REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
17
Jurgita Pocienė surengė konferenciją „Disleksijos paliesti“. Sigitos Inčiūrienės nuotr.
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Disleksija – diagnozė, kurią išgirdę tėvai atsitrenkia į nežinomybės sieną. Kur ieškoti metodinės literatūros, kaip padėti savo vaikui susitvarkyti su psichologiniais iššūkiais, kuriuos jie patiria mokykloje? O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai šis sutrikimas net nebūna identifikuotas. Tada nutinka blogiausia – vaikui klijuojama nevykėlio ir tinginio etiketė, ir taip jo gyvenimas tampa didžiausia tragedija.

17
Skaityk lengvai

Disleksija – diagnozė, kurią išgirdę tėvai atsitrenkia į nežinomybės sieną. Kur ieškoti metodinės literatūros, kaip padėti savo vaikui susitvarkyti su psichologiniais iššūkiais, kuriuos jie patiria mokykloje? O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai šis sutrikimas net nebūna identifikuotas. Tada nutinka blogiausia – vaikui klijuojama nevykėlio ir tinginio etiketė, ir taip jo gyvenimas tampa didžiausia tragedija.

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Jurgita Pocienė sako, kad disleksijos sutrikimą turinčiam vaikui mokykla yra kalėjimas, mokymasis siejasi su kančia, katastrofa, eiti į mokyklą yra baisu. Taip Jurgita tvirtina remdamasi savo šeimos patirtimi – jos dukrai Mortai baigus antrą klasę buvo nustatatytas disleksijos sutrikimas. 

REKLAMA

„Iki tol nežinojau, kad vaikai gali negebėti skaityti, nesuprasti skaitomo teksto. Vertėme Mortą mokytis, sėdėdavome prie tekstų po dvi, tris, keturias valandas. Kai reikėdavo skaityti, ją išmušdavo karštis, išpildavo raudonis, ji sakydavo: „Aš nematau“. Niekaip nesuprasdavau, kaip ji gali nematyti“, – prisimena J. Pocienė. 

Ji nusprendė kreiptis į okulistę. „Gydytoja pasakė, kad mergaitės regėjimas puikus, jokių regos sutrikimų nėra. Įdomiausia, kad jai rodant paveiksliukus Morta puikiausiai matė, sakydavo „namukas“, „kačiukas“, o rodant raides sakė: „Nematau“, – pasakoja Jurgita. 

REKLAMA
REKLAMA

Kai iš Pedagoginės psichologinės pagalbos tarnybos specialistų išgirdo diagnozę „disleksija“, ją ištiko šokas. Kas tai yra? Ką dabar daryti? „Googlinau, visur ieškojau informacijos. Pagrindinis patarimas buvo vienas – su vaiku reikia „dirbti, dirbti, dirbti, ir viskas bus gerai“, – pasakoja Jurgita. 

Pasirodo, kad Morta – toli gražu ne vienintelė, turinti tokį sutrikimą. Kaip rodo pasaulinė statistika, skaitymo sutrikimų turi apie 10 procentų vaikų. Tiesa, kiek jų yra Lietuvoje, niekas nežino. 

„Baisiausia, kad tokie vaikai dažniausiai negauna jokios pagalbos, todėl jaučiasi nevisaverčiai, atstumti, juos vadina tinginiais, nevykėliais, jie sėdi klasės gale. Mokytojai, nors per pamoką prie disleksijos sutrikimą turinčių vaikų turėtų prieiti triskart dažniau, kaip rekomenduojama, prie jų apskritai neprieina teisindamiesi, kad neturi laiko – ir taip klasėje 25 vaikai“, – sako J. Pocienė. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įkurtas Disleksijos centras

Remdamasi savo skaudžia patirtimi, Jurgita subrandino idėją įkurti centrą, kur tėvai, auginantys skaitymo sutrikimų turinčius vaikus ir su jais dirbantys pedagogai rastų visą reikalingą pagalbą. Neseniai ji savo idėją įgyvendino – lapkričio 14 dieną įkurtas „Dyslexia centras“. 

„Turime subrandintą idėją, norą pakeisti situaciją, dalį komandos“, – kalba įkūrėja, pridurdama, kad centras jau turi geranorišką partnerį – Lietuvos aklųjų biblioteką. Šioje bibliotekoje nuo kitų metų sausio bus rengiami užsiėmimai ir susitikimai ir vaikams, ir tėvams, kuriems svarbu bendrauti, kalbėtis, žinoti, kad jie ne vieni turi tokių problemų. 

REKLAMA

Disleksijos centre bus teikiamos visos reikalingos paslaugos – nustatoma vaiko diagnozė, dirbs reikalingiausi specialistai – logopedai ir psichologai, bus rengiami seminarai, mokymai tėvams ir pedagogams. Vaikams bus organizuojami ir užsiėmimai, kuriuose galės atsiskleisti jų kūrybingumas. „Šitie vaikai yra labai kūrybingi, jie mąsto abstrakčiai, jiems rūpi spręsti globalines problemas, jie nori daryti didelius dalykus, – sako J. Pocienė. – Centre bus meno terapijos užsiėmimai, o teatro terapijos užsiėmimams vadovaus teatralas, kuris pats yra dislektikas“. 

REKLAMA

Dar viena didelė Jurgitos svajonė – pasiekti, kad Lietuvoje būtų parengta metodika, kaip dirbti su disleksijos sutrikimą turinčiais vaikais, kad jie užaugtų visaverčiai ir pasitikintys savo jėgomis. Pagal tokias metodikas jau seniai dirba JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų pažangių šalių specialistai. 

Ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems?
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
34.8%
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
44.2%
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
10.5%
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
10.5%
Balsavo: 258

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagalbos mokiniui sistemoje – spragos

Pasak VšĮ „Švietėjiškų iniciatyvų centras“ direktorės Kristinos Paulikės, Lietuvoje specialiųjų poreikių turinčių vaikų teisė į švietimo pagalbą dažnai pažeidžiama. Tai patvirtina Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai pateikti tėvų skundai. „Nuolatos buvo girdimos pastabos, kad mano vaikui iš viso mokytis nereikia, nes jis niekada neskaitys ir nerašys“; „Susidaro įspūdis, kad mokykla tik ir laukia, kad mano vaikas paliktų šią įstaigą – nėra vaiko, nėra problemų“, – rašo tėvai.

REKLAMA

Viena iš didžiausių problemų, kodėl stringa teisės į švietimo pagalbą užtikrinimas, yra specialistų trūkumas. K. Paulikė pateikia statistiką: šiuo metu vienam psichologui tenka daugiau kaip 500 vaikų, specialiajam pedagogui – 55, logopedui – beveik 27 vaikai. „Dažna situacija: nustatoma, kad logopedo paslaugų reikia penkiems darželį lankantiems vaikams, bet darželis jas gali suteikti tik dviems. Tada likusių trijų vaikų tėvai priversti ieškoti pagalbos privačiai“, – sako K. Paulikė. Ne mažesnė problema, pasak jos, yra specialistų kvalifikacija. 

REKLAMA

„Pastariasiais metais per įvairias programas labai sustiprinome švietimo įstaigų materialinę bazę, bet labai mažai investavome į žmones. Konferencijose, įvairiuose renginiuose kalbame apie tai, kad specialistams būtų labai naudingos praktinės stažuotės, tačiau nuolat girdžiu: mūsų neišleidžia, nes nėra kam dirbti. Man pačiai teko dirbti Pedagogų švietimo centre, kur pedagogai, atvykę į seminarus, tuoj pats nerdavo pro duris, nes „nėra kam dirbti, direktorė liepė grįžti į darbą, jei galima, duokite pažymėjimą, ir aš bėgu į darbą“. Apie kokį kvalifikacijos tobulinimą ar juo labiau stažuotes, galime kalbėti? “, – stebisi „Švietėjiškų iniciatyvų centro“ direktorė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svarbu bendradarbiauti

Pasak logopedės Linos Narkevičienės, disleksija – tai specifiniai skaitymo ir rašymo sutrikimai. Labai svarbu, kad specialistai juos kuo anksčiau pastebėtų: „Kuo ankstyvesnė intervencija, tuo geresnių rezultatų pasiekiama. Anksti pagalbos sulaukęs vaikas lengviau išmoksta gyventi turėdamas šį sutrikimą, aplinkiniai taip pat gali jam suteikti daugiau pagalbos, labiau padėti jam lavintis“. 

Logopedė pabrėžia, kad svarbu ne bėgti nuo problemos, o ją spręsti ir suvokti, koks tai sutrikimas. Tokiais atvejais ypač svarbus vaidmuo tenka mokytojams. „Svarbiausia yra jų požiūris, ir, nors tam nereikia nei lėšų, nei kitų išteklių, vis dėlto pakeisti požiūrį yra sunkiausias uždavinys“, – sako specialistė. Jos manymu, mokytojai turėtų pastebėti vaiko sunkumus ir atpažinti, kad jis turi sutrikimų, o tada tartis su tėvais, kaip jam padėti“. 

REKLAMA

Į pagalbą tėvams ir mokytojams privalo ateiti ir kiti ugdymo įstaigose dirbantys specialistai – logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, taip pat ‒ vaiko gerovės komisijos. Specialistai turėtų keisti tėvų ir pedagogų požiūrį į disleksijos sutrikimų turintį vaiką – jis nėra nei nevykėlis, nei tinginys, tiesiog turi sutrikimą, ir jam reikalinga pagalba.

Pasak logopedės, yra daug galimybių padėti tokiam vaikui. Pedagoginėse psichologinėse tarnybose dirbančios specialistų komandos teikia rekomendacijas, viena iš jų – ugdymo programų pritaikymas. L. Narkevičienė pataria tėvams nebijoti tokių rekomendacijų, nes tai, jos teigimu, yra reali pagalba vaikui.

REKLAMA

Logopedė sako, kad ir namie tėvai vaikui turėtų skirti daugiau dėmesio, padėti jam skaityti, nepalikti jo vieno dorotis su namų užduotimis. Į pagalbą jau galima pasitelkti ir garsines knygas – pasak logopedės, portale „e.mokykla“ yra vadovėlių, privalomos literatūros garso įrašų. 

Aklųjų biblioteka – ir turintiesiems skaitymo sutrikimų

Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) Informacijos išteklių centro vadovė Dalia Balčytytė tvirtina, kad skaitymo sutrikimų turintiems vaikams gali padėti ir biblioteka. „Tegul jūsų neklaidina bibliotekos pavadinimas, nes mūsų biblioteka yra visiems, kuriems sunku skaityti įprastą spausdintą tekstą“, – sako D. Balčytytė. 

REKLAMA
REKLAMA

Pasak jos, viso pasaulio aklųjų bibliotekos tampa skaitymo sutrikimų turinčiųjų ir negalinčiųjų skaityti įprasto spausdinto teksto bibliotekomis. „LAB misija – padėti šiems asmenims atgauti pasitikėjimą savimi ir turėti vienodas galimybes mokytis ir tobulėti“, – sako D. Balčytytė.

Jos teigimu, skaitymo sunkumų patiriantys vaikai geriau supranta kitų skaitomą tekstą arba garsines knygas. LAB, nuo 1962 m. leidžianti garsines knygas, turi didžiulį tokių knygų fondą, kuris kasmet atsinaujina mažiausiai 400 pavadinimų knygomis. Vis daugėja knygų vaikams ir jaunesniems skaitytojams.

LAB direktorė Inga Davidonienė primena, jog garsines knygas gali skaityti tik turintieji gydytojo ar logopedo pažymą, kad jiems galima skaityti garsines knygas. Visos knygos pasiekiamos ir internetu – tereikia užsiregistruoti virtualioje bibliotekoje „Elvis“

I. Davidonienė sako, kad šiandien biblioteka yra erdvė, kurioje laukiamas kiekvienas: „Bibliotekos keičiasi, yra pritaikomos įvairių poreikių turintiems vaikams, jose kuriama įtrauki, geras emocijas kelianti aplinka“. 

Pasak direktorės, LAB labai džiaugiasi J. Pocienės iniciatyva į biblioteką sukviesti šeimas, auginančias disleksijos sutrikimų turinčius vaikus, ir specialistus. „Biblioteka yra vieta, kuri disleksikui kelia siaubą, todėl pratinti vaiką nebijoti knygų aplinkos, bandyti ją prisijaukinti yra labai prasminga“, – neabejoja I. Davidonienė.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų