Tviteryje žaibiškai išpopuliarėjusiame vaizdo įraše matoma, kaip ji patyliukais su jos seserimi Charlotte žaidžiančių dukrų prieina joms iš nugaros.
Suzie pasakoja: „Sakėme, kad užtruksiu ilgiausiai mėnesį, bet iš pradžių niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Buvo nuostabu ir vėl su jomis susitikti, labai pasiilgau savo mergaičių. Kai jos ėmė verkti, man pasidarė liūdna, bet vis tiek džiaugiausi, kad mes ir vėl kartu.“
Mama atskirai nuo savo dukrų turėjo praleisti net savo gimtadienį – ji tą dieną dirbo 12 valandų pamainą intensyvios terapijos skyriuje.
Ji sakė: „Dabar jos manęs nepaleidžia iš akių. Kai paguldau jas miegoti, jos sako: „Mama, ar aš sapnuoju?“ Aš tikiuosi, kad šis laikotarpis per stipriai jų nepaveikė, juk vaikai labai atsparūs. Tai buvo sunkus sprendimas. Stengiausi galvoti, kad tai darau tam, kad jos būtų saugios – nenorėjau namo parnešti jokių infekcijų.“
Moteris pripažino, kad palikti dukras tokiam ilgam laikui tikrai nebuvo lengvas sprendimas, ir galiausiai atėjo laikas visų pirma galvoti apie jas, rašoma thesun.co.uk.
Ji sako: „Nuvežiau jas į savo sesers namus, nes norėjau, kad jos būtų saugios, kadangi dirbu ligoninėje ir su virusu susiduriu kiekvieną dieną. Bet taip pat norėjau daugiau dirbti, ir negalėjau dirbdama ilgesnes valandas tinkamai rūpintis mergaitėmis. Tai buvo labai sunkus sprendimas, bet ši auka vis dėl to buvo to verta.
Palikti jas buvo labai liūdna, nes nežinojau, kaip ilgai jų nematysiu – tikrai nemaniau, kad tai užtruks devynias savaites. Bet daugelis kitų žmonių irgi turėjo panašiai aukotis, nes visi norime padėti žmonėms ir įveikti šį virusą. Aš tiesiog privalėjau ir toliau dirbti – prieš 20 metų pasirinkau šią profesiją, nes norėjau padėti žmonėms. Devynias savaites skyriau visų pirma darbui, bet dabar atėjo laikas visų pirma galvoti apie jas.“
Karalienės Elžbietos ligoninėje Norfolke dirbanti moteris savo viršininkams pasakė, kad dėl pandemijos norėtų beveik padvigubinti savo dirbamų valandų skaičių. Paprastai 28 valandas per savaitę dirbanti Suzie pasisiūlė dirbti 50 valandų per savaitę, norėdama prisidėti prie visos šalies pastangų nugalėti virusą.
Ji dirbo 12 valandų pamainas dieną ir naktį, tris savaites praleido intensyvios terapijos skyriuje, o vėliau buvo perkelta į koronaviruso priimamojo skyrių, kur padėjo valdyti srautus. Moters pareigos yra panašios į slaugytojos, bet ji taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį operacinėje.
Vieniša mama sako, kad su dukromis kiekvieną dieną kalbėdavosi vaizdo skambučiais, o jos nė karto jai neleido atsibusti keliantis į darbą be labo ryto žinutės: „Kasdien kalbėdavomės vaizdo skambučiais, ir jos kas rytą mane pasveikindavo žinutėmis. Buvau pavargusi nuo darbo ir norėjau jas pamatyti, bet žinojau, kad negalėsiu jų apkabinti, todėl laikiausi izoliacijos.
Daugelį kartų buvo atėjusi mintis, kad daugiau nebegaliu. Pirmąsias kelias savaites buvo labai sunku, nes grįždavau iš darbo ir nerasdavau jų namuose. Visur tvyrojo mirtina tyla, niekas nelakstė ir nesijuokė, buvo tikrai liūdna. Nežinau, kaip gyvenčiau be jų dainų ir šokių.“
Bet po devynių savaičių ji pasijuto persidirbusi ir suprato, kad turi ir vėl susitikti su dukromis.
Ji sakė: „Pasakiau savo viršininkei, kad darbo valandas noriu ir vėl susimažinti, kaip buvo anksčiau, ir ji puikiai mane suprato ir palaikė. Galiausiai pradėjau skaičiuoti valandas, kol galėsiu susitikti su mergaitėmis – tai man ir suteikė daugiausiai jėgų.“
Suzanne sako, kad planavo mergaites namo parsivežti maždaug savaitei likus iki siurprizo, bet nusprendė geriau nieko nesakyti, jei kartais kas nors pasikeistų ir tektų jas nuvilti:
„Nieko joms nesakėme, nes nenorėjome jų nuvilti, jei kartais kas nors pasikeistų, bet tikrai buvo verta, kai pamačiau jų reakciją. Tiesiog nenorėjau jų paleisti, o kai jos ėmė verkti, man vos neplyšo širdis. Buvo nuostabu. Galvojau, kad daugiau niekada jų nebepaleisiu. Dabar tik džiaugiuosi galėdama būti su jomis, buvau tokia išsekusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Nuo tada, kai grįžome, nė minutei viena nuo kitos nesitraukiame.“
Ji pasakoja: „Būti namuose su mergaitėmis man – lyg gauti medalį, tiesiog nuostabu. Mes visada buvome artimos, bet ši patirtis mus dar labiau suartino. Ji sako, kad jos mažoji dukrelė Hettie klausdavo, ar jau gali eiti namo pas mamą ir net pasižadėjo jos neapkabinti, jei negalima. Šeima visą kitą savaitę praleis kartu, o tada pirmadienį mergaitės grįžta į mokyklą.
Suzie sako: „Mes vis dar turime atvykstančių pacientų, bet situacija jau nebe tokia sunki, ir dabar dirbdama su COVID pacientu turiu visas asmeninės apsaugos priemones. Vis galvoju apie mergaites, noriu, kad joms negrėstų joks pavojus. Galėjau dirbti daugiau ir padėti pacientams.“
Ji sako besitikinti, kad visuomenė ir toliau laikysis taisyklių, nepaisant to, kad karantinas palaipsniui švelninamas: „Aukojasi taip daug žmonių, ir kol pati to nepatiri, ne visada įvertini tai, ką gali prarasti.“ – teigia ji. – „Matyti, kaip žmonės kenčia, taip, kaip mačiau kenčiančius savo pacientus – baisu. Norėčiau, kad žmonės pamatytų ir kitą situacijos pusę bei galvotų apie aplinkinius.“
Hettie dabar labai džiaugiasi galėdama būti namuose su mama ir jų 11–mečiu Džeko Raselo veislės šuneliu Lotty. Mažoji Hettie sako: „Labai džiaugiuosi, kad aš namuose. Džiaugiuosi, nes labiausiai pasiilgau mamos. Ir tada Lotty.“
Devynmetė Bella priduria: „Manau, kad gydytojai yra labai geri žmonės, kurie bando išgelbėti pasaulį. Mama labai gerai dirbo. Jai reikėjo būti atskirai, kad galėtų išgelbėti kitus žmones. Ji – mano didvyrė.“
