„Skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio, laikui bėgant stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pradeda vystytis ir sparčiai progresuoja artrozė“, – pagrindinius klubo sąnario displazijos simptomus vardija Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Petryla.
Jis atliko unikalią operaciją, kuriai ruošėsi Estijoje, naudojo specialiai jai pagamintus medicininius įrankius. Operacijos rezultatas – jaunai pacientei sugrąžinta gyvenimo kokybė ir bent dešimtmečiu atitolintas klubo sąnario protezavimas, rašoma pranešime spaudai.
Kas yra klubo sąnario displazija ir kas gali susirgti šia liga?
Klubo sąnario displazija – tai sutrikęs klubo sąnario gūžduobės ir šlaunikaulio galvutės formavimasis, galintis atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ar kūdikystėje.
Paprastais žodžiais tariant, klubo sąnario displazija būna tada, kai sutrinka klubo sąnario formavimasis, t. y., gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, o šlaunikaulis išnyra iš jos ir vaikštant sukelia skausmą.
Priežasčių, kodėl kai kuriems žmonėms gali išsivystyti displazija, yra ne viena. Pavyzdžiui, tai gali būti kaulų ir raumenų anomalijos, didelis naujagimio svoris, paveldimumas ir kita.
Mergaitėms ši patologija diagnozuojama dažniau nei berniukams dėl gimimo metu padaugėjančių kraujyje cirkuliuojančių hormonų estrogenų ir relaksino. Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra klubo sąnario displaziją turinčių žmonių, nėra.
Kada ir kokiais metodais diagnozuojama klubo sąnario displazija?
Pirmiausia, dėl klubo sąnario displazijos yra apžiūrimas kiekvienas naujagimis – per apžiūrą gydytojas įvertina klubų atitraukimą, gali būti atliekamas ultragarsinis tyrimas, Barlowo ir Ortolanio testai.
Visus naujagimius, įtariamus turint klubo displazijos klinikinius požymius ir rizikos veiksnius, apžiūri gydytojas ortopedas traumatologas ir su tėvais aptaria įvairias gydymo galimybes.
Visgi dalis klubo sąnario displazijų nebūna diagnozuojamos, o pirmieji patologijos simptomai kartais pasireiškia net po kelių dešimtmečių.
Pagrindinis jos simptomas – skausmas kirkšnyje, atsirandantis po didesnio fizinio krūvio. Laikui bėgant šis skausmas stiprėja ir žmogų lydi kiekviename žingsnyje. Be to, pacientams pradeda vystytis ir sparčiai progresuoti artrozė.
Iki šiol nuo klubo sąnario displazijos kenčiantys pacientai turėjo laukti klubo sąnario endoprotezavimo operacijos, tačiau Jūs prieš kelis mėnesius pacientei atlikote unikalią periacetabulinę osteotomiją. Papasakokite, kaip ruošėtės šiai operacijai?
Iki šiol Lietuvoje periacetabulinės osteotomijos suaugusiems atliekamos nebuvo. Šios operacijos technikos mokiausi iš estų chirurgo Andrey Smirnov – jis buvo atvykęs į mūsų ligoninę ir padarė dvi mokomąsias operacijas, vėliau žinių gilinti vykau į Estiją, kurioje per savaitę vidutiniškai atliekamos trys tokios operacijos.
Žinoma, papildomai skaičiau daug mokslinės literatūros ir analizavau operacijų vaizdo įrašus. Taip pat ruošdamiesi išsamiai aptarinėjome ir analizavome operacijos etapus ir eigą su visa operacinės komanda. Be to, didelės pagalbos, palaikymo ir patarimų tiek ruošiantis, tiek operacijos metu sulaukiau iš Traumatologijos skyriaus vedėjo dr. Igorio Šatkausko.
Šiai operacijai ligoninė privalėjo įsigyti specialių medicininių įrankių: operacijos nebūtume padarę be lenktų formų kaltų, kuriais galėjau apgaubti gaktikaulio šaką ir sėdinkaulį.
Operacijos metu „judėti“ daugiausiai galėjome pasitelkdami rentgeno vaizdus. Reikėjo ir nemažai fizinės jėgos, todėl apie 3,5 valandos trukusi operacija gerokai išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai.
Kuo unikali periacetabulinės osteotomijos operacija?
Kaip minėjau, esant klubo sąnario displazijai, gūžduobė būna seklesnė ir vertikalesnė, todėl į jos mažesnį plotą besiremdama šlaunikaulio galva pacientui sukelia skausmą.
Šios operacijos tikslas – užversti gūžduobę ir pasukti ją tokiu kampu, kad šlaunikaulis turėtų kuo didesnį atraminį plotą, taip sumažinant skausmą, dėl kurio pacientai dažniausiai ir kreipiasi.
Antrasis operacijos tikslas yra atitolinti klubo endoprotezavimo operaciją, o žmogus galėtų gyventi su savo sąnariu. Vidutiniškai endoprotezavimą galima nutolinti 10–15 metų.
Periacetabulinės osteotomijos operacija unikali tuo, kad nekeičiamas klubo sąnarys, nereikia implantuoti ilgų plokštelių, jos metu nepažeidžiamas dubens vientisumas, jis ir toliau išlieka stabilus, nors ir pašaliname gaktikaulio šakas, dalį sėdinkaulio ir klubakaulio. Pacientas, praėjus vos kelioms dienoms po operacijos, jau gali priminti operuotą koją.
Kokie šios operacijos rezultatai ir kodėl jais galėjote džiaugtis ne iš karto?
Kalbant apie rezultatus, pacientė po operacijos jautėsi gerai, kitą dieną jau galėjo atsistoti. Jos hospitalizacija truko 3 dienas, tada ji buvo išleista namo.
Reabilitacija buvo atlikta praėjus 2 mėnesiams po operacijos. Tačiau galutiniai rezultatai ir sėkmė paaiškėjo ne iš karto – pacientė naudą pajuto praėjus maždaug 6 mėnesiams po operacijos ir po intensyvaus reabilitacinio gydymo.
Ar Jūsų atlikta operacija pacientei ateityje padės išvengti klubo sąnario endoprotezavimo?
Ši pacientė dabar yra maždaug trisdešimties metų amžiaus, jos būklę stebėsime apie 10 metų ir tada spręsime dėl protezavimo – tikrai yra tikimybė, kad pažeisto klubo sąnario endoprotezavimo operacijos po 10 metų dar neprireiks.
Ar yra amžiaus ribos ar kitų aspektų, dėl kurių negalima atlikti periacetabulinės osteotomijos?
Mokslinėje literatūroje rekomenduojama operaciją atlikti pacientams, kurių amžius siekia ne daugiau 48 metų, tačiau jaunesniems pacientams artrozė jau gali būti pažengusi, dažniausiai nebėra sąnario kremzlės, todėl šios operacijos nebeatliekame, nes operacija bus neefektyvi ir skausmas pacientui nesumažės.
Taip pat ši operacija neatliekama, jeigu pacientas nesiskundžia klubo skausmu, nors rentgenogramose stebima klubo displazija.
Kodėl Lietuvoje iki šiol tokios operacijos atliekamos nebuvo?
Potencialūs pacientai yra jauni žmonės, todėl gali būti, kad jie tarsi „nurašomi“ laukti vyresnio amžiaus ir protezavimo operacijos. Visgi bendraujant su kolegomis iš kitų ligoninių aiškėja, kad pacientų yra ir juos tikrai būtų galima operuoti.
Tačiau, iki šiol nebuvo ortopedų traumatologų, kurie tokias operacijas atliktų.
Todėl dėl klubo sąnario displazijos kenčiančius jaunus norėčiau žmones paskatinti kreiptis dėl konsultacijos ir sužinoti, ar jiems gali būti atlikta periacetabulinės osteotomijos operacija, pagerinsianti jų gyvenimo kokybę ir atitolinsianti klubo sąnario keitimo operaciją.
