Vienas iškiliausių Lietuvos gotikinių šedevrų - sostinės Šv.Onos bažnyčia baigia sugriūti. Nėra pinigų. Tačiau Vilniaus širdy nesustodama auga nauja bažnyčia - Valdovų rūmai. Vadinasi, pinigų yra.
Senovė griūva
Vilnius šiemet turistus nustebins griūvančiais architektūros šedevrais. Mat avarinės būklės gotikinė Šv. Onos bažnyčia kol kas nebus restauruojama. Jos globėjas kunigas Eitvydas Merkys tvirtino, kad šiuo metu didžiausia problema - kiauras bažnyčios stogas, bokštai ir byrantis fasadas, keliantis grėsmę lankytojams.
„Vien tik bažnytėlės lankytojų lėšomis nieko nepadarysime. Dabar reikalingas rimtas remontas. Kol kas jokios paramos nebuvo gauta, visi darbai - tik projektuojami. O plytos krinta tiesiai žmonėms ant galvų. Kad nebūtų nelaimės, bažnyčia aptverta pastoliais“, - pasakojo E.Merkys.
Lyg sovietmečiu
Pastarąjį kartą bažnyčia šiek tiek tikinčiųjų lėšomis buvo patvarkyta 2001-aisiais, minint 500-ąsias metines. Bažnyčios bokštai rekonstruoti 1976-aisiais, taip pat už surinktas aukas.
„Iš valstybės, kiek žinau, apskritai nebuvo gauta lėšų. Sovietmečiu niekas neduodavo, dabar - nežinia kodėl. Tikrai keista. Reikia pinigų. Jie valstybės mastu tikrai nėra labai dideli“, - sakė jis.
Arkivyskupijos kurijos advokatas Darius Krukonis pripažino: restauravimo darbai vėluoja dėl to, kad nebuvo spėta parengti restauravimo projekto, kurį būtina pateikti norint gauti valstybės paramą.
Susigriebė per vėlai
Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė paaiškino, kad dokumentus vėlavo pateikti pati arkivyskupijos kurija. Todėl esą parama ir vėluoja.
„Vilniaus arkivyskupijos kurija baigė rengti tvarkymo darbų projektą. Jis atneštas mums po Naujųjų metų. Prašoma dalį iš mums skirtų valstybės asignavimų skirti Šv. Onos bažnyčiai. Šiaip visi paraiškas pateikia šiek tiek anksčiau - taip, rudenį jau buvo minėta, kad jie nori matyti bažnyčią finansuojamų Vilniaus arkivyskupijos objektų sąraše. Bet mes negalėjome priimti sprendimo, nes nebuvo aišku, nei kiek lėšų reikia, nei kokie darbai bus atliekami. Mat įstatymas mums leidžia finansuoti tik restauravimo, konservavimo darbus. Projektas baigiamas peržiūrėti, dalį lėšų bandysime skirti“, - žadėjo D.Varnaitė.
Tačiau, anot jos, bažnyčios veikiausiai per metus nepavyks sutvarkyti. „Galbūt tris keturis šimtus tūkstančių būtų galima skirti, jei bent pusę minėtos sumos sudarytų restauravimo darbai. Kitos pusės pinigų turėtų ieškoti pati vyskupija“, - sakė ji.
Alfredas BUMBLAUSKAS - istorikas, profesorius:
Klausimas: kur plaukia pinigėliai?
Tai yra kultūrinė avarija, katastrofa. Jei jau Šv. Onos bažnyčia sugrius, tai apie ką šnekėti?! Tai yra visko bankrotas. Vadinasi, paveldosaugos sistema yra nefunkcionali ir neracionali. Šv. Onos bažnyčia Lietuvos istorijoje - reikšmingiausias mūsų ėjimo į Europą simbolis.
Valdžios požiūris - absoliučiai biurokratinis. Šv. Onos bažnyčia - ne Katalikų bažnyčios, o visos Lietuvos nuosavybė. Ir Šv. Onos bažnyčia turi rūpintis valstybė, o ne vargšas klebonas. Tad, valstybės žmonės, keiskite įstatymus, nes „poįstatyminiai“, reguliuojantys pinigų srautus, yra nepritaikomi unikaliems objektams! Priimkite reikšmingiausių nacionalinio paveldo objektų sąrašą ir kad jis būtų finansuojamas be jokių išlygų.
Apie Valdovų rūmus - jau esu rašęs, kad reikėjo kurti paminklą norui turėti paminklą, o ne būtinai statyti namą. Tad klausimas, ar daryti tai, ar dėti pinigus ten, kur dega: Šv. Onos bažnyčia, ta pati katedra, Sapiegų rūmai. Visuomenei kyla klausimų: kur plaukia pinigėliai? Mes seniai jau abejojome, ar reikia po visą Europą ieškoti eksponatų Valdovų rūmams, kai jų rūmuose niekada nebuvo.
Ignas Jačauskas
