„Diplome yra toks pat tekstas, tik Brailio raštu, anglų ir lietuvių kalbomis“, – paaiškina Grigas. Jis pasakoja, kad prieš metus VU baigęs istorijos bakalaurą gavo tokį patį diplomą, kaip ir visi absolventai, bet rugsėjį jam buvo įteiktas ir Brailio raštu atspausdintas diplomo priedas.
„Pernai po diplomų teikimo susizgribom, kad Grigas, ketverius metus studijavęs universitete, negalėjo pats perskaityti, kas jo diplome parašyta, – prisimena VU lygių galimybių koordinatorė Lina Garbenčiūtė. – Supratom, kad reikia paruošti ir diplomo priedą Brailio raštu, tad kreipėmės į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, su jos pagalba paruošę diplomo tekstą Brailio raštu atspausdinom ir įteikėm Grigui.“
VU neįgaliųjų reikalų koordinatorė Indrė Širvinskaitė sako, kad nuo šiol tokių nesusipratimų nebekils, nes universitete buvo patvirtinta tvarka dėl diplomų Brailio raštu teikimo. Pasak koordinatorių, Grigui apie paruoštą ypatingą diplomą nebuvo pranešta, norėta, kad tai jam būtų staigmena. Deja, paslapties iki galo išlaikyti nepavyko – Grigas pasakoja, kad šventės dieną universiteto komunikacijos ir rinkodaros skyriaus darbuotojai prasitarė apie jam ruošiamą siurprizą, tad jis ant scenos lipo žinodamas, kad netrukus rankose laikys du diplomus.
Beje, į sceną jis kilo ne vienas – koordinatorės pasiūlė, kad jį lydėtų savanorė. „Šiais metais prieš diplomų teikimo šventes buvo nerimo, nes dėl koronaviruso jos vyksta lauke, tam naudojama Didžiajame kieme vykstantiems koncertams pastatyta didelė scena, todėl galvojom, kaip padėti studentams, kuriems sudėtinga savarankiškai įveikti nemažai laiptelių, – pasakoja Indrė. – Vienai su vaikštyne einančiai studentei siūlėme diplomą įteikti apačioje, kad jai nereikėtų lipti ant scenos, bet ji atsisakė, ėjo savarankiškai ir pasiėmė diplomą, kaip ir visi, todėl sulaukė didelio palaikymo.“
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Ryžosi studijuoti pedagogiką
G. Sakalis sako, kad baigęs mokyklą apie mokytojo profesiją iš viso negalvojo, tad studijuodamas istoriją VU nepasinaudojo galimybe kartu baigti ir gretutines pedagogikos studijas. Vis dėlto bebaigiant studijas viena pažįstama pasiūlė pagalvoti apie mokytojo profesiją ir net pasiūlė, kur jis galėtų atlikti pedagoginę praktiką. Vaikinas nusprendė pabandyti ir pasirinko vienerių metų Mokyklos pedagogikos studijų programą – vos gavęs istoriko diplomą, jau kitą dieną nuėjo į motyvacinį pokalbį.
Pedagoginę praktiką Grigas atliko Vilniuje įsikūrusioje „Vaivorykštės tako“ gimnazijoje, kur mokė šeštokus, dešimtokus ir vienuoliktokus. „Didelėje mokykloje, kur klasės didelės, turbūt būtų buvę sudėtinga, o šita mokykla nedidelė, jauki, labai miela, visi draugiški, klasėse ne daugiau negu dešimt mokinių. Tiesa, negaliu pasakyti, kad ir mažoje mokykloje buvo lengva, ten irgi yra savų niuansų. Be to, viena mokyti šeštokus, visai kita – dirbti su dešimtokais. Buvo visokių situacijų, kartais buvo sudėtinga suvaldyti klasę, todėl yra tekę labiausiai trukdantį mokinį išprašyti iš pamokos. Dėl to jaučiausi nelabai jaukiai, bet kitos išeities neturėjau. Tiesa, tai nesikartojo, matyt, mokiniai taip norėjo mane išbandyti, bet pamatė, kad nieko neišeis“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Praktikos pradžioje kartu su juo klasėje būdavo istorijos mokytoja, vėliau jis pamokas vedė savarankiškai, o prasidėjus karantinui teko jas vesti ir nuotoliniu būdu.
G. Sakalis artimiausiu metu į mokyklą grįžti neketina, nutarė išbandyti save socialiniame versle – jį pakvietį vesti edukacines veiklas. Vis dėlto ateityje Grigas tikisi grįžti į pedagogiką, galbūt ieškoti darbo mažoje mokykloje, o gal su mokiniais dirbti individualiai.
Pataria kiekvieną vertinti pagal gebėjimus
Grigas pasakoja, kad istorija jį traukusi nuo mažens, nors daugelis manė, kad jis savo ateitį galėtų sieti su muzika. Stodamas į VU sako visiškai negalvojęs, ar studijos pritaikytos neregiams: „Žinojau, kad universitete literatūros Brailio raštu tikėtis neverta – knygos didžiulės, literatūra vis atnaujinama. Manau, kad dažniausiai pritaikymas priklauso nuo tavęs – kaip bendrausi, taip į tave ir žiūrės. Kai prodekanė manęs paklausė, kaip studijuosiu, pasakiau jai, kad tekstus skenuosiu ir skaitysiu naudodamasis ekrano skaitymo programine įranga. Taip ir dariau. Kol dar neturėjau skenerio, skenuoti padėjo fakulteto žmonės. Be to, dėstytojai leido įsirašyti paskaitas. Kurį laiką įsirašinėjau, bet paskui pamačiau, kad perklausyti paskaitas užima labai daug laiko, gerokai paprasčiau paskaitas konspektuoti kompiuteriu.“
Grigas džiaugiasi, kad dėstytojai jo iš kitų studentų neišskirdavo, jis ir pats stengėsi neišsiskirti ir nesinaudojo privilegijomis. „Prisimenu, kartą vienas dėstytojas davė užduotį perskaityti knygą užsienio kalba ir manė, kad aš jos skaityti negalėsiu. Pasakiau, kad galiu, – prisimena vaikinas. – Niekada nebandydavau išsisukti, kad nematau, negaliu kažko padaryti. Jeigu tingi, gali sėkmingai tingėti namie, nereikia į paskaitas vaikščioti. Žinoma, kai būdavo per sunku, kartu su dėstytojais ieškodavom alternatyvų, ir viskas paprastai ir draugiškai išsispręsdavo.“
Dėstytojams, dirbantiems su regos negalią turinčiu studentu, Grigas pataria jį vertinti kaip ir bet kurį kitą: „Jeigu žmogus dirba kompiuteriu, tai jis gali ir sėkmingai studijuoti, juk dabar daugelis studentų į paskaitas nešasi kompiuterius ir konspektuoja. Svarbu žmogaus nenuvertinti, negalvoti, kad jis kažko negali. Per egzaminus reikia vertinti pagal gebėjimus, nereikia gailėtis – taip jam tik pakenksit.“
Paklaustas, ar dažnai sulaukdavo kurso draugų pagalbos, pašnekovas sako, kad iš pradžių pats jos paprašydavo, o vėliau jie ir patys siūlydavosi padėti. „Prisimenu, reikėjo kažką nusirašyti nuo lentos, tai man kurso draugai nurašė ir iškart atsiuntė elektroniniu paštu, nors aš ir neprašiau. Tai buvo jau bebaigiant studijas, nes iš pradžių žmonės nežino, ką tu gali ar negali, – pasakoja Grigas. – Visada pirmiausia stengiuosi daryti pats, o jei negaliu, paprašau padėti. Žmonės skirtingi, ir nors dauguma nežino, kaip prieiti, bijo ko nors paklausti, visada atsiranda tokių, kurie pasisiūlo padėti.“
VU atviras negalią turintiems studentams
L. Garbenčiūtė sako, kad negalią turinčių studentų VU nuolat daugėja. Universitetas jiems suteikia galimybę studijų procesą pritaikyti pagal individualius poreikius, kad jie geriausiai atskleistų savo gebėjimus ir sėkmingai baigtų studijas.
Lygių galimybių koordinatorė prisimena, kad prieš keletą metų VU bendruomenei buvo surengtas mokymų apie įvairias negalias ciklas, juos vedė skirtingų neįgaliųjų organizacijų atstovai. Vėliau nuspręsta dirbti su atskirais fakultetais. „Jei į kurį nors fakultetą ateina studentas, turintis kokią nors negalią, surengiame susitikimą, į kurį pakviečiame neįgaliųjų organizacijos atstovą, kuris gali atsakyti į visus klausimus, sugeba visus padrąsinti, kad neliktų baimės ir nežinojimo. Tikrai dar visko pasitaiko, bet bendruomenės požiūris keičiasi, žinių daugėja“, – teigia Lina.
Pasak I. Širvinskaitės, negalią turintiems studentams labiausiai padeda studijų individualizavimas pagal jų poreikius: „Rudenį patvirtinome studijų individualizavimo tvarkos aprašą. Tai labai supaprastino ir dėstytojų darbą, jie žino, kokie universiteto įsipareigojimai įvairius poreikius turintiems studentams. Žymiai geriau ir studentams – jie ateina pas mus, išsako savo poreikius, kuriuos įvertiname, pateikia reikiamus dokumentus, ir tada mes viską organizuojame. Jiems nebereikia vaikščioti pas kiekvieną dėstytoją ir prašinėti pritaikyti studijas, kiekvienam iš jų atskleisti jautrius, su negalia susijusius duomenis. Kiekvienam tokiam studentui ar studentei sudarome studijų individualizavimo planą, kur nurodome, kokių pritaikymų konkrečiu atveju reikia, pavyzdžiui, gal reikia prailginti egzamino laiką ar atsiskaityti skirti atskirą auditoriją, gal reikia literatūros padidintu šriftu ar Brailio raštu, o gal dar kokios nors papildomos medžiagos. Stengiamės viską suplanuoti iš anksto, todėl studenčių ir studentų prašome su negalia susijusius poreikius atskleisti kuo anksčiau, kad galėtume iš anksto tinkamai informuoti dėstytojus ir darbuotojus.“
VU neįgaliųjų reikalų koordinatorės duomenimis, šiuo metu VU studijuoja 100–120 negalią turinčių studentų, bet jų yra gerokai daugiau, nes ne kiekvienas kalba apie savo negalią. Individualių poreikių turintys studentai skatinami nebijoti apie savo poreikius pranešti specialia anketa, o tada su kiekvienu susisiekiama individualiai. Svarbu būti drąsiems, atvirai ir aiškiai išsakyti savo poreikius, tada studijų procesas bus lengvesnis ir studentams, ir dėstytojams.
Straipnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
