Nuo vaikystės siekė savo tikslų
Jelena sako nuo vaikystės nelaikiusi savęs kitokia, niekada nenorėjo būti globojama. Tokį požiūrį skatino ir tėvai. „Tėvai niekada neauklėjo manęs, kaip sakoma, šiltnamio sąlygomis, nejaučiau jų gailesčio ar pernelyg didelio lepinimo. Atvirkščiai, turėdavau viską daryti savarankiškai. „Jei nepavyksta, bandyk dar kartą“, – sakydavo.“ Tėvo paskatinta Jelena netgi išmoko viena ranka užsirišti batraiščius.
Negalia nesutrukdė jai išbandyti daugelio veiklų: „Užsiėmiau įvairiomis sporto šakomis: bėgimu, plaukimu, lengvąja atletika. Dainavau mokyklos chore, lankiau aerobiką, šokius.“ Jelena sako, kad niekada nebuvo įžeista ar atstumta vaikų dėl to, kad turi rankos protezą.
Moteris visada norėjo gyventi savarankiškai, būti nepriklausoma finansiškai, tad jau studijų metais pradėjo galvoti apie darbą. Ji prisimena savo pirmą darbo pokalbį. „Pokalbis su darbdaviu praėjo labai maloniai. Pabaigoje pasakiau, kad turiu negalią ir nešioju rankos protezą. Žmogus sutriko. Pamačiau, kaip pradėjo mane apžiūrinėti, nes kai atėjau, jis to nepastebėjo. Suprasdama, kad situacija tapo nepatogi, papasakojau apie save, parodžiau, kaip atrodo ranka. Darbdavys nusišypsojo ir pagyrė mane už ryžtą ir drąsą, pabrėžė, kad džiaugiasi, jog dirbsiu jo komandoje“, – pasakoja Jelena.
Ji sako nevengusi ir smalsių kolegų klausimų: kaip susitvarko su buities darbais, kaip vairuoja automobilį ir t. t. „Pietų pertraukos prabėgdavo labai greitai, pasakojant apie save. Manau, jie pakeitė savo stereotipinį požiūrį apie neįgalius žmones. Džiaugiuosi, kad prie to prisidėjau. Su kai kuriais buvusiais bendradarbiais bendrauju iki šiol“, – dalijasi patirtimi Jelena. Ji sako, kad negalia jai ir vėliau nebuvo kliūtimi ieškant darbo, nes visada žinojo, ko nori, studijavo ir kryptingai siekė savo tikslų.
Paramą teikia ir valstybė
Jelena įsitikinusi, kad norint rasti darbą reikia investuoti į save, tobulintis, siekti mokslo, tada ir darbdavys matys kvalifikaciją, asmenines savybes, o ne negalią. „Žmonės yra labai skirtingi, kiekvienas turi savo gyvenimo patirtį, įsitikinimus, gebėjimus. Labai svarbu gyventi harmonijoje su savimi, mylėti save, priimti save tokį, koks esi, – dalijasi patirtimi Jelena. – Mano manymu, tik tada galime pasitikėti savimi ir pasiekti savo tikslų. Aš nesigėdiju negalios, nebijau klausimų apie tai, žinau, kad žmonės šalia ir patys jaučiasi nepatogiai. Su tuo užaugau ir nuo mažens susitaikiau. Man tai – normalu! Jei tu pats savęs nepripažįsti, tai ir kitiems sunku tai padaryti.“
Socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ vadovės Jurgitos Kuprytės teigimu, negalią turintys žmonės dažnai daro klaidą, kad darbo pokalbį pradeda nuo to, ko jie negali. „Darbo ieškantis žmogus pirmiausia turėtų atskleisti savo kompetencijas ir galimybes, prisistatyti kaip konkrečiai darbo vietai tinkamas darbuotojas. Žinoma, pirmiausia įvertinęs savo galimybes, – sako J. Kuprytė. – Reikia suprasti, kad darbdavys samdo darbuotoją, kuris turės atlikti konkretų darbą. Pavyzdžiui, darbdaviui gali atrodyti, kad regėjimo negalią turintis žmogus negalės dirbti kompiuteriu. Tačiau dabar yra įvairių specialių programų, tereikia jas įdiegti.“
Socialinės įdarbinimo agentūros vadovė sako, kad reikia nebijoti drąsiai kalbėti apie savo negalią, tik daryti tai per galimybių prizmę. Jei darbdaviui kyla abejonių, reikėtų jas išsklaidyti. „Manau, kad pastaruoju metu situacija keičiasi, įmonės vis drąsiau priima į darbą negalią turinčius žmones, darbdaviai vis labiau atsiveria įvairovei. Vis dažniau įmonės nori kurti vertę, gerą pavyzdį rodo vakarų įmonės. Palyginti su tuo, kas buvo prieš keliolika metų, tikrai nemažai nuėjome“, – sako J. Kuprytė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia komunikacijos kampaniją „Negalia netrukdo“, kuri finansuojama Europos struktūrinių fondų lėšomis.
Straisnio autorė: Aurelija Babinskienė.
1887 m.
1934 m.
1959 m.
