusija ištisas 18 dienų buvo užėmusi Insterburgą. Paminklo paskirtis - parodyti, kad nuo paties Aleksandro Nevskio laikų Rusija žūtbūtinai ir nenuilstamai kovoja su vokiškais agresoriais. Ir nieko tokio, jei vaidmenys retkarčiais susikeičia… Bet pamatytų uolusis skaitytojas, kokia šiukšlių krūva styro jau kitoje to naujausio miesto paminklo pusėje!.. Ir tame šiukšlinime neįžiūrėsime jokios politikos ar protesto. Tai tiesiog žmonių nekultūringumas ir abejingumas viskam. Pačios bažnyčios vietoje tėra automobilių stovėjimo aikštelė.
Užtat Įsrutyje žymiai geriau išliko XIX-XX a. pr. kvartalai. Ten dvi didelės bažnyčios, neogotikiniai, eklektiniai, „tėviškės“ stiliaus, bauhauzo namai, vaizdingos architektūros rajonas į pietus ir į rytus nuo senamiesčio.
Dideli planai, kaip pagerinti miesto išvaizdą, išsaugant senąją architektūrą ir harmoningai vystant praeitį ir dabartį, kilo prieš 15-20 metų, „perestroikos“ laikais. Užsimota atidaryti viešbučius, kavines, sutvarkyti parkus, paminklus, kapines ir kelius. Aišku, didelės viltys buvo siejamos su privatizacija ir vokiečių turistais. Tačiau Prūsijos vokiečiai ir buvę lietuvininkai, kelis kartus apsilankę gimtinėje ir graudžiai paverkę prie suniokotų savo tėvų namų ir kapų, matyt, ilgam atsisveikino su šiuo taip susvetimėjusiu, suvulgarintu bei apleistu kraštu. Jie dar labai stebėjosi, kad valdžia nuo 1991 m. išvis leido atvažiuoti, filmuoti ir fotografuoti. Valdžia, matyt, nesuvokė, kokį baisų kontrastą ir rezonansą tie vaizdai sukels tvarkingoje Vokietijoje. Tačiau vokiečiai nepanoro šito eskaluoti tarptautiniu lygiu.
Pilis griūva
Po Didžiojo prūsų sukilimo įsiveržę į Nadruvą kryžiuočiai sunaikino aplinkines pilis - Netynus, Apšrutus, Kamsvyką, Unsatrapį ir įsitvirtino Angrapės bei Įsruties santakoje. XIV a. čia pastatyta mūrinė pilis, kovų su Lietuva strateginis punktas. Tarp įvairaus plauko riterių ir visokių perėjūnų kryžiuočių žygiuose dalyvavo bei garbės ieškojo ir būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Kurį laiką pilis buvo komtūrijos centras, tačiau dėl aktyvių lietuvių antpuolių šitų planų teko atsisakyti. Įsrutis liko Karaliaučiaus komtūrijos dalimi.
1880-1944 m. mieste veikė Senovės draugija, įkūrusi savo muziejų ir biblioteką, išleidusi knygų, rengusi konferencijas ir archeologinius tyrinėjimus. Matas Šalčius rašo: „Labai įdomu Įsručio muziejuje. Jame yra senovės prūsų ir lietuvių kirvukų, ginklų, indų, kaulų, vėlesnių amžių šarvų. Matyti, kad šie daiktai kaip lašas į lašą panašūs į tokius pat daiktus Kauno ir kituose Lietuvos muziejuose. Ant sodiečių dirbinių tokie pat raštai. Stačiai atrodo, kad jie buvo Lietuvoje surinkti ir čia atvežti - tokie jie panašūs“.
Muziejus veikė pilyje - kovų ir “reizų” prieš Lietuvą liudininkėje. 1945 m. raudonarmiečiai pilį sudegino švęsdami pergalę. Vėliau tarp jos sienų buvo įkurta rajoninė remonto ir statybos valdyba.
Kai į Kaliningrado sritį pasibeldė pertvarka ir imta drąsiau kalbėti apie istoriją ir realų gyvenimą, susikūrė istorijos mėgėjų iniciatyvinė grupė piliai atstatyti. Jie susitelkė apie laikraštį „Voskresenije“ („Atgimimas“), įkūrė fondą „Insterburgo pilies namai“. Užėjus periodui, kai Kaliningrado valdžia sustabdė senųjų vietovardžių ir pavadinimų vartojimą, fondas buvo pavadintas trumpiau: „Pilies namai“.
Tarp jų yra įdomių žmonių. Štai vienas jų - Andrejus Smirnovas, dailininkas, pilies budėtojas, save laiko prūsu. Pasak šeimos legendos, jų giminė atsikraustė XIII-XIV a. iš Prūsijos į Pskovo sritį, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių. Jis save laiko netgi pagonimi ir dažnai kalba apie Prūsijos žemės dvasią - jos gamtą, kurią reikia apginti nuo amžiaus pavojų.
Ar atgis Įsručio pilis? Ar taps ji istorijos, kraštotyros, kultūrinės veiklos židiniu, laisvalaikio praleidimo, ekskursantų nakvynės vieta? Ar turi ji ateitį? Atrodytų, tai savaime suprantami klausimai, dalykai, kuriuos turėtų visomis pastangomis remti miesto valdžia. Deja. Daug kas linkėjo entuziastams sėkmės nelengvame kūrimosi darbe, bet ne visi. Nei etatų, nei premijų ar paramos projektams pilies išsaugojimo entuziastai dar nėra gavę nuo 1995 m. Priežasčių reikėtų ieškoti pirmiausia srities valdžios ideologijoje ir atsainiame požiūryje į istoriją, kai labai norisi krašte nematyti vokiečių istorijos paminklų. Kita priežastis - pilyje yra daug tonų raudonų plytų ir akmenų, kuriuos galima sėkmingai panaudoti naujose statybose arba parduoti. Trečia priežastis yra tai, kad miesto centre, kelių sankryžoje - pilies vietoje būtų gera vieta komercinės paskirties pastatui.
Į klausimą: „Kas jus globoja - miesto, Kaliningrado ar Maskvos institucijos?“ - pilies tvarkytojai patvirtina: Maskva. Tik šito ryšio dėka yra sudaryta laikina pilies nuomos sutartis su pratęsimo teise, o miesto valdžia jų neiškrausto iš pilies, nors ir norėtų. Yra gauti sanitarinių, priešgaisrinių tarnybų paskutinių įspėjimų raštai, draudžiantys naudotis šiuo avarinės būklės pastatu. Kritikuojančių yra daug, padedančių lėšomis ar užtarimu - mažai. Iniciatoriai ir nemanė, kad bus taip sunku. Tiesiog gaila šių pilies gynėjų. Žmonės, siekiantys išsaugoti Insterburgo pilį ateičiai, tikrai yra skriaudžiamųjų pozicijoje. Dar daugiau! Du sykius pilis jau buvo nusiaubta - 1999 m. ir 2003 m. Tai priverčia apie daug ką susimąstyti. Darbuotojai mano, kad pogromai buvo organizuoti iš aukščiau. Sunaikinta ar pavogta archeologinė ekspozicija, biblioteka, archyvas, susirašinėjimas ir dokumentai, asmeniniai muziejaus kūrėjų rinkiniai, ikikariniai laikraščiai. Tai būta tikro pogromo, nes išbėgdami įsibrovėliai kuriamo muziejaus patalpas dar ir padegė. Milicija kaltų nesurado, baudžiamosios bylos užvestos nebuvo.
Nusivylimas ir apmaudas buvo toks, kad nenuostabu, jog dalis žmonių pasitraukė iš pilies gaivinimo, saugojimo ir muziejaus kūrimo darbo. Po to smūgio sutriko archeologijos grupės veikla, iširo karo istorijos grupė. Prarastas pasitikėjimas, kelerių metų darbas, o svarbiausia - unikalūs daiktai, sunešti iš namų, surasti archeologinių kasinėjimų metu. Jie dingo, pateko į vagių rankas. Tačiau visuomeninė organizacija fondas „Pilies namai“ dirba toliau - saugo pilį, rengia konferencijas, parodas, istorines dienas, riterių turnyrus, tvarko rajono piliakalnius, šalindami krūmus ir išvirtusius medžius, tvirtindami šlaitus. Kelis kartus atstatinėjo 1757 m. Gr. Jegersdorfo mūšio paminklinį akmenį, rūpinasi kitų paminklų atstatymu, priima svečius ir ekskursantus, supažindindami juos su pilimi ir miestu.
Straipsnį norėtųsi užbaigti optimistine gaida - įrašais pilies lankytojų knygoje: „Didžiulis ačiū už galimybę pažinti mūsų miesto istoriją. Senojo Įsručio fotografijos mus tiesiog pritrenkė. Labai gaila, kad tokį gražų miestą taip nugyveno, nusmukdė. O koks grožis pražudytas! Reikia, būtinai reikia atstatyti ir išsaugoti visa, kas liko. Aš tikiu, kad jūsų pastangos grąžins miestui buvusį didingumą ir vardą, o mūsų sielos išsivalys nuo kaltės“. „Mums reikalinga ne tik pokarinė istorija. Žmonės, atsisukite į istoriją, nebūkite barbarai, negriaukite paminklų“.
Norėtųsi, kad pradėtas kilnus darbas būtų vedamas iki tikslo - sukurti bent vieną muziejų Černiachovsko mieste. Linkime iniciatoriams ištvermės ir laimėjimų jų didvyriškame darbe ir mes.
Kas domitės - atvažiuokite ir pasidairykite patys po šį dabar jau antrąjį pagal dydį Kaliningrado srities miestą. Paieškokite jame romantikos ir istorijos.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
