REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
17
Janas su Živile dalyvavo jos geriausios draugės Eglės vestuvėse. Sigitos Inčiūrienės nuotr.
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Tai atsitiko daugiau kaip prieš trejus metus nuošalioje Afrikos saloje. Berlyne gyvenantis Janas Goslickis ten atostogavo su drauge Živile, tėčiu, jo žmona ir jos dukra Thea. Egzotiškos atostogos buvo suplanuotos prieš pusę metų. Buvo graži diena, ir data pasitaikė tikrai ypatinga: 2017-07-17. Tą dieną atsitiko tai, kas dar 30-ies neturinčio Jano gyvenimą pakeitė iš esmės. 

17

Tai atsitiko daugiau kaip prieš trejus metus nuošalioje Afrikos saloje. Berlyne gyvenantis Janas Goslickis ten atostogavo su drauge Živile, tėčiu, jo žmona ir jos dukra Thea. Egzotiškos atostogos buvo suplanuotos prieš pusę metų. Buvo graži diena, ir data pasitaikė tikrai ypatinga: 2017-07-17. Tą dieną atsitiko tai, kas dar 30-ies neturinčio Jano gyvenimą pakeitė iš esmės. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Savo gyvenimo viršukalnėje aš šokau į bangą ir atsidūriau ant dugno, – rašė Janas savo tinklaraštyje „Quad.Works“ praėjus metams po lemtingų atostogų. – Beveik niekas niekada nebus taip, kaip anksčiau. Gamtos jėga mane pasodino į elektrinį neįgaliojo vežimėlį dėl stuburo kaklo dalies smegenų pažeidimo. Prieš mane dvi perspektyvos: vokiečių kalboje mano situacijoje atsidūrę žmonės vadinami betroffene (paveiktieji) – tai reikštų, kad esu auka. Anglų kalba apie tokius kaip aš sakoma survivers (išgyvenę). Esu tikras, kad aš – ir tas, kuris išgyveno.“ 

REKLAMA

Savo tinklaraštį Janas kartu su drauge Živile pradėjo rašyti norėdamas, kad jo draugai ir artimieji žinotų, kas su juo vyksta po ištikusios nelaimės. Pirmaisiais mėnesiais savo mintimis dalijosi Živilė, brolis Maxas, kai kurie draugai. Po keleto mėnesių Janas pats galėjo rūpintis savo tinklaraščiu. Jis nusprendė daugiausiai rašyti apie tai, kas jam pačiam teikia daugiausia stiprybės – apie technologijas, savo išbandytą operacinę įrangą ir mobiliąsias programas, kurias naudoja savo išmaniuosiuose namuose. 

REKLAMA
REKLAMA

Namuose Janui padeda slaugytojai ir Živilė, su kuria susipažino prieš 8 metus, kai ji iš Šiaulių persikraustė gyventi į Berlyną. Kartu su ja Janas kasmet lankydavosi Lietuvoje. Pirmą kartą po lemtingos traumos į Lietuvą kartu buvo atvykę praėjusių metų vasarą, kai geriausia Živilės draugė Eglė pakvietė į vestuves. 

Kelionė automobiliu iš Berlyno į Lietuvą su pertraukomis truko 15 val. Janas pasakoja, kad ji galėjo ir neįvykti, nes sugedo namuose esantis liftas, ir nors jo butas yra pirmame aukšte, vis dėlto yra keletas pakopų, kurias jam įveikti nelabai įmanoma – galingas elektrinis vežimėlis „Permobil F5“ kartu su juo sveria 300 kg. Laimei, kažkam kilo idėja kreiptis pagalbos į pianinų transportavimo įmonę, ir po keleto minučių Janui jau buvo galima leistis į kelionę. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su Janu kalbamės apie jam tekusią patirtį ir tai, kas jam labiausiai padėjo nepasiduoti. 

Janai, ar viską atsimeni, kas įvyko tą lemtingą dieną? 

Žinoma, atsimenu beveik viską. Atostogavom San Visentės saloje, kuri yra Atlanto vandenyne esančiame Žaliojo Kyšulio salyne, netoli pusiaujo. Tai labai graži, žalia sala, tikras rojus. Tą dieną vandenynas buvo ramus, ir mes nusprendėm nusimaudyti. Niekas nebūtų patikėjęs, kad gali atsitikti kas nors bloga. 

Besimaudant staiga pakilo bangos, viena dviejų metrų aukščio banga mane pagavo ir nubloškė į dugną galva žemyn. Živilė ir Thea pamatė, kad man kažkas atsitiko, ir išvilko iš vandens. Kai atsipeikėjau, gulėjau pliaže, ant smėlio. Pirmąją pagalbą man suteikė nardymo instruktorius. Jis iškvietė greitąją pagalbą, kuri mane nuvežė į San Pedro saloje esančią 

REKLAMA

Mindelo ligoninę. Tai buvo labai prasta ligoninė, Berlyne panašios buvo gal prieš 50 metų. Ten padarė rentgeno nuotrauką ir stabilizavo kaklą. 

Ar atsipeikėjęs supratai, kas atsitiko? 

Iš karto supratau. Man nieko neskaudėjo, buvo pažeistas 4–5 kaklo slankstelis, todėl nuo krūtinės buvau paralyžiuotas. Toje Afrikos ligoninėje praleidau dvi dienas, kol specialiai užsakytu lėktuvu mane nugabeno į Las Palmaso miestą Gran Kanarijoje. Universitetinėje ligoninėje man atliko kaklo stabilizavimo operaciją. Ispanų gydytojai buvo daug kartų susidūrę su panašiomis traumomis, ten jaučiausi saugus. Gran Kanarijoje išbuvau 4 dienas, iš ten mane jau be sąmonės nuskraidino į Berlyną, „Charité“ ligoninę, kur gydytojai atliko skubią kaklo operaciją ir reanimavo. Keturias dienas buvau be sąmonės. 

REKLAMA

Kada sužinojai savo diagnozę? Kiek laiko užtruko, kol su ja susitaikei? 

Gydytojai diagnozę pasakė antrą ar trečią savaitę, nors nuo pat pradžių supratau, kad galiu likti paralyžiuotas. Susitaikyti reikėjo laiko, dar ir po metų tas procesas nebuvo pasibaigęs, bet pirmieji trys mėnesiai buvo sunkiausi. Pirmosiomis savaitėmis negalėjau pats kvėpuoti, gerti, valgyti, kalbėti. Pamažu įpratau, mokiausi kvėpuoti, vėliau pradėjau ir kalbėti. Man buvo labai svarbu būti su žmonėmis ir kalbėtis, nes daug laiko praleisdavau vienas. Kalbėjausi su seselėmis, fiziniais terapeutais, psichologais, draugais ir artimaisiais. Maždaug po trijų mėnesių mano mąstymas pradėjo keisti. Iki tol galvojau apie tai, ko daugiau niekada nebegalėsiu daryti, o paskui pradėjau galvoti, ką galėsiu daryti. Net ir turėdamas tokią negalią vis dar daug ką galiu veikti. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar iki tol tavo aplinkoje buvo negalią turinčių žmonių? 

Nepažinojau nė vieno neįgalaus žmogaus, išskyrus pusbrolį, kuris turi Dauno sindromą. Jis truputį vyresnis už mane, kartais nelengva su juo komunikuoti, bet aš jį visada priėmiau, jis pilnas meilės. Tiesa, ligoninėj sutikau panašių traumų patyrusių žmonių. Jie taip pat jauni, traumas patyrė plaukiodami, nardydami, o vienas net nukritęs nuo laiptų. 

Kiek laiko praleidai ligoninėje ir ar už gydymą reikėjo mokėti? 

Ligoninėse praleidau 20 mėnesių. Pakeičiau kelias, paskutinė buvo reabilitacijos ligoninė. Visas gydymo išlaidas padengė ligonių kasos, už nieką nereikėjo mokėti. Dabar moku tik už kai kuriuos vaistus ir procedūras, visa kita man nekainuoja. Kadangi man namie reikalinga nuolatinė priežiūra, iš ligonių kasų išsiderėjau biudžetą, kuris man leidžia samdyti 5 slaugytojų komandą. Slaugytojų ieškau ir samdau pats. Komandai vadovauja Sebastianas. Kai gulėjau reabilitacijos ligoninėje, jis ten dirbo. Pasakiau jam, kad ieškau slaugytojų, ir Sebastianas išėjo iš darbo, kad galėtų dirbti su manimi. 

REKLAMA

Kokios pagalbos tau reikia? 

Slaugytojai man padeda praustis, valgyti, gerti, įjungia technologijas, taip pat padeda, kai turiu kur nors važiuoti. Džiaugiuosi, kad gyvenu Berlyne, kuris yra gerai pritaikytas miestas, jis vienas iš penkių Europoje geriausiai pritaikytų miestų. Vis dėlto judėdamas vežimėliu kasdien susiduriu su iššūkiais, ypač žiemą. Visi šiuolaikiniai pastatai turi liftus, bet vis dar daug pastatų, kur patekti galima tik laiptais, ir tada esu priverstas apsigręžti ir keliauti kitur. 

Negaliu pakliūti į kai kurias kavines, parduotuves, įstaigas, kai kuriose stotyse taip pat yra tik laiptai, be to, sudėtinga vežimėliu judėti akmenimis grįstomis gatvėmis. Manau, kad aplinka turėtų būti pritaikyta visiems, visi žmonės turi turėti lygias teises.

REKLAMA

Žinau, kad kartu su draugais įkūrei savo verslą, dirbai su skaitmeninėmis valiutomis, ir tau sekėsi. Į verslą grįžai po ilgos pertraukos, kaip tave sutiko kolegos? 

Kad galėčiau grįžti, turėjau įrodyti, jog galiu dirbti kaip anksčiau. Kai kurie buvę kolegos dėl mano grįžimo buvo labai skeptiškai nusiteikę, kiti, kurių iki tol nepažinojau, kaip tik buvo nusiteikę pozityviai. Yra žmonių, kurie mane labai palaiko, su kai kuriais buvusiais draugais iš viso nebebendraujame. Kartais dėl to jaučiuosi vienišas ir „atjungtas“. Kita vertus, kaip tik tokia situacija padeda suprasti, kuriais žmonėmis gali pasikliauti, o kuriais ne, kurie draugai yra tikri, o dėl kurių neverta gaišti laiko. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ką galėtum patarti žmogui, pakliuvusiam į tokią pačią situaciją? Kas padeda? 

Draugai ir šeima. Daug problemų padeda išspręsti ir pinigai. Ir, žinoma, padeda kantrybė, pozityvumas ir nusiteikimas kovoti, nepasiduoti. Turi stengtis pats sau padėti, o mūsų smegenys prie visko prisitaiko. 

Kaip atrodo tavo dienotvarkė? 

Beveik kasdien važiuoju į biurą, kartais dirbu iš namų. Keliuosi 7 val. Maždaug dvi valandas trunka ryto rutina, mano slaugytojai tuo metu turi daug užduočių. Dirbti pradedu 9 val. Turiu pietų pertrauką, valandą būtinai pailsiu, paskui vėl dirbu maždaug 4 valandas. Po darbo taip pat turiu įvairių užsiėmimų, rūpinuosi savo tinklaraščio dizainu, rašau straipsnius. Vakarais žiūriu filmus, savaitgaliais keliauju, einu į koncertus, sporto varžybas. Dar ligoninėje pradėjau naudoti kompiuterį, jį valdau galva. Kompiuteriu beveik viską galiu daryti, tik kai kurių žaidimų nebegaliu žaisti. 

REKLAMA

Maždaug kas antrą dieną medituoju. Medituoti pradėjau maždaug prieš 6 metus. Tai man padeda išvalyti mintis, nurimti, kvėpuoti, sujungti kūną ir sielą. Anksčiau daug skaitydavau. Labiausiai man įtaką padariusi knyga yra „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, ją parašė Robinas Sharma. Po traumos skaitau tik garsines knygas, bet nedažnai. Dabar jau pats rašau knygą.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų