Ką bereikštų šių savaičių įvykiai, niekas neturėtų patikėti išpūstais pareiškimais, kad krizė rinkoje signalizuoja apie „laisvosios rinkos“ ideologijos mirtį. Laisvosios rinkos ideologija visuomet buvo kapitalistų interesų tarnaite, jos šiandieniniai potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo jos naudingumo tiems interesams.
Kai ekonomika klesti, yra pelninga skelbti laissez faire ideologiją, kadangi valdžios nebuvimas leidžia pūsti spekuliacijų burbulus. Kai tie burbulai subliūkšta, toji ideologija tampa kliuviniu ir yra užmigdoma, o dosnioji valdžia atskuba į pagalbą. Bet būkite ramūs – pasibaigus subsidijoms, toji ideologija sugrįš su trenksmu. Didžiuliai pinigai, kuriais valstybė subsidijuoja spekuliantus, įžiebs globalinę finansų krizę, kuria bus galima paaiškinti didelius socialinių programų apkarpymus ir atnaujintą spaudimą privatizuoti visa tai, kas dar yra likę viešajame sektoriuje. Mums taip pat bus pasakyta, kad mūsų viltys turėti žalesnę ateitį, deja, per daug kainuoja.
Nežinome, kaip reaguos visuomenė. Pagalvokime: visi Šiaurės Amerikos gyventojai, kuriems mažiau nei 40, užaugo tikinami, kad valdžios įsikišimas negali palengvinti mūsų gyvenimo, kad valdžia yra ne problemos sprendimas, o pati problema, kad vienintelis pasirinkimas yra laissez faire. Dabar staiga pamatome labai aktyvią, intensyviai besikišančią valdžią, siekiančią visomis išgalėmis gelbėti investuotojus nuo jų pačių.
Spektaklis neišvengiamai iškels klausimą: jei valstybė gali įsikišti ir išgelbėti nutrūktgalviškai nekilnojamojo turto rinkose rizikavusias korporacijas, kodėl ji negali kištis ir apsaugoti milijonus amerikiečių nuo neišvengiamo naudojimosi teisės atėmimo. O be to, jeigu galima iškart surasti 85 milijardus dolerių, kad būtų galima išgelbėti draudimo gigantą AIG, kodėl pasirūpinimas tūlo mokesčių mokėtojo sveikata tampa neįgyvendinama svajone – o tai amerikiečius apsaugotų nuo šlykščių sveikatos draudimo kompanijų veiksmų. O jei ir kitoms korporacijoms gelbėti prireiks mokesčių mokėtojų fondų plausto, kodėl patys mokesčių mokėtojai negali pateikti savo reikalavimų – lubų korporacijų vadovų atlyginimams ar garantijų, kad nebus daugiau atleidimų iš darbo?
Dabar tampa aišku, jog vyriausybės išties gali veikti krizių laikotarpiu – joms bus daug sunkiau vaidinti bejėges ateityje. Turėtų keistis požiūris ir į rinkos siekius ateityje tęsti privatizaciją. Jau daug metų pasaulio investicijų bankai stengiasi paveikti politikus, kad šie sukurtų dvi naujas rinkas: privatizuotų pensijų fondus bei iš dalies ar visiškai privatizuotų kelius, tiltus ir vandentiekio sistemas. Parduoti abi šias svajones tapo daug sunkiau. Amerikiečiai nebeturi ūpo patikėti savo individualias ar kolektyvines lėšas nutrūktgalviams Volstryto aferistams, ypač tada, kai pradeda atrodyti, jog mokesčių mokėtojams po kito burbulo sprogimo teks mokėti iš naujo, kad susigrąžintų tai, kas jiems priklauso.
Kai išmušama iš vėžių Pasaulio Prekybos Organizacija, apie šią krizę galima galvoti kaip apie radikaliai kitokį požiūrį į pasaulio rinkų ir finansinių sistemų reguliavimą. Mes jau matome poslinkius į „maisto valdymą“ besivystančiose pasaulio šalyse, užuot jį palikus prieinamą prekeivių įgeidžiams. Gali ateiti laikas verslo apmokestinimui (tai sulėtintų spekuliacijas investicijomis) ir kitoms globalaus kapitalo kontrolės idėjoms.
Dabar nacionalizacija – nebe keiksmažodis, naftos ir dujų kompanijos turėtų saugotis: kažkam reikia mokėti, kad ateitis būtų žalesnė, ir būtų protingiausia, kad už tai daugiausiai mokėtų daugiausiai pelno gaunantys sektoriai, labiausiai atsakingi dėl klimato krizės. Nauda akivaizdžiai būtų didesnė, nei kito pavojingo burbulo karbono versle išpūtimas.
Bet krizė, kuri yra prieš mūsų akis, šaukiasi dar gilesnių pokyčių. Makulatūrinių paskolų kiekis didėjo ne dėl to, kad reguliuotojai neįžvelgė rizikos. Taip atsitiko todėl, kad mūsų ekonominė sistema mūsų gerovę vertina tik kaip BVP. Kai makulatūrinės paskolos skatino ekonomikos augimą, mūsų vyriausybės aktyviai jas rėmė. Krizės akivaizdoje išties imamasi kvestionuoti nekvestionuotą augimą bet kuria kaina. Ši krizė moko mūsų visuomenes radikaliai kitaip suvokti savo gerovę ir progresą.
Tačiau to nebus, jei visuomenė šiuo svarbiu metu nepradės stipriai spausti politikų. Ne užsiiminės mandagiu lobizmu, bet grįš į gatves, ir pradės tiesioginius veiksmus, kurie ketvirtajame dešimtmetyje privertė imtis Naujojo kurso. Jei to nebus, pasikeitimai bus negilūs, ir kaip įmanoma greičiau bus grįžta prie įprastinio biznio.
Pagal „The Guardian“ parengė Kasparas Pocius
