Kaip sako mokytoja dirbanti Rūta, prasidėję mokslo metai šiemet jai bus kitokie. Ilgai lauktą susitikimą su mylimais mokiniais pakeitė chemoterapijos kursai ir ilgos dienos ligoninėje. Tai, kad serga trečios stadijos krūties vėžiu ji sužinojo birželio mėnesio pabaigoje.
Nerimą sukėlė sukietėjimas krūtyje
Iš pradžių moteris sako nieko neįtarusi ir nuolatinį nuovargį nurašiusi ilgoms darbo valandoms. Tačiau pajautusi daugiau negalavimų, Rūta nusprendė apsilankyti pas gydytojus.
„Po kiek laiko, kartą į mėnesį ėmė kartotis gausus prakaitavimas, ko anksčiau nėra buvę. Pižamą būdavo galima tiesiog gręžti. Vėliau atsirado ne guzas, o toks sukietėjimas krūtyje, kaip būna prieš mėnesines. Tačiau tas pakietėjimas vis nedingo ir ėmė didėti.
Viena mano krūties pusė buvo lygi, o kita apvali. Iš pradžių nuvykau atlikti echoskopijos, bet gydytojas atmestinai pažiūrėjo. Pasakė, kad nežino, kas man yra, galbūt kur nors susimušiau“, – savo istorija dalijasi Rūta.
Blogos savijautos priežasčių ji ieškojo nuo vasario mėnesio ir yra įsitikinusi, kad diagnozės nežinotų iki šiol, jeigu pati nebūtų paprašiusi siuntimo į Nacionalinį vėžio institutą. Nuvykus ten ir atlikus visus reikalingus tyrimus paaiškėjo, kad Rūta serga onkologine liga.
„Diagnozę man pranešė telefonu. Trečia stadija, be metastazių, bet pakankamai didelis darinys. Aišku, buvo nuojauta po to, kai atliko biopsiją. Nors gydytoja man nieko nesakė, jau tada iš jos reakcijos supratau, kad tai rimta, nes kito paaiškinimo tokiam dariniui krūtinėje nebuvo“, – pasakoja moteris.
Žinią apie ligą sunkiai priėmė mama
Rūta teigia, kad sužinojusi diagnozę reagavo ramiai. Ne tik todėl, kad nujautė serganti onkologine liga, bet ir dėl to, kad gyvenimas moterį jau išmokė atlaikyti skaudžius likimo smūgius. Prieš penkerius metus Rūta neteko vyro ir liko viena auginti tris vaikučius, iš kurių mažiausiajam šiuo metu yra septyneri.
„Tuo metu uždavinėjau sau klausimus: „Kodėl man? Už ką?“ O šį kartą, sužinojusi apie ligą, reagavau ramiai. Vienintelis klausimas buvo, kaip apie tai pasakyti mamai ir vaikams“, – prisimena pašnekovė.
Moteris pasakoja, kad naujieną apie ją užklupusią klastingą ligą ji vaikams pranešė labai natūraliai. Kadangi jie visą laiką žinojo, kad Rūta vaikšto pas gydytojus ir atlieka tyrimus, ši žinia, nors ir buvo skaudi, netrenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau sunkiausia apie tai buvo pasakyti mamai.
„Vaikai sureagavo gana ramiai, nes aš sakiau, kad viskas kontroliuojama ir galima išgydyti. Tačiau, kadangi pati esu mama, sunkiausia apie tai buvo pranešti savo mamai, nes įsivaizdavau, kas būtų, jeigu man apie tai pasakytų.
Tokie pažeidžiami mes būname tik kūdikystėje ir ligos atveju, todėl supratau, kaip sunku matyti savo vaiką prarandant moteriškumo simbolį – plaukus“, – jautriai kalba Rūta.
Nepraranda optimizmo
Šiuo metu moteriai atliekama chemoterapija, nes piktybinis darinys yra per didelis ir operacijos metu gali pasklisti po kitus organus. Taikomas ilgas ir sunkus gydymas Rūtai atima daug fizinių ir psichologinių jėgų, tačiau net ir šioje situacijoje ji stengiasi neprarasti humoro jausmo ir stengiasi į viską žiūrėti pro optimizmo prizmę.
„Kas praėjo chemoterapiją, žino, kas tai per jausmas. Kaip mes su draugėmis juokaujame, aš važiuoju „šotukų“. Iš pradžių būdavo raudoni ir balti, o dabar bus tik balti. Juos išgėręs, jautiesi kaip po gero vakarėlio, bet blogąja prasme: svaigsta galva, pykina, jauti silpnumą ir mieguistumą. Žinoma, kiekvieno organizmo reakcija būna skirtinga“, – teigia ji.
Nors kalbėdama Rūta visą laiką šypsosi, ji neslepia, kad pasitaiko dienų, kai liga padaro savo juodą darbą ir jai būna sunku išlikti optimistiškai bei atrasti jėgų pakilti iš lovos.
„Tada neatlikti buities darbai labai bado akis, pykstu ant savęs, kad negaliu kažko daryti. Kiek leidžia jėgos, stengiuosi viską atlikti ir pasidaro ramu. Man sakė, kad vėliau, atlikus operaciją ir prasidėjus švitinimui, savijauta turėtų pagerėti.
Tačiau kol kas po chemoterapijos jaučiuosi kaip apsvaigusi, nukerta rankas ir kojas, būnu labai nusilpusi. Kaip žmonės jaučiasi po ilgos darbo dienos, taip aš jaučiuosi beveik kiekvienos dienos rytą. Ta chemija paveikia viską: tiek karcinomines, tiek gerąsias ląsteles“, – sako moteris.
Tačiau ji stengiasi nepasiduodi ne tik dėl savęs, bet ir dėl šalia jos esančių mylimų žmonių: „Kartais, prireikia save paimti ir už pakarpos, bet einu, darau, judu ir viskas išeina. Be to, šalia savęs turiu mažą žmogutį, kuriuo turiu pasirūpinti ir dar norėčiau sušokti jo išleistuvėse ir ne tik.“
Išgyvenimais dalijasi su kitais
Savo išgyvenimais ir mintimis, kovojant su krūties vėžiu, Rūta dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje. Tą, moters teigimu, ji nusprendė daryti pastebėjusi, kad retas onkologinis ligonis pasakoja apie savo jausmus. Nors tai, anot jos, gali padėti ne tik jam, bet ir kitiems, išgirdusiems vėžio diagnozę.
„Kai sužinai diagnozę, gauni tarsi tokią žymę, etiketę, kad esi onkologinis ligonis ir tikriausiai visam gyvenimui. Todėl daugelis užsidaro savyje, išgyvena tai tik savo šeimos rate. Kai dabar dažnai tenka lankytis ligoninėse, matau, kad ten žmonės retai šnekasi tarpusavyje, nors psichologinės savijauta yra labai svarbi.
Aš į daugelį dalykų žiūriu su humoro, nes geriau juoktis nei verkti, o nusiteikimas labai daug duoda. Žinoma, neslepiu, pasitaiko ir ašarų“, – šypsosi moteris.
Moters teigimu, susidūrus su onkologine liga, svarbu jausti nuolatinį artimųjų palaikymą. Taip pat, jos teigimu, vėžiu sergančių žmonių psichologinė būklė būtų daug geresnė, jeigu aplinkiniai į juos nežvelgtų kaip į turinčius nepagydomos ligos žymę.
„Dažnai žmonės mano, kad vėžiu sergantis žmogus tik sėdi namuose po antklode. Aišku, būna ir taip, bet dažnai onkologiniai ligoniai, kai jaučiasi geriau, nori kažką pamatyti, nueiti į kiną, galų gale, ir su draugėmis į kavinę. Juk žmogaus asmenybė dėl ligos nesikeičia“, – teigia ji.
Likimo broliams ir sesėms Rūta sako norinti palinkėti sveikatos ir stiprybės. Tačiau svarbiausia, pasak jos, yra nelaikyti savyje skaudžių išgyvenimų, neužsisklęsti ir priimti aplinkinių pagalbą.
„Gydymas ir gijimas atima labai daug laiko. Norėčiau, kad jie kalbėtų ir dalintųsi. Kai sulauki paramos ar paprasčiausio gero žodžio, našta tampa lengvesnė“, – teigia ji.
Savo kasdienybe, kovojant su onkologine liga, Rūta dalijasi „Instagram“ paskyroje, kurią galite rasti paspaudę čia.
