Rūta pasakoja, kad sūnelis tik gimęs buvo labai neramus, jautrus, nenumaldomai verkdavo. „Kai parsivežėme namo, jis, būdavo, taip įsiverkia, kad mes jį vežiodavome automobiliu iš vieno miesto galo į kitą, kol nurimdavo ir užmigdavo“, – prisimena mama.
Kai Lukui suėjo mėnuo, nerimaujantys tėvai jį nuvežė parodyti neurologui. „Pas neurologus eidavome kiekvieną mėnesį, bet kaskart išgirsdavome, kad mūsų sūnui viskas gerai“, – sako Rūta. Tėvai iš šeimos gydytojo turėjo kone išsireikalauti siuntimo į Vaiko raidos centrą.
„Vaiko raidos centre mums iš pradžių taip pat nesisekė, – pasakoja moteris. – Mūsų vos neišsiuntė namo, bet vyras nepasidavė, užėjo į pirmą pasitaikiusį kabinetą ir pasakė, kad mums būtinai reikia pagalbos. Sūnelis be perstojo verkė, mūsų pagailėjusi logopedė nusivedė į kambarėlį rūsyje, pasikvietė ergoterapeutę ir jos nusprendė, kad mūsų sūnelį vis dėlto reikia toliau tirti Vaiko raidos centre.“
Kai Lukui buvo metai ir 4 mėnesiai, medikų komisija jam pripažino mišrų raidos sutrikimą. Berniukas buvo labai išrankus maistui, bet vaikščioti pradėjo laiku. Kai Lukui sukako 1,5 metukų, autizmo požymiai dar labiau išryškėjo. Bemaž dvejų metų sulaukęs berniukas neatsiliepdavo šaukiamas, nežaidė su žaislais, buvo nepaprastai judrus, lipdavo, krisdavo, bet, nors ir keista, neverkdavo. Tėvai vietoj patarimų išgirsdavo, kad jie jauni ir tiesiog neišmano, kaip auklėti sūnų. Medikai vis netikėjo tėvų pastebėjimais, tačiau atlikę pakartotinius tyrimus dvejų metų Lukui pripažino autizmo spektro sutrikimą.
Fizinė Luko raida buvo normali, o ir tėvai stengėsi, kad jis kuo daugiau mankštintųsi. Berniukas lankė vaikų sporto centrą „Strakaliukas“. „Lukas buvo labai aktyvus, todėl eidavome į sporto klubą jau vien tam, kad jis išsibėgiotų, išsikrautų“, – sako Rūta. Priduria, kad jis ir drausmės turėjo išmokti, nes sporto klube visi vaikai turi vienu metu bėgti, lipti, mankštintis.
Rūta pasakoja, kad sporto klube Lukui labai patiko. Deja, po kurio laiko ten nebegalėjo vaikščioti, nes pasidarė agresyvus: „Mažiukas būdavo agresyvus prieš mane, vėliau agresiją nukreipė į tėtį, o augant stiprėjo jo agresija ir prieš kitus, reikėjo mokyti jį susivaldyti.“
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Lavinasi žaisdami
Lankyti vaikų darželį Lukas pradėjo būdamas 5-erių, bet kalbėjo sava kalba ir iki šiol net šeimos nariams nėra lengva suprasti, ką berniukas nori pasakyti. „Prieš vesdama Luką į vaikų darželį auklėtojoms įteikiau žodynėlį, kuriame surašiau, ką reiškia Luko ištartas vienas ar kitas žodis, kad joms būtų lengviau su juo susikalbėti“, – sako Rūta.
Moteris pasakoja, kad pradėjusi lavinti sūnų iš pradžių stengėsi dirbti taip, kaip jai rekomendavo Vaiko raidos centre, bandė ABA terapiją, tačiau ir Vaiko raidos centro rekomendacijos, ir ABA terapija Lukui visiškai netiko. Berniukas atsisakydavo atlikti užduotis, nė kiek netobulėjo.
Rūta labai išgyveno matydama, kad sūnaus lavinimas stovi vietoje, bet neketino pasiduoti ir pradėjo pati kurti tokias lavinimo priemones, kurios būtų tinkamos jos vaikui. „Norėjau, kad mokytis Lukui būtų smagu ir gera, ir pradėjau sūnų ugdyti stengdamasi, kad atlikdamas užduotėles jis žaistų ir patirtų kuo daugiau gerų emocijų. Tik tada pradėjome judėti į priekį“, – sako pašnekovė.
„Turėjome lentą, ant kurios mudu piešdavome, spalvindavome. Lukas žiūrėdavo į savo nupieštus paveikslėlius, džiaugdavosi, paskui pats juos nutrindavo, – pasakoja Rūta. – Svarbu buvo, kad vaikas jaustų, jog iniciatyva ką nors veikti kyla iš jo paties. Užduotėlių surasdavau ir internete, tačiau stengiausi jų neprimesti Lukui, o pateikti taip, lyg jis pats būtų išsirinkęs, ką daryti, kurį piešinuką spalvinti. Lavinimo priemonės labai brangios, o ir vaikui jos greitai nusibosta, todėl man kilo mintis kuo daugiau priemonių pasigaminti pačiai.“
Sukūrė feisbuko grupę
Idėjų Rūta sėmėsi internete, kūrė užduotis, pasikliaudama savo nuojauta, sava patirtimi. Norėdama savo mažais ir dideliais atradimais pasidalinti su kitomis mamomis, Rūta sukūrė uždarą feisbuko grupę „Užduotis vaikams kuriame patys“. Grupė jau turi daugiau kaip 11 tūkst. narių. Mamos pradėjo aktyviai dalytis ne tik savo sukurtomis užduotėlėmis, bet ir tomis, kurias rasdavo internete, sužinodavo iš ergoterapeutų, logopedų, psichologų. Jos pasakoja, kaip užduotėles perkuria, kaip improvizuoja dirbdamos su savo vaikais ir ko išmoksta jų vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų.
Rūta jau turi sukūrusi keletą užduočių, kuriomis dalijasi su kitomis mamomis, ir tiki, kad tos užduotėlės tikrai gali būti naudingos. Viena jų – kaip sudėlioti sakinį iš kelių žodžių. Rūta rodo Lukui paveikslėlius su jam pažįstamais vaizdais, kuriuose, pavyzdžiui, žaidžia vaikai, skrenda paukštis. Vaikas mato paveikslėlius ir sako: „Vaikai žaidžia“, „Paukštis skrenda“. „Noriu pasiekti, kad sūnus suvoktų iš dviejų žodelių susidedantį sakinį. Piešdami paveikslėlius nuspalviname, pavyzdžiui, geltonai, ir sakome: „Striukė yra geltona“, o vaikas turi geltona spalva nuspalvintą lapelį užklijuoti ant to lapo, kuriame nupiešta striukė“, – pasakoja Rūta.
Neseniai ji sukūrė mokymo priemonę, kurioje pavaizduotos žmogaus kūno dalys – ranka, ausis, akis ir kt., o šalia nurodyti ir penki pojūčiai, pavyzdžiui, „rankos liečia“, „liežuvis jaučia skonį“ ir pan. Paveikslėlyje, kuriame pavaizduota ranka, yra išvardyti visi pirštų pavadinimai.
Rūta sako, kad ji mokosi ir iš kitų mamų: „Mes ne tik dalijamės užduotėlėmis, bet, svarbiausia, jaučiame viena kitos palaikymą. Kiekvienas vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimų, yra individualybė, o mūsų, mamų, misija – savo vaikams padėti kuo labiau tobulėti.“
Rūta džiaugiasi, kad Lukas vis aiškiau taria žodžius, nors reikia dar daug dirbti. Vaikas lanko specializuotą darželį, bet ten atlikti užduotis jam sunku – nesusikaupia, o namuose su mama dirba noriai. Vaikų darželyje Lukas būna tik pusę dienos, nes labai greitai pavargsta. Rūta sako, kad jis turi ir daugiau sveikatos bėdų, bet tikina niekada nesustosianti, kartu su sūneliu judėsianti į priekį ir kursianti vis naujas priemones, kurios padės ir Lukui, ir kitiems vaikams.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
