Šimtai tūkstančių žmonių įsikūrė Lvive ir jo regione. Nors čia rusų okupantų nėra, kasdien kaukia pavojaus sirenos ir perspėja, kad ore jau skrieja mirtį nešančios raketos.
Vos valanda Ukrainos teritorijoje ir iš karto galima pajausti, kaip gyvena karo kamuojama šalis ir jos gyventojai. Volodymyro miestelis šalies Vakaruose, prie pat sienos su Lenkija. Nors vakarinėje Ukrainos dalyje rusų okupantų nėra, jų raketų protarpiais sproginėja ir ten.
Tuo metu su lietuviais susitikę vietos pedagogai savo pasakojimus apie darbą karo sąlygomis priversti nutraukti ir eiti į pastato rūsį. Panikos nėra. Vietiniai žino, ką daryti ir ramiai tai vykdo. Tačiau kitokios emocijos šalia esančiame pastate.
Dar visai neseniai ten buvo koledžo studentų bendrabutis, o dabar yra namai maždaug 400 karo pabėgėlių iš visos Ukrainos.
„Kokie žmonės? Nuo 12-os dienų iki 80-ies metų amžiaus. Skirtingi žmonės. Yra neįgaliųjų, kurie sutiko pas mus gyventi, kurie priprato. Mes suteikiame visas sąlygas. Darom viską, kad jiems būtų gerai“, – pasakoja direktoriaus pavaduotoja auklėjimui Larisa Mečnik.
Nadijos šeima: viename kambaryje apsigyveno 4 žmonės, jie prieš porą savaičių atvyko iš Bučos apylinkių. Vietos, kur šiomis dienomis besitraukiantys rusai žvėriškai išžudė civilius gyventojus.
„Pradėjo bombarduoti, šaudyti, pataikė į mūsų namą… Bomba pataikė į mūsų namą. Langus išdaužė. Šaudė tankai…“, – kalba karo pabėgėlė iš Bučos Nadija.
Jos dukra sako, kad šeimai tenka palikti savo namus ne pirmą kartą. 1986-aisiais šeimai teko palikti namus Černobylio regione, kai sprogo atominė elektrinė. Antras kartas dabar.
„Taip atsitiko, kad mes tiesiog stovėjome ir BTR šarvuotis mus tiesiog nubloškė. Apsuko mus atgal ir mumis prisidenginėjo. Apšaudė „Makarovais“. — Stovėjo snaiperiai“, – pasakoja Nadijos dukra Marina.
Bendrabutyje taip pat rieda tankai. Tik žaisliniai, vaikų kambaryje. Čia su vaikais sutiktas Artiomas atvyko iš Iziumo, prie Charkivo. Sako, išvyko tada, kai pamatė, kad aplinkui namus viskas buvo sunaikinta.
„Subombardavo visą centrą, skraidė aviacija ir sprogdino centrą. Kai su mažuoju sėdi ir supranti, kad taip eina, jis suka, suka ir meta po 3 bombas. Kai jis meta po 3, tu girdi pirmą, antrą, trečią. Ir tada jis nuskrenda. Na ir galvojam – viskas, jau viskas baigėsi, tada atskrenda kitas ir vėl…“, – kalba karo pabėgėlis iš Iziumo Artiom.
Dar daugiau nuo rusų okupantų bėgančių ukrainiečių atvyko į Lvivą, kuriame iki karo gyveno daugiau nei 700 tūkstančių žmonių. Lvivas prisitaiko prie gyvenimo karo sąlygomis. Mieste galima pamatyti barikadas. Be to, į miestą suplūdo tiek karo pabėgėlių, kad miesto gyventojų skaičius kone padvigubėjo.
Bet mieste ne tik barikados primena karą. Kai kurie paminklai uždengti, kad nebūtų apgadinti ar sugriauti, jei atskrietų rusų raketa.
„Šiandien ten yra visa Ukraina. Šiandien ten Mariupolis, Melitopolis, Kyjivas, Charkivas, Nikolajevas, Odesa, Černigovas. Visi miestai čia atvyko. Daugiausia moterys ir vaikai“, – teigia Lvivo meras Andrij Sadovij.
Nors miesto gatvės gyvos ir šurmuliuojančios, o kavinės pilnos, ten pat, senamiestyje, apsigyvenę ir pabėgėliai. Jie miega salėse ant grindų.
Kartu su mažais vaikais. Tensutinkame moterį, atvykusią iš Severodonecko. Miesto šalies rytuose, netoli okupuoto Luhansko.
„Kai pradėjo bombarduoti ir pradėjo skrieti stiklai, nusprendėme išvažiuoti. Iš pat pradžių nauji rajonai buvo visiškai subombarduoti, o tada ėmėsi ir senų rajonų“, – pasakoja karo pabėgėlė iš Severodonecko.
Bet ir šis pokalbis baigiasi panašiai kaip ir kiti – moteris nesulaiko ašarų: „Mus ukrainiečių armija išvežinėjo. Daugiau nieko negaliu pasakyti…“
Ką reiškia karas, puikiausiai iliustruoja ir Lvivo kapinės. Dešimtys gėlėse dar skendinčių naujų kapaviečių su palaidotais Ukrainos kariais. Ant pastatytų kryžių matyti, kad jie žuvo jau nuo pirmųjų karo dienų, o kai kurie savo šalies gynėjai itin jauni – vos perkopę dvidešimtmetį. Bet ir čia visiškos ramybės bent jau kol kas nėra.
Lvive pradėjo kaukti sirenos. Tai reiškia, kad visi žmonės turėtų kuo skubiau keliauti į slėptuves ar į pastatų rūsius.
