REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
14
Aistė labai džiaugėsi susitikimu su šunimis. Aurelijos Babinskienės nuotraukos
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Šunys – ne tik geri žmogaus draugai, pagalbininkai, jie vis dažniau pasitelkiami psichologų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų dirbant su autizmo spektro ar kitos negalios paliestais vaikais. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Profesionalios kaniterapijos tarnybos komanda, apsilankiusi Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtose vaikų stovyklose, dar kartą įsitikino, kad negalią turintys vaikai su šunimis sportuoja daug noriau. 

14
Skaityk lengvai

Šunys – ne tik geri žmogaus draugai, pagalbininkai, jie vis dažniau pasitelkiami psichologų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų dirbant su autizmo spektro ar kitos negalios paliestais vaikais. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Profesionalios kaniterapijos tarnybos komanda, apsilankiusi Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtose vaikų stovyklose, dar kartą įsitikino, kad negalią turintys vaikai su šunimis sportuoja daug noriau. 

REKLAMA
Skaityk lengvai
REKLAMA
REKLAMA

Aistė Oleškevičiūtė labai domisi šunimis, yra peržiūrėjusi apie juos daug filmų, perskaičiusi knygų. Mankštos su šuniukais ją labai pradžiugino. Ypač daug gerų emocijų visiems stovyklautojams padovanojo aktyvusis Dodis. Su cerebriniu paralyžiumi gyvenanti mergaitė supranta, kad jai reikia daug sportuoti, tačiau vienai tai daryti neįdomu. Su šuniukais – kas kita. Stovyklos dalyviai net nepajuto, kaip lengvai pakluso pakviesti šokinėti, gultis ant žemės, išskėsti, pakelti kojas. O juk turint judėjimo negalią tai ne visada paprasta. 

REKLAMA

Pasak LSMU Profesionalios kaniterapijos tarnybos nario, studento Mindaugo Sėjūno, Europoje tokie užsiėmimai labai populiarūs. Pavyzdžiui, italas Fabricio Copola yra įkūręs ne vieną mokyklą, kurioje negalią turintys žmonės labai sėkmingai sportuoja su šunimis. 

Prieš metus kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija gimė idėja paskatinti negalią turinčius žmones sportuoti su šunimis. Projektui #Sportas buvo gautas Sporto rėmimo fondo finansavimas. Dėl pandemijos kai kurių veiklų teko atsisakyti, tačiau užsiėmimai su šuniukais buvo išbandyti Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtose vaikų ir paauglių stovyklose. „Neįgaliųjų sportas su šunimis turi nuo kažko prasidėti, žmonės turi suprasti, kad toks yra“, – sako M. Sėjūnas. Jo teigimu, bendravimo su šunimis nauda – didžiulė, jis netgi sunkiai judantį žmogų gali pakelti iš patalo: šuniui vis ko nors reikia, pats nejauti, kad išsijudini. Mindaugas prisimena ir savo patirtį – judėjimas kartu su šunimi padėjo išsigydyti nugaros bėdas, šuo jam padėjo pakilti iš depresijos. M. Sėjūnas apgailestauja, kad Lietuvoje iki šiol nėra šunų-asistentų, kurie tampa puikiais neregių ir netgi judėjimo negalią turinčiųjų pagalbininkais. Lietuva šioje srityje atsilieka nuo daugelio pasaulio šalių. 

REKLAMA
REKLAMA

Šunys gali prisidėti prie žmogaus gerovės 

Profesionalios kaniterapijos tarnybos įkūrimą inicijavo LSMU lektorius Mindaugas Paleckaitis. Jos tikslas – populiarinti mokslu pagrįstą kaniterapiją. Pasak M. Paleckaičio, ši terapija, kaip ir kitos alternatyviosios medicinos sritys: joga, rytų medicina, gydymas su dėlėmis ar arkliais, dailės, muzikos terapijos, Lietuvoje įteisintos tik šiemet (įstatymas Seime priimtas sausio 14 d., įsigalioja lapkričio 1 d.). Profesionalios kaniterapijos tarnybos atstovai nuolat lankosi Kauno klinikose, senelių namuose, mokyklose, dirba su aklais vaikais. „10 metų dirbame už dyką, einame pinigais į minusą, bet į pliusą savo širdyje“, – pasakoja kinologijos specialistas. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto daugelyje pasaulio šalių šunų terapija pripažįstama, ir dviračio šioje srityje nebereikia išradinėti. Apie teigiamą šunų poveikį sveikatai žinota dar prieš mūsų erą – buvo teigiama, kad šunys gali užlaižyti žaizdas (ir tai realu, nes šuns seilės turi antibakterinių savybių). Na, o 1967 m. Borisas Levinsonas padėjo pamatus profesionaliai kaniterapijai – jis pastebėjo, kad kai kurių tikslų psichoterapijoje galima pasiekti daug greičiau, kai dirbama kartu su šunimi. Dabar jau nebediskutuojama apie šuns daromą teigiamą poveikį psichikos sveikatai. 

REKLAMA

Kineziterapeutė, gyvūnų ir žmogaus sąveikos specialistė Ugnė Nedzinskaitė savo magistro darbe tyrė kaniterapijos poveikį negalią turintiems moksleiviams. Tyrimas parodė, kad po užsiėmimų su šunimis pagerėjo vaikų smulkiosios ir stambiosios motorikos, koordinacijos, ištvermės rodikliai, sumažėjo įtampa ir nerimas dėl sunkumų atliekant užduotis, grupės vidaus konfliktų ar asmeninių savybių. Vaikai buvo labiau linkę rodyti socialiai priimtiną elgesį, sumažėjo nepageidautino elgesio epizodų, padidėjo motyvacija atliekant pratimus. U. Nedzinskaitė kaniterapija itin susidomėjo, nes pati augino negalią turintį vaiką. Jis turėjo labai daug sveikatos problemų, kurias padėjo spręsti bendravimas su šunimi. Vėliau ji pamatė, kad šunys gali padėti ir kitiems vaikams. 

REKLAMA

Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Taip
88.3%
Ne
5.4%
Man tai neaktualu
6.3%
Balsavo: 558

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Teigiamas poveikis – vien glostant šunį 

Ne visos veiklos su šunimis gali būti vadinamos terapija, bet teigiamai veikia ir susitikimai su šunimis: sportavimas kartu, glostymas. Toks bendravimas su gyvūnais padeda nurimti, mažina stresą, normalizuoja nervų sistemos darbą, mažina kraujospūdį. Vaikui, ypač turinčiam negalią, dažnai pritrūksta valios sportuoti, o kai tai daroma kartu su šuniukais, jis įvairius pratimus atlieka su džiaugsmu, tarsi žaisdamas. Šunys neretai naudojami ugdymui arba edukacijai – tarkim, vaikas nenori skaityti, bet su šunimis jis puikiausiai tai daro. Tokia praktika pasitelkiama esant disleksijai, mikčiojimui ir pan. 

REKLAMA

Pasak LSMU lektoriaus M. Paleckaičio, tikrosios kaniterapijos, kai keliami konkretūs gydymo tikslai, turi imtis tik profesionalūs kaniterapeutai, gerai išmanantys, kas gali padėti esant konkrečiam sutrikimui. Šiose veiklose dalyvauja tik tinkamai tam parengti, ištestuoti šunys. Vis dėlto M. Paleckaitis pabrėžia, kad šuo pats negydo, jis tik padeda – ir tik tokiu atveju, jei šalia yra specialistai. Kaniterapija vyksta komandoje, kurią sudaro šuo, šuns vedlys ir medikas ar kitas specialistas. Beje, yra ne tik šunų, bet ir delfinų, žirgų, paukščių, žuvų ir kitos terapijos. Vis dėlto šuo iš kitų išsiskiria tuo, kad jam bendravimas ir darbas su žmonėmis teikia džiaugsmą. Manoma, kad šuo jaučia tą patį, ką ir žmogus. 

REKLAMA

Gali diagnozuoti ligas 

Pasak U. Nedzinskaitės, gyvūnai gali prisidėti ir diagnozuojant ligas, pavyzdžiui, šunys gali numatyti artėjančius epilepsijos priepuolius, atpažinti diabetą, vėžį. Ir čia nėra jokios mistikos – šuns uoslė tūkstančius kartų geresnė už žmogaus. Jis jaučia emocinį, hormoninį foną žmogaus organizme. Dirbant su tam tikrų sutrikimų turinčiais asmenimis prasidėdavo savęs žalojimo priepuoliai, panikos atakos, o šuo dažniausiai visa tai pajusdavo daug anksčiau nei aplinkui esantys žmonės. Jei terapeutas gerai skaito šunį, jis gali imtis priemonių, tarkim, išvesti žmogų į kitą aplinką, kur mažiau stimuliacijos. Taip pat šunys gali atsigulti šalia, prisiglausti ir taip padėti nusiraminti. M. Paleckaitis prisimena atvejį, kai vaikas paniškai bijojo vandens, bet po pirmo seanso su šunimis nuėjo į ežerą nusiplauti rankų. Tėvai negalėjo tuo patikėti. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

M. Paleckaičio teigimu, teigiamas šunų poveikis turi ir mokslinį paaiškinimą – bendraujant su šiais gyvūnais žmogaus organizme išsiskiria laimės hormonų. Pasak U. Nedzinskaitės, šie hormonai svarbūs ne tik teigiamai žmogaus savijautai, bet ir mokymuisi. Jiems veikiant žmogui lengviau visko išmokti, nesvarbu, ko siekiame – ar norime įmesti kamuolį į krepšį, ar po insulto atgniaužti ranką. 

Gyvūnų terapija dažniausiai taikoma dirbant su vaikais, tačiau šunys gali padėti ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač sergantiems demencijomis, Alzheimeriu. M. Paleckaitis prisimena atvejį, kai moteris senelių namuose, pabendravusi su šunimis, pradėjo pasakoti apie savo turėtą augintinį. Globos namų darbuotojai labai nustebo, nes moteris visą savaitę neištarė nė žodžio, neprisiminė net savo vardo.

Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų