REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuostata kaip drebantis nieko gero per gyvenimą neatlikusiojo balsas:  ką nors palikti po savęs. Ir jau nesvarbu, ką – bloga ar gera, svarbu – palikti.

REKLAMA
REKLAMA

Visiškai priešingas samurajiškam, dzenbudistiškajam: gyvenimą praeiti taip, kad kuo mažiau pripėduotum. Ne, mūsų gyvenimo credo remiasi kažkokiais matininkams artimais instrumentais: įkalti stulpą. Apsitverti. Atsižymėti taip, kad ateities kartos iš tolo apeitų. Pastatyti dangoraižį, mauzoliejų, skulptūrą. O jei dar išpultų kokios nors metinės, solidūs jubiliejai – tai bent dvi ar tris skulptūras, pageidautina, su Vyčiu viršūnėje. Nors, kartais rodosi, ne jubiliejui jos skiramos, ne jubiliatui, o sau pačiam, skulptūros sumanytojui, per jubiliatą atsižymėti.

REKLAMA

Nesidievažiju, gal tokie pasiryžimai išties kupini patriotizmo – tik kaip tai pamatuosi? Bet ima regėtis, kad šiais, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais, per skulptūras galime net gyvo žmogaus nepamatyti. Kai kuriais atvejais – jau nepamatome, nes kai kurie projektai rodosi skirti tikrai ne jam, ne jo estetiniam ar kitokiam skoniui lavinti, ne patriotiniam jausmui kelti ar vietai papuošti. Greičiau vietai užimti savo reikšminga asmenybe. Ir būtų visai logiškas šūkis „Lietuvos tūkstantmečiui – 1000 skulptūrų“. Bent jau skulptoriai visi būtų patenkinti ir neaiškių koknkursų išvengtume.

REKLAMA
REKLAMA

Nes dabar Lietuvos vardo 1000-čiui jau imasi paminklą statyti Marijampolė, savą ir privatų tūkstantmetį po surengto konkurso atšvęs Vidmantas Martikonis „Vilnojos“ parke. Šalia Vilniuje pabaigtų (tikėsimės) Valdovų rūmų, taikytų taip pat 1000-mečiui, nelauktai atsiras dar viena skulptūra – Tado Gutausko verpstės formos „Vienybės medis“ Vingio parke. Dar – be tūkstantmečio paminėjimo projekto preambulėse – Baltieji Vilniaus stulpai, žymintys senąsias miesto ribas. Ir dar Lukiškių aikštės su paminklu joje (ar be paminklo) projektas. Ir dar kažko tikrai nepaminėjau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vienur bus surašyti svarbių Lietuvai žmonių vardai, kitur – paminklui aukojančių kraštiečių ir dosnių verslininkų, kiti gal apsieis tik su keletu simbolių, išreikšiančių viską, kas grynai ir tik lietuviška, ir jokiam svetimšaliui (šiukštu dar ir plastikos meno specialistui) nesuvokiama. Bet, kaip sakėme šios Neprigulimybės pradžioje – esame unikalūs, originalūs, ir tuo didžiuokimės, tai ir rodykime pasauliui.

Vieni projektai keliavo per griežtas komisijas, kiti – per dar griežtesnes ir net jų specialistais buvo suabejota (ilga ir kreiva kaip vamzdis Vlado Urbanavičiaus vamzdžio, atsiprašau, „Arkos“, odisėja). Treti buvo tiesiog palaiminti nežinia kaip.

REKLAMA

Skulptūra nėra laikinas statinys, kad ir buvo nuspręsta kai kurias jų statyti tik laikinai (bet žinome, nieko amžinesnio nėra už laikinumą). Už jų gali užkliūti, jos daužo kojas, jas reikia apeiti, už jų kliūna akys. T.y. jos visaip kaip savo buvimu mus auklėja, kreipia mūsų kelią link ar nuo jų ne menkiau nei architektūros statiniai. Bet jos, dar nepastatytos, jau gali kliūti vien tuo, kad joms naudojami vieši, t.y. mūsų pinigai (čia privačiam parkui to neprikiši, be to, skulptūrų parkas tam ir skirtas, kad ten matytume meną tikėtose erdvėse). Tie patys mums šiandien visur taip kliūvantys milijonai. Todėl net milijonas, išleistas skandalingajam Björk koncertui, šiame kontekste man regisi prasmingesnis tuo, kad po jo neliko jokių materialių pėdsakų.

REKLAMA

Tipiškas iškalbingas tokių projektų pavyzdys, tik atskleidžiantis, kaip veikia sistema, kuri pasitvirtina ne vien skulptūromis, o bet kur, kur tik galimos sukaupti nemažos lėšos. Nežinia kuria koja Tadas Gutauskas atidarinėjo buvusio ministro pirmininko duris, bet jo verpstė išėjo į finišo tiesiąsias be jokių konkursų. Priešingai: pačia demokratija ir neva skaidrumu buvo taip sužaista, kad Lietuvos Kultūros ir meno tarybai kaip perkūnas iš giedro dangaus nusileido Gedimino Kirkilo prašymas sudaryti sąrašą Lietuvos valstybei garbių žmonių vardų, kuriuos skulptorius iškals tame paminkle. Taip sakant, buvo pasiūlyta gražiai prisidėti prie paminklo kūrimo, nors apie patį paminklą tuomet ir buvo išgirsta pirmąkart. Taryba visa tai „nufotbolino“ tūkstantmečio komisijai, aiškiai teigdama, kad nesijungia į tokį žaidimą, kurį taip jai uoliai gyrė ir gynė viceministras Gintaras Sodeika ir ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas. Vėliau, kaip rašoma pranešime spaudai, jau „Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuriai, atsižvelgiant į skulptoriaus Tado Gutausko kreipimąsi ir Lietuvos kultūros ir meno tarybos posėdžio sprendimą, pavesta  pateikti Lietuvos  vardo minėjimo tūkstantmečio valstybinei komisijai pasiūlymus dėl įrašų, kuriuos būtų tikslinga iškalti Tado Gutausko monumente „Vienybės medis“. O vėliau, pasirodo, prie to prisidėsime ir visi mes: „Mokslų akademija rengia labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenybių sąrašą, iš kurio svarbiausius vėliau išrinks visuomenė.“  Nes juk tauta, nes juk verpstė... Net ir netyrinėjusiam lietuvių liaudies simbolių ir net neverpusiam vyriškos giminės lietuviui iškils miela asociacija su jo jaunyste ir darbų pamokomis, kai verpstes pjaustėme „lobdzikais“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viso monumento kaina – per 800 000 Lt. O kiek kainuos tas granitinis medis sulig trijų aukštų namu, kurį kaskart reikės matyti praeinant? Ir neduok dieve, koks nors pilietis nesutiks su iškaltais vardais ar dar pareikalaus savojo?

Tai tipiškas pavyzdys, kaip vardai atrakina bet kokias duris, tik reikia mokėti iki jų prisibelsti. Nežinau, kaip tai vyko iš tiesų, bet logiška, kad kai skulptorius praveria Aukštos Kėdės duris, ji vaiposi kraiposi, bet menininkas tuoj paoperuoja savo nuveiktais darbais, o jei dar ir tada Kėdė vaiposi, jis į tyras Liaudies Vado akis tėškia geležinį argumentą („pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti“, sakytų donas Korleonė): „Tūkstantmetis... Tauta... Vardas... Minėjimas... Šventė.. Pasaulio lietuviai...“ Ką, blyn, tai milijono neverta, gaila? Ir Kėdė neabejodama duoda. Gal net be „atkato“, – o ir  koks „atkatas“ gali būti, kai kalbama apie tautą, patriotizmą ir tik tokį, net nepilną, vieną milijoną? Greta, kaip pastiprinamieji argumentai – apeitos visos įmanomos taurios organizacijos, nuo Pasaulio lietuvių bendruomenės iki UNESCO komisijos Lietuvoje, nuo išeivijos garbaus asmens (pvz., Raimundas Mieželis) iki solidaus tautos istorijos  žinovo (pvz., Egidijus Aleksandravičius) – bei daugelio kitų, nuo verslo iki meno, bet kuriais niekad neabejotum.

REKLAMA

Apmaudžiai čia man atrodo vienas dalykas: vargu ar tokių paminklų statymai sulauks griežtos finansinės atsaskaitos. Nes vis tiek gyvenant įtarimų visuomenėje įtarimų šešėliai leidžiasi ant bet ko. Per vieną pasisėdėjimą kavinėje su skulptoriais improvizuodami sumetėme tokio paminklo sąmatą: apie 400 000 Lt. Bet, sakėme, gal mes neįvertiname autoriaus minties ir jo indėlio? Dabar paminklas kainuoja per 800 000 Lt. Kiek iš to teks autoriui? Ar už paminklą tautai išeis ir koks kuklus butukas Vilniaus senamiestyje? Ar visa tai bus pagrįsta ir gims tik iš gryno patriotizmo? Tačiau būdami pernelyg įtarūs ir visiškai nemodernūs, apsiskaičiavome, nes viskas detaliai ir pasvertai išguldyta projekto paraiškoje ir viskas – tik dėl tos Lietuvos: pačios medžiagos, granitas atsieis 180 000 Lt. Autoriui – tik 77 000 Lt. Bet pamiršome būtiną projekto vizualizaciją ir kompiuterinę grafiką (25 000 Lt), reklamos ir spaudos (kokios ir kam?) išlaidas (70 000 Lt), dar neaiškias kelionės išlaidas (15 000 plius nakvynės) ir kt.

REKLAMA

Tai tik mano problemos, kad nuo pan-patriotizmo laikų, kurie kilo pirmaisiais megztųjų berečių siautėjimo metais (tam laikui Arvydas Šliogeris ištarė  „Kuo didesnis idiotas – tuo didesnis patriotas“) nebetikiu patriotinėmis užmačiomis. Patriotišką prisirišimą prie pinigų šiandien patvirtino faktas, kad „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ stendui LITEXPO knygų mugėje nupirko atvykę su savo stendu austrai iš Linco. Patys LITEXPO rūmai, suprantama, negalėjo, suvokdami VEKS situaciją, dovanoti bent keletą kvadratinių metrų. Nes viską dabar reikia konvertuoti į litus kvadratu. Bet tebūnie jiems gėda, jei bus. Man prieš austrus – gėda.

Todėl man atrodo, kad tobuliausia skulptūra, kurią dabar konkursui pasiūlė skulptoriai su architektais, yra ta, kurios nebus – t.y. monumento įamžinimas, kai nieko nežadama statyti. Lukiškių aikštės konkurse Roberto Antinio ir Lino Tuleikio suprojektuotas tuščias laukas, pieva, kurioje galėtų lakstyti vaikai ir gulinėti suaugusieji, atrodo gražus ne tik dėl koncepcijos („laisvė beribė, todėl neįkalinama viename simbolyje“), bet ir dėl to, kad naikina bet kokios kitos skulptūros pastatymo galimybę. Laukas skirtas žmonėms, čia ir dabar gyvenantiems, o ne „patriotiška“ priemonė įsiamžinti skulptoriams, įkalant į lauką dar vieną baslį, kuris, nori nenori, bus analogiškas Lenino ir kitų stabų pakaitalas. Stabmeldystei totemai tinka, nes jiems deleguojamos visos galios, kurių pats neturi. Tuščios pievos paminklas verčia situaciją atvirkščiai, kviesdamas mus pačius pripildyti erdvę savimi – tikrais, o ne apsimetėliškais, gyvais, o ne skulptūromis. Bet negi apsieisi be fejerverkų ir juostelės perkirpimo, be valdžios galvų ir organizacijų saliutų prie pjedestalo? Ne, vargu ar mes jau taip toli nueisime. Taip toli – iki pat savęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų