REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daugkartiniai švirkštai, iš bjauraus kvapo atpažįstami sunkūs ligoniai, galvos dydžio augliai ir tinkamos įrangos gydymui trūkumas – visa tai yra sovietinių ligoninių Lietuvoje praeitis. Nepaisant to, kad anuomet Lietuva garsėjo Sovietų Sąjungoje savo medicinos specialistais, vargu, ar kas norėtų grįžti į sovietines ligonines. Daugiau apie tai, su kuo tada kasdien tekdavo susidurti ir medikams, ir pacientams, pasakoja buvęs medikas ir istorikas.

Daugkartiniai švirkštai, iš bjauraus kvapo atpažįstami sunkūs ligoniai, galvos dydžio augliai ir tinkamos įrangos gydymui trūkumas – visa tai yra sovietinių ligoninių Lietuvoje praeitis. Nepaisant to, kad anuomet Lietuva garsėjo Sovietų Sąjungoje savo medicinos specialistais, vargu, ar kas norėtų grįžti į sovietines ligonines. Daugiau apie tai, su kuo tada kasdien tekdavo susidurti ir medikams, ir pacientams, pasakoja buvęs medikas ir istorikas.

REKLAMA

Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.

Gera sveikata sovietinis žmogus pasigirti negalėjo

Nors atrodo, kad šiandieninis žmogus gyvena sėslesnį gyvenimo būdą, valgo daugiau perdirbto maisto ir dažniau skundžiasi antsvoriu, istorikas, Vilniaus universiteto docentas, dr. Algirdas Jakubčionis teigia, kad sovietinis žmogus anaiptol nebuvo sveikesnis. Esminė problema – nesaugios gyvenimo sąlygos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.

REKLAMA
REKLAMA

„Yra atvejis, kai viename sovietinės Lietuvos sodininkystės ūkyje su studentais dirbome ir per dvi savaites 100 merginų nerado nė vieno sukirmijusios obuolio – visi lyg vašku aptepti.

REKLAMA

Paskui su viena agronome šnekėjausi ir ji sako, kad, jeigu sodas yra pramoninis, tai jį per sezoną purškia iki 15 kartų chemikalais. 15 kartų chemikalais! Ir sako, va tas traktoristas – 45 metai, bet jau ne vyras. Suprantate? Jokių respiratorių, jokių dozavimų, kiek tiksliai tų chemikalų reikia. Neužmirškime kito niuanso, kad šitie obuoliai buvo vežami į fabrikus ir daromi į tyreles vaikams. Tai baisus užterštumas“, – tv3.lt pasakojo A. Jakubčionis.

Ir nors popieriuje nuguldavo įvairūs reikalavimai, reguliavimai ir normos, Sovietų Sąjungoje į tai žiūrėta pro pirštus.

REKLAMA
REKLAMA

„Lygiai ta pati situacija kolūkiuose darėsi, kur trąšos, chemikai naudojami pagal principą iš akies – per daug nebus. [Normos] buvo, bet niekas nesilaikė“, – sakė istorikas.

Kad sovietmečio žmogaus sveikata tikrai nebuvo gera, pritaria ir anuomet gydytoju dirbęs Seimo narys Antanas Matulas. Jis sveikatos apsaugos sistemoje dirbti pradėjo dar 1979-aisiais įsidarbinęs felčeriu, vėliau gydytoju akušeriu-ginekologu ir Pasvalio rajono ligoninės vyriausiuoju gydytoju.

Kaip pamena A. Matulas, rūpestis gyventojų sveikata sovietmečiu buvo kur kas prastesnis, profilaktinės sveikatos priežiūros programos buvo labai paviršutiniškos.

„Profilaktika buvo, buvo organizuojami profilaktiniai patikrinimai įmonėse, bet jie baigdavosi kuo – spaudimo patikrinimu, regėjimo patikrinimu, svoris, ūgis. Daugiau iš esmės nieko nebuvo daroma“, – tv3.lt pasakojo A. Matulas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nori pas gydytoją? Rinkis specialistą pats

Anot A. Jakubčionio, situacija gydymo įstaigose sovietmečiu priklausė nuo laikmečio – sunkiausia su medicininiu gydymu buvo iki 7-ojo dešimtmečio pradžios, o tuomet situacija ėmė keistis.

„Bet sistema buvo gan prasta, nes buvo gyvos eilės poliklinikose. Tarkim, ateini dešimtas ir sėdi tol, kol sulauki, kol tave priims. O gydymas, kaip gydymas, priklausomai nuo to meto medicinos žinių ir pasiekimų“, – sakė A. Jakubčionis.

Gyvas eiles sovietinės Lietuvos poliklinikose pamena ir A. Matulas. Jis pasakoja, kad anuomet nebuvo šeimos gydytojų ir siuntimų pas specialistus, asmuo pats galėjo rinktis, pas kurį specialistą eiti.

REKLAMA

„Sovietmečiu žmogus pats rinkdavosi, kada jam kreiptis ir į ką kreiptis, žmogaus sveikata daugiausiai rūpindavosi, konsultuodavo, patardavo felčeriai medicinos punktuose. Žmogus kreipdavosi į polikliniką tik tada, kai jis pats nutardavo, kad jam reikia, kad jam kažkur skauda, kad jam kažkas rūpi.

Nebuvo jokių siuntimų, tiesiog ateidavai į polikliniką, registratūrą, stovėdavai eilėje, registruodavaisi. Pas ką įtarė, kad reikia registruotis, pas tą ir registruodavosi.

Žmogus gaudavo rekomendacijas iš vieno, iš kito specialisto. Ir kiek tada saujoje atsirasdavo tų receptų, ir ar visus vienu metu ar kaip gerti, – tai nebuvo, kam konsultuoti. Dabar pasikeitusi sistema, kad atsirado šeimos gydytojas, kuris ir yra realiai atsakingas už žmogaus sveikatą kartu su žmogumi“, – prisiminė A. Matulas.

REKLAMA

Lietuva turėjo kuo didžiuotis

O štai Lietuvos ligoninės, anot A. Matulo, nors galėjo pasigirti savo kokybe, palyginus su kitomis Sovietų Sąjungos šalimis, vis tiek buvo skurdžios ir gana primityvios. Neseniai iš susitikimo su Armėnijos parlamentarais grįžęs A. Matulas perpasakojo armenų įspūdžius apie Lietuvą sovietmečiu.

„Jie sako, kad jiems kelionę į Baltijos šalis sovietiniais laikais skirdavo kaip dovaną darbovietėse už gerą darbą. Tai būdavo geriausia, prabangiausia kelionė laikoma Armėnijoje į Baltiją – Latviją, Lietuvą, Estiją. Nes laikydavo, kad tai prilygsta Vakarams. 

Jie dalinosi įspūdžiais, kaip jiems prieš 40 metų atrodė Vilnius, Trakai, ligoninės, kaip jiems tai atrodė prabangiai. Be abejo, tas ligoninių lygis, lyginant su Sovietų Sąjunga, buvo geresnis, geriau organizuojamas. Tačiau taip buvo didesniuose miestuose – Kaune, Vilniuje, o regionai nemanau, kad ypatingai skyrėsi“, – svarstė mediku sovietmečiu dirbęs A. Matulas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir istorikas A. Jakubčionis, ir A. Matulas tvirtina, kad sovietmečiu Lietuva garsėjo savo širdies chirurgais.

„Vis dėlto, jei turėjome širdies ligų specialistus, kurie garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje, vadinasi iš tikro, jau kas kas, bet širdies ligų specialistai Lietuvoje buvo geri“, – teigė A. Jakubčionis.

„Ne veltui Lietuva širdis pradėjo sodinti anksčiau. Ir ta visa prestižinė medicina, vadinama, Lietuvoje visada buvo aukščiau negu daugelyje kitų Sovietų Sąjungos valstybių, bet lygis, aišku, buvo labai žemas“, – pritarė A. Matulas.

Kas vyksta palatose, pažindavo iš kvapo

Nepaisant gana aukšto lietuviškų ligoninių lygio sovietiniame kontekste, A. Matulas prisimena, kad galimybės suteikti tinkamą pagalbą anuomet buvo menkos. Trūko daug technikos, be to, ir sanitarinės sąlygos nebuvo tokios, prie kokių esame pratę dabar.

REKLAMA

„Pamenu, kad ligoninėje niekas net nesuvokdavo, kokios turi būti normalios, orios sąlygos. Pamenu, pradėjus vadovauti ligoninei, einant koridoriumi, jausdavai, kurioje vietoje, kas yra. Jauti kažkokį kvapą – tualetas, jauti antibiotikų kvapą – žinai, čia procedūrinis, jauti, kad iš palatos eina dvokas – gali įtarti, kad sunkus ligonis. Tai visada pasitvirtindavo“, – pasakojo A. Matulas.

Jo teigimu, būtent Pasvalio ligoninėje pirmiausiai visoje Lietuvoje atsirado vienkartiniai švirkštai ir lašelinės – iki tol ligoninės naudodavo daugkartinius ir juos dezinfekuodavo.

„Mes pirmieji Lietuvoje nupirkome vienkartinius švirkštus, vienkartines lašelines. Dėl to, kad paskaičiavome, kad taip pigiau yra, nei virinti švirkštus, eikvoti energiją, vandenį, nes jau buvo atsiradę vienkartiniai švirkštai. Tai, be abejo, ir saugiau“, – teigė buvęs medikas.

REKLAMA

Kartu Lietuvoje dabar yra žymiai daugiau diagnostinių galimybių ir atvejai, kada žmonės į medikų rankas pakliūva su labai užleistomis ligomis, yra žymiai retesni.

„Dabar, be abejo, sąlygos yra visiškai kitokios. Kas ypatingai pasikeitė, tai daugybė kartų diagnostikos galimybės, yra įranga, kompiuteriniai tomografai, magnetiniai rezonansai, echoskopai. Dabar yra unikalios galimybės žmogui laiku diagnozuoti ligas. Be abejo, dabar tokių ligų, kaip, pavyzdžiui, kai aš pradėjau dirbti ginekologu, kada operuodavome galvos dydžio navikus užleistus, dabar tokių dalykų iš esmės neatrasi beveik“, – sakė A. Matulas.

Privalomi skiepai ir gydymas apsikabinus kibirą

Šiomis dienomis dalį žmonių piktina kalbos apie privalomus skiepus, tačiau sovietmečiu, kaip pamena A. Jakubčionis, privalomumo ir prievartos buvo žymiai daugiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Skiepai buvo absoliučiai privalomi. Buvo nustatytas poliklinikose laikas, kada kūdikis turi būti skiepijamas, kokiais skiepais turi būti skiepijamas, ir niekas net neklausdavo tėvų sutikimo. Tiesiog buvo prievarta – privalomasis skiepijimas. Ir taškas“, – sakė istorikas.

Maža to, pasitaikydavo ir privalomo gydymo atvejų, pavyzdžiui, nuo venerinių ligų. Įdomiausia, kad ne tik gydymas buvo privalomas, bet ir pacientai jautėsi it kalėjime, nes negalėjo palikti gydymo įstaigos.

„Buvo Bokšto gatvėje, Vilniuje, Venerinių ligų dispanseris. Ir tenai buvo pusiau sukarinta tvarka, ir viskas. Tie, kurie suserga, tie būdavo gydomi. Dabar sakytume, kad ligoninė-kalėjimas, tai yra, iš jos net nebūdavo galima išeiti. Tiesiog neišeisi iš ligoninės“, – prisiminė A. Jakubčionis.

REKLAMA

O dar įdomesnis gydymas laukdavo tų, kurie norėdavo pasveikti nuo alkoholizmo. Ten taikyta įdomi procedūra, kurios tikslas buvo įdiegti ligoniui, kad alkoholis susijęs su tikrai nemaloniu pojūčiu – vėmimu.

„Jei neklystu, Naujojoje Vilnioje buvo gydymas nuo alkoholizmo. Procedūros buvo gan žiaurokos – duodavo vaistų ir po to duodavo degtinės. Tai tie vaistai sukeldavo vėmimą. Maždaug, išgersi, iškart pradėsi vemti. 

Yra tikras dokumentas, kada tuometinė sovietinės Lietuvos Valstybės kontrolė tikrino, kaip Kaune vyksta darbas kažkokioje ligoninėje, ir labai pasibaisėjo, nes ten buvo gydomi psichiniai ligoniai, o kartu gydoma ir nuo alkoholizmo. Pasirodo, tas procesas vėmimo vykdavo koridoriuose, kada pro šalį vaikšto kiti pacientai ir gydytojai, kadangi nėra patalpų. Kai šitą dokumentą perskaičiau, man tai buvo viršūnė – maždaug, apsikabinę kibiriukus pacientai deda į juos, o kiti pro šalį eina, taip gydosi žmonės“, – pasakojo istorikas.

REKLAMA

Kyšiai – visiems suprantamas dalykas

Sovietmečiu gydytojų nestebino ir nežeidė pacientų siūlomos „dovanėlės“ – saldainiai, kava ar alkoholis. Pasak A. Jakubčionio, taip poliklinikų ir ligoninių pacientai tikėdavosi, kad specialistai jais geriau rūpinsis, mieliau priims, bus malonūs.

„Jeigu, tarkime, poliklinikose gydytojos moterys, tai daugiau kava, saldainiai, jeigu ligoninėje gydytojas vyras, tai konjakas, pageidautina, armėniškas „Ararat“. <...> 

Nepamenu, kokia gyvenime situacija buvo, gal autobuse išgirdau, kaip šnekėjosi, kiek supratau, dvi gydytojos. Viena sako, „Nu neša ir neša tuos saldainius, galėtų nors dešros atnešti, kad pasikeitimas šioks toks būtų“. Tai saldainių dėžučių nešimas buvo visuotinai priimtinas ir įprastas dalykas. Kad neštų dešras, abejoju, nes ne ta prekė, nereprezentatyvi“, – juokėsi A. Jakubčionis.

REKLAMA
REKLAMA

Kad kyšių problema sovietmečiu buvo opi, pritaria ir A. Matulas. Jis pasidalino viena savo paties patirta istorija, kai sėkmingai išoperuota jo pacientė bandė įbrukti gydytojui kyšį.

„Kai buvau gydytojas ginekologas, pamenu, išoperavau vieną moterį sėkmingai. Tai ji mane po trijų dienų pradėjo gaudyti budėjimų metu, bandydama atsilyginti. Tai pradėjome stumdytis procedūriniame [kabinete] – ji man bando įkišti kažką į ranką, bet aš išaiškinau, kad negaliu, negalima taip, eikite. Ji apsiramino. 

Grįžtu į budinčio kabinetą – atlekia sesutė ir sako, kad ligonė per langą šoka. Aš staigiai nulekiu, langas atidarytas, gal tas šokimas buvo labiau imitacinis, koją kelia per palangę. Klausiu, kas yra, sako, žinokit, man tokia gėda, jūs turbūt pamanėt, kad norėjau jums duoti ne tą kupiūrą, už tai neėmėt. O ji vienoj rankoj turėjo dolerių, kitoj, berods, talonų“, – juokėsi A. Matulas.

Medikų pažyma – net tuokiantis

Įdomu tai, kad gydymo įstaigos gyventojus lydėdavo pačiose įvairiausiose situacijose. Jau esame įpratę, kad ir šiais laikais pradėdami naują darbą ar laikydamiesi vairuotojo teises turime pereiti sveikatos patikrą. Tačiau sovietmečiu tai buvo būtina net norint susituokti.

„Teisingai, reikėdavo pažymos, kad tinkamas šeimyniniam gyvenimui. Iš tikro, reikėdavo pristatyti pažymą ir norint gauti vairuotojo pažymėjimą iš okulisto, dar dėl psichinių ligų – ar nesi durnas, ar gerai matai. Tai pažymas dėl vairavimo medicinines buvo būtina pristatyti. O tuokiantis žinau, kad buvo, bet, kiek teko girdėti, tas pasakymas buvo gan abstraktus, – kad užtikrinti šeimyninį gyvenimą“, – sakė istorikas A. Jakubčionis.

Socialistinės įmonės rūpinosi mūsų sveikata, siuntė į ambulatorijas, kurortus, organizavo planinius sveikatos patikrinimus. Dabar tai leidžia tik klestinčios įmonės, o jų nedaug. Paslaugų monetarizacija, daugelio privalumų išnykimas, formaliai veikiančių profesinių sąjungų neveikimas yra bedvasės pseudokapitalizmo schemos rezultatas. Blogiausia, kad formalizmas prasiskverbė į gydytojų, farmacijos, endoprotezavimo magnatų sielas. Jie yra „sveikatos tvarkytojai“, pamiršę Hipokrato priesaiką ir garbinantys auksinį veršį.
Tai taip,tokie laikai buvo. Kaip, kuo turėjo tuo metu tuo gydė. Labiausiai isiminiau vaikas būdama, penicilino injekcijas kas 4-6 val, kai sirgau plaučių uždegimu, tais daugkartiniais švirkštais, nu siaubingas skausmas, plėšdavo tiesiog iš vidaus, užpakalis gumbuotas buvo, dėdavo kompresus..
Baisus debilizmas buvo... Neduok Dieve...Geriau atsėdėt sovietmečio kalėjime, negu pakliūti su rimtomis ligomis į tų laikų ligoninę...
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų