REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Violončelės lyrika ir simfoninė mirties estetika

Gegužės 2 d., šeštadienį, Filharmonijos Didžiojoje salėje vyksiančiame orkestro muzikos koncerte dėmesys bus sutelktas į Marko Drobinskio violončelės lyriką, išsiliesiančią Roberto Schumanno Koncerte violončelei ir orkestrui a-moll, bei mirties estetiką („mirtis yra visagalė“), kuri užtemdžiusi visą Dmitrijaus Šostakovičiaus Keturioliktosios simfonijos muziką ir poetiką.

REKLAMA
REKLAMA

Šią stulbinančią mirties partitūrą sopranui, bosui ir kameriniam orkestrui atliks solistai Inesa Linaburgytė, Vladimiras Prudnikovas ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko.

REKLAMA

D. Šostakovičius savo vienuolikos dalių simfonijos tekstams naudoja keturių autorių poeziją: Federico García Lorca’os, Guillaume’o Apollinaire’o, Rainerio Maria Rilke’s ir Wilhelmo Küchelbeckerio (eiles, išverstas į lietuvių kalbą, bus galima atrasti koncerto programėlėje). Čia apstulbina veidų, vaizdų ir regėjimų gausa. Klausytojas akimirksniu migruoja iš vienos šalies į kitą: iš perdžiūvusios karštosios Andalūzijos žemės, tvankios tavernos į Reino pakrantės uolą, iš ten į Puškino ir dekabristų Peterburgą, į apkasus, po mirtį sėjančių sviedinių ir kulkų lietumi, į prancūzų kalėjimo Sante kamerą. Daugybė personažų, tarp kurių yra ir abstrakčių („Šimtas mylinčių širdžių“). Solistai pasakoja trečiuoju asmeniu arba persikūnija į veikėjus: Lorelėją, vyskupą, riterius, savižudį; moterį, netekusią mylimojo; turkų sultoną plūstančius zaporožiečius; kalinį, mirtį.

REKLAMA
REKLAMA

Šią simfoniją inspiravo Modesto Musorgskio ciklas „Mirties dainos ir šokiai“, kurį XX a. 7-ame dešimtmetyje orkestravo D. Šostakovičius. Atrėždamas į kritikų ir visuomenės pasibaisėjimą, jog simfonija esanti atvirai pesimistinė ir giliai nihilistinė, kompozitorius komentavo: „Mano kritikai turbūt laukė paguodžiančio finalo, kad būtų ištarta, jog mirtis yra tik pradžia. Tačiau ji nėra pradžia, tai tikroji pabaiga, po kurios nieko nebebus, nieko. Jaučiu, kad privalu pažvelgti tiesai į akis... Neigti mirties galią nėra prasmės“. Anot kompozitoriaus, ši partitūra yra jo viso gyvenimo kūrinys: „Viskas ką aš kūriau ilgus metus, tebuvo tik pasiruošimas šiam kūriniui“. Tai išties monumentalus meno kūrinys, persmelktas filosofijos, istorinio pokario konteksto ir specifinės mirties estetikos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visiškai kitokia atmosfera skleisis pirmoje koncerto dalyje, kur po Zalcburgo laikotarpio Mozarto Simfonijos Nr. 21 skambės lyrinis, elegiškas ir švelniai jausmingas Schumanno Violončelės koncertas. Intymius violončelės monologus pasakos Mstislavo Rostrapovičiaus auklėtinis, Azerbaidžano sostinėje Baku gimęs violončelininkas Markas Drobinskis. Baigęs Maskvos konservatoriją jis pradėjo dėstyti Gnesinų muzikos akademijoje, tačiau 1974 m. nusprendė emigruoti: iš pradžių į Izraelį, vėliau į Prancūziją.

Pastarosios šalies sostinė tapo baze jo tarptautinei solinių programų ir kamerinės muzikos atlikėjo karjerai. Violončelininkas nuolatos kviečiamas į prestižinius klasikinės muzikos festivalius, kur jo scenos partneriais tampa garsiausi partitūrų interpretatoriai: pianistė Martha Argerich, violončelininkas Miša Maiskis, dirigentas Valerijus Gergijevas ir t.t. „Šis tipiškas rusų romantikas geba išgauti geliančiai nuostabų garsą ir galbūt pasąmoningai kurti didžiulio laisvumo įspūdį“ – komentavo „The Detroit News“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų