Portalo tv3.lt kalbintas istorikas Matas Šiupšinskas kolektyviniais sodais susidomėjo, norėdamas iki galo suprasti sovietinį miestą, jame gyvenantį žmogų ir jo būdą.
„Kai pradedi kalbėti apie sovietinį miestą, tai pirmas vaizdinys – blokiniai daugiabučiai. Bet kai pradedi po truputį gilintis į gyvenseną to žmogaus, supranti, kad tai neapsiribojo ląstele kažkokiam betoniniame bloke. Jo kasdienybė yra labai priklausoma nuo daug įvairių vietų. Kolektyviniai sodai yra viena iš tų vietų“, – pasakojo M. Šiupšinskas.
Kolektyviniai sodai – reiškinys, apėmęs visą Lietuvą. 1987 m. Lietuvoje buvo 1064 sodų bendrijos, joms priklausė 143,3 tūkst. narių, o kolektyviniai sodai užėmė 13,3 tūkst. hektarų šalies ploto.
Nuo angliško sodo iki rusiškos dačios
M. Šiupšinsko teigimu, kolektyvinis sodas, toks, kokį mes įsivaizduojame Lietuvoje, buvo paveiktas keleto skirtingų dalykų. Pirmiausia, tai sodininkystė mieste, kuri yra gana senas reiškinys – plečiantis industrijai ir augant miestams, Europoje atsirado miestiečių poreikis patiems užsiauginti daržovių ar vaisių. Tai pastebima jau XIX a. Anglijoje.
Antras kolektyviniams sodams įtakos padaręs veiksnys – dačių kultūra Rusijoje. Pasak M. Šiupšinsko, carinėje Rusijoje dačios buvo Sankt Peterburgo aukštuomenei suteikiamos rezidencijos ir vilos kažkur už miesto, gamtos apsuptyje.
„Palaipsniui vis didesnė visuomenės dalis vasaros metu norėjo turėti kažkokį kampą ne mieste. Tai nebūtinai būdavo vila, bet galėjo būti nuomojamas butas arba namas. Pirmiausia į tokius vasarnamius važiuodavo aukštuomenė, vėliau ir vidurinioji klasė norėjo vasaros metu pabėgti kažkur nuo miesto ritmo į gamtą“, – pasakojo istorikas.
Lietuvoje kolektyvinės sodininkystės pradžia galima laikyti laiką po Antrojo pasaulinio karo. M. Šiupšinskas sako, kad tuomet miestuose buvo nurodymų skirti žmonėms sklypus, kuriuose būtų galima auginti daržoves. Tačiau šis sprendimas buvo labiau paveiktas pokario realijų, kai trūko maisto produktų.
Kaimo žmogui reikėjo žemės
M. Šiupšinsko teigimu, sovietmečiu sparčiai plečiantis miestams ir pramonėje išaugus darbo jėgos poreikiui, kaimo ir provincijos gyventojai pradėjo keltis į miestus, kuriuose masiškai dygo tankiai sustatyti blokiniai daugiabučiai.
„Tai buvo visai kitokia aplinka nei tie žmonės buvo pratę. Jie jautė tam tikrą įtampą naujoje aplinkoje, kuri nebuvo prisitaikiusi prie tų žmonių tradicijų ir įpročių“, – tvirtino istorikas.
Pašnekovo teigimu, didelė dalis naujųjų miestiečių jautė poreikį dirbti žemę, užsiauginti savo produktų, o mieste erdvės sodininkystei ar daržininkystei nebuvo. Maždaug apie 1950 m. atsirado pirmieji eksperimentai, bandymai kurti vietas, kur būtų galima sodininkauti. Pasak M. Šiupšinsko, vienas iš bandymų buvo skirti vieną sodo plotą grupei žmonių, kur jie galėtų bendrai auginti vaismedžius, tačiau šis eksperimentas nepasiteisino.
1959 m. buvo įkurta Lietuvos sodininkų draugija. Anot M. Šupšinsko, tai galima laikyti kolektyvinių sodų mūsų šalyje gimimo diena, nes nuo tų metų šis reiškinys tapo oficialus ir prasidėjo kolektyvinių sodų sklypų dalybos.
Namas mano, sklypas – ne
Istoriko teigimu, sodai dažniausiai buvo paskiriami įvairioms organizacijoms, gamykloms, institutams, o šie savo darbuotojams ir išdalindavo sklypelius. Sodų teritorijos dažniausiai būdavo miestų pakraščiuose, nelabai derlingoje žemėje, kur anksčiau buvo kolūkiai ar net kariniai poligonai.
„Žmonės įdirbdavo žemę ir tose smėlingose vietose įkurdavo kolektyvinių sodų oazes“, – pasakojo M. Šiupšinskas.
Istoriko teigimu, sovietinės nomenklatūros atstovai ir valdžios „grietinėlė“ nebūtinai gaudavo sodus iš savo darbovietės. Jie dažniausiai, pasitelkdami savo ryšius ir įtaką, gaudavo sklypus, esančius gražesnėse ir vaizdingesnėse vietose.
Sovietmečiu privati nuosavybė prieštaravo komunizmo ideologijai, tad ir skiriami sklypeliai nepriklausė žmonėms.
„Pagal to meto reglamentavimą, sodo sklypas tau nepriklausė. Tai nebuvo tavo žemė ar nuosavybė. Tu buvai sodininkų bendrijos narys, kuriam buvo skirtas sklypelis ir tu turėjai teisę juo naudotis“, – sklypų nuosavybės subtilybes aiškino M. Šiupšinskas.
Istoriko teigimu, nors sklypas ir nepriklausė gyventojui, jame stovintis namelis, augantys vaismedžiai ir krūmai buvo žmogaus nuosavybė. Tad jei žmogus išstodavo iš sodininkų bendrijos, jam, pagal nurodytus tarifus, būdavo kompensuojama už sklype esančią nuosavybę.
Medžiagų pirkimas apimdavo visą Lietuvą
Žmonėms buvo skiriamas šešių arų sklypas, jei sodas buvo miesto ribose, arba dvylikos arų, jei sodų bendrija už miesto. Pačioje sodininkystės pradžioje sklypuose nebuvo galima nieko statyti. Nors, pasak M. Šiupšinsko, pirmiausia ribojimai buvo labai griežti, jautėsi spaudimas iš pačių sodininkų, kad sklype būtų galima kažką pasistatyti.
1963 m. buvo leista statyti mažus, 4–8 kvadratinių metrų ploto namelius. Vėliau normos laisvėjo, leidžiamas plotas išaugo iki 25 kv. m., o pačioje sovietmečio pabaigoje jau buvo leidžiami 45–50 kv. m. nameliai.
M. Šiupšinsko teigimu, to meto spaudoje kritiką, kad neleidžiama nieko sklypuose statyti, pakeitė nusiskundimai, kad nėra tipinių namelių projektų. Vėliau architektai pradėjo siūlyti projektus, kuriuose buvo numatyta ir namelio sąmata, kiek kokių medžiagų reikia. Savo projektus pateikė ir žymūs to meto architektai Gediminas Baravykas, Julius Zonys ir Vaclovas Zubrus.
Istorikas pasakoja, kad dauguma namelius statė savo, draugų ir giminaičių rankomis. Taip pat buvo galimybė įsigyti namelį iš buitinio aptarnavimo paslaugų, kurių darbuotojai atveždavo ir surinkdavo namelį. Kolektyvinius sodus, kaip papildomą pasipelnymo šaltinį, atrado ir to meto statybininkai.
„Statybininkai po darbo dienos su kokiu nors kranu iš darbo vietos važiuodavo į sodų teritorijas ir laukdavo prie vartų, kur koks sodininkas paprašydavo iškasti kokį rūsį ir sumokėdavo statybininkams“, – pasakojo M. Šiupšinskas.
Deficitas sovietmečiu buvo jaučiamas ne tik maisto ar rūbų pramonėje, bet ir statybinių medžiagų srityje, o tai buvo didelė problema tiems žmonės, kurie patys statydavo savo sodo namelius.
Vienas sodininkas M. Šiupšinskui pasakojo, kad sužinojo, jog kitame Lietuvos gale esančio miestelio ūkinių prekių parduotuvėje atsirado šiferio. Tačiau tas sodininkas neturėjo leidimo įsigyti šios medžiagos, tad jam reikėjo giminaičio pagalbos.
Šis giminaitis gyveno dar kitame šalies kampelyje. Sodininkas apvažiavo beveik visą Lietuvą, kol nuvažiavo pas giminaitį leidimo, nusipirko šiferio ir parsivežė medžiagą iki savo sodo.
„Medžiagų įsigijimo sandoris galėjo apimti visą Lietuvą. Čia jau buvo pajungiamos visos šeimos galios, socialinis kapitalas ir pažintys, kad tik tų medžiagų gauti“, – aiškino M. Šiupšinskas.
Stoginė virsdavo garažu, veranda – kambariu
Griežtas institucijų reglamentavimas vertė sodo bendrijų narius ieškoti originalių namelių statybos būdų. M. Šiupšinskas pasakoja, kad, kol nebuvo oficialiai leidžiama nameliuose įrengti rusių, žmonės patikrinimo metu uždengdavo įėjimą į rūsį kilimu ar užkaldavo lentomis.
Istorikas sako, kad patikrinimų metu sovietiniai pareigūnai aptikdavo ir kitų įdomių neatitikimų. Pasak M. Šiupšinsko, buvo populiaru įstiklinti verandas, nors oficialiuose dokumentuose nurodyta, kad namelis turi atvirą verandą, atėję tikrintojai rasdavo įstiklintą verandą, kurią žmonės paversdavo dar vienu kambariu. Vieno reglamentavimas, o kito statymas – populiarus reiškinys kolektyvinių sodų statyboje, tvirtino pašnekovas.
„Bandai viską taip apversti ir perstatyti, kad popieriuje tilptum į reikalavimus, o realybėje turėtum daugiau. Garažai nebuvo leidžiami, bet tu gali pasistatyti atvirą stoginę ir vėliau tą atvirą stoginę apmūryti sienomis“, – juokėsi istorikas.
Pašnekovo teigimu, namelis buvo sodininko asmenybės atspindys.
„Iš jo matėsi tavo pasirinkimai, įgūdžiai, nagingumas, jei tu jį pats statei. Jei radai, kas tau pastatys – tai rodė įtaką. Į namelį buvo investuota daug jėgų, meilės, energijos, dėl to su juo kartais buvo gana stiprus emocinis ryšys“, – pasakojo M. Šiupšinskas.
Vieni kaupė derlių, kiti pardavinėjo
Pašnekovo teigimu, kolektyviniai sodai turėjo savo legendą, kam jie yra reikalingi.
„Jeigu tu dirbi fabrike ar institute, tavo darbas labiau protinis ar monotoniškas, buvo teigiama, kad nėra geresnio būdo atsipalaiduoti nei gamtoje su lengvu įrankiu rankose ir ten atgauti jėgas“, – kaip kolektyvinių sodų paskirtis buvo aiškinama sovietmečiu pasakojo M. Šiupšinskas.
Pasak istoriko, vienas iš sodų tikslų buvo aplinkos gražinimas, tačiau tokia sodų paskirtis buvo labiau oficialūs valdžios norai. M. Šiupšinsko teigimu, kolektyviniai sodai žmonėms buvo daug svarbesni dėl galimybės patiems užsiauginti daržovių, nes sovietinė sistema nesugebėjo nuosekliai aprūpinti gyventojų maisto produktais, tad žmonės pradėjo kaupti savo derlių.
„Tas įprotis kaupti rezervą buvo įsišaknijęs daugumos šeimų gyvenime“, – tvirtino M. Šiupšinskas.
Istorikas teigė, kad kolektyvinių sodų pradžioje spaudoje pasirodydavo kritikos, kad žmonės sodą paskiria vienos kultūros, pavyzdžiui, bulvių, auginimui.
„Po to, kritika apsivertė, kad va, anksčiau auginome tik bulves, tai šiandien galime pamatyti, kad daug sodininkų augina monokultūras, bet tulpes, tam kad parduotų ir uždirbtų. Gėlių auginimas ir jų pardavimas nebuvo nelegalu, bet buvo kritikuojamas tas beatodairiškas bandymas kiekvieną sodo sklypelio centimetrą išnaudoti užsidirbimui ir pelnui, kad tai amoralu ir neatitinka sovietinių vertybių“, – sakė M. Šiupšinskas.
Skirtingos prasmės sutilpdavo į šešis arus
M. Šiupšinskas šešių arų sodo sklypą vadina erdve, kurioje tilpo skirtingos prasmės, reikšmės ir žmonių veiklos.
„Net ir šnekinant tos pačios šeimos narius, tai vienas apie sodą kalba kaip apie vietą, kur atvažiuoja ir visą dieną dirba, kiekvienas centimetras turi būti išnaudotas daržovių auginimui ir kiekviena minutė tik darbui. Kitas sodininkas, net tos pačios šeimos narys, gali sakyti, kad sodas jam visada buvo tik poilsis, atvažiuodavo atsipalaiduoti“, – sakė istorikas.
Anot pašnekovo, jei jau žmogus gavo sklypą, jį turėdavo naudoti sodininkystei, o jei apleisdavo ir neprižiūrėdavo, galėdavo kilti konfliktas su sodų bendrija ir gyventojas prarasdavo savo sodą.
Kritikos sulaukdavo ir tie sodininkai, kurie visą sklypą naudojo daržininkystei ar sodininkystei ir nepalikdavo jokio kampelio poilsiui.
„Tada toks sodas gražiausio sodo rinkimuose nebūtų laimėjęs, nes jame nėra to grožio ir estetikos“, – pasakojo M. Šiupšinskas.
Kolektyviniai sodai išnyks, bet sodininkai – ne?
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, gyventojai privatizavo sodo sklypus. M. Šiupšinskas teigė, kad arčiau didžiųjų miestų esančios sodo bendrijos po truputį virsta priemiesčio kvartalais, nes juose buvo leista statyti mažaukščius gyvenamuosius namus.
Pasak pašnekovo, arčiau didmiesčių esančiose sodų bendrijose didesni sklypai yra skaidomi į mažesnius, kad būtų galima statyti daugiau pastatų, o šalia mažesnių miestų esančiuose soduose gyventojai superka kaimynų sklypus ir kaip tik didina turimą plotą.
„Yra žmonių, kurie vis dar sodus įsivaizduoja ir mato kaip vietą, skirtą sodininkavimui. Jie tikisi, kad juose liks sodininkavimo kultūra“, – tikino M. Šiupšinskas.
Nors kolektyviniai sodai buvo masinis reiškinys visoje Lietuvoje, tv3.lt kalbintas istorikas nemano, kad sodininkystė ateityje turės tokį milžinišką populiarumą. Tačiau, pasak jo, tai turės paklausą ir ateities Lietuvos miestuose.
„Visada atsiras žmonių, kurie norės užsiauginti ką nors prie namų. Net ir žiūrint Los Andželo ar kitų didelių miestų atvejus, tai ten egzistuoja bendruomenės sodai, kai aktyvūs gyventojai susiburia ir ieško galimybės kažkur gauti sklypą. Tuose didmiesčiuose irgi yra savotiškų urbanistinių sodininkų. Tų sodininkų bus ir pas mus“, – įsitikinęs M. Šiupšinskas.
