Vytautas džiaugiasi turėjęs galimybę dalyvauti projekte, nes jo gyvenimo kokybė per beveik dvejus metus pasikeitė iš esmės. Iki tol likimas Vytautui išbandymų nešykštėjo. „Kai mama laukėsi manęs, tragiškai žuvo tėtis. Aišku, mamai buvo didžiulis smūgis savo jauną vyrą pamatyti negyvą. Tokie dalykai atsiliepia ir negimusio kūdikio sveikatai. Galima sakyti, kad bėdos ir nelaimės prasidėjo dar man negimus“, – sako vyras.
Jauna likusi našle mama bandė tvarkytis savo gyvenimą, susirado draugą, o Vytautą paliko auginti senelei. „Babytė mane mylėjo, aš ją taip pat. Tik gyvenom mudu vargingai, neturėjom net televizoriaus – bėgdavau pas kaimynus prašytis, kad leistų pasižiūrėti. Daug ko tuo metu trūko. Užtat dabar labai piktinuosi, kai žmonės išmeta daugybę dar gerų drabužių, baldų. Šiukšlina, užuot pasiūlę nebereikalingus daiktus vargstantiems“, – kalba pašnekovas.
Depresija – iš sovietų kariuomenės
Dėl nepritekliaus Vytautas pradėjo dirbti vos sulaukęs šešiolikos. Gavęs vairuotojo pažymėjimą, įsidarbino traktorininku. Vėliau buvo pašauktas tarnauti sovietų kariuomenėje. „Čia prasidėjo mano didžiausios bėdos, – sako vyras. – Tarnavau Kazachstane, raketinėje bazėje. Jei būtumėt manęs paklausę apie armijos laikus anksčiau, būčiau negalėjęs apie tai kalbėti – turėjau pasirašyti raštą, kad neatskleisiu sovietinės kariuomenės paslapčių.“
Dvejus metus jis praleido stepėje, kur knibždėjo gyvačių. „Jau pirmą dieną gavęs valgyti kareiviškos košės, iš dubenėlio ištraukiau didžiulį vorą. Išmečiau jį ir kabinau košę toliau. Niekada negaudavom šviežios duonos – tik džiūvėsėlius, – prisimena Vytautas. – Žinoma, susidūriau ir su vadinamąja „diedovščina“. Manęs pernelyg neskriaudė, bet matydavau, kaip seniau tarnaujantys kareiviai atima iš naujokų drabužius, sukeičia su savais, jau panešiotais. Matydavau, kaip naujokai ateina su per ilgais švarkais, be kepurių.“
Nelengvos sąlygos, radiacija gerokai pakenkė Vytauto sveikatai. Nuo tada jį kankina depresija, vėliau pasireiškė cukraligė, daugelis kitų ligų.
Kabinosi į gyvenimą
Grįžęs iš sovietų kariuomenės Vytautas ir toliau gyveno su močiute. „Babytė nenorėjo, kad vesčiau, manė, kad tada ja nebesirūpinsiu, todėl šeimą sukūriau tik sulaukęs 29-erių. Tiek babytę, tiek mamą gražiai prižiūrėjau iki jų mirties. Niekada nesipykom, nepykau ir ant mamos, kad manęs neaugino. Jai taip pat nebuvo lengva“, – sako pašnekovas.
Vedęs vyras sulaukė net keturių sūnų – visus juos užaugino, išleido į mokslus. Dabar jie dirba, patys jau turi vaikų. Vis dėlto šeiminis gyvenimas Vytautui nesusiklostė – su žmona jis išsiskyrė, nors su ja tebebendrauja iki šiol.
„Išėjau iš namų nepaėmęs nė vieno daiktelio, viską palikau žmonai. Kurį laiką neturėjau net savo kampo. Dešimt metų klaidžiojau po Tauragę, nakvojau bet kur, – pasakoja Vytautas. – Važinėdamas į Rusiją šiek tiek užsidirbau, pasitaupiau, susiradau nuomojamą būstą. Jis buvo visiškai tuščias. Prie vieno namo radau išmestą sofą – ją parsinešiau namo, tai buvo mano pirmoji lova. Neturėjau net antklodės, nebuvo iš ko nusipirkti.“
Greta nuomojamo būsto jam skirtas žemės sklypelis, kur vyras įsirengė šiltnamį, pasisodino daržovių, braškų, augina vištas. Tai padeda jam išgyventi iš nedidelės, vos 250 eurų neįgaliojo pašalpos.
Taip, turėtų būti taikomos išimtys.
Ne, išimtys neturėtų būti taikomos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Paramą suteikė bendrija
Vytautas džiaugiasi, kad sunkiausiu metu įvairiapusės pagalbos sulaukė atėjęs į LSPŽGB Tauragės filialą: „Čia visi labai geranoriški, kartu susėdam prie puodelio kavos ar arbatos, pasikalbam. Nesinori užsisėdėti namuose, gera, kai turi kur išeiti. Jei nutinka kokia bėda – pasidalinam su kitais, sulaukiam patarimų. Taip gyventi smagiau.“
Vyrui labai patinka dainuoti, jis – nuolatinis LSPŽGB rengiamos dainų šventės „Uždainuokime kartu“ dalyvis. 2018-aisiais tauragiškiai tapo konkurso nugalėtojais, todėl praėjusiais metais šventė vyko jų mieste. Be to, Vytautas dar dainuoja ir Tauragės tremtinių chore, džiaugiasi čia tvyrančia draugiška, kūrybiška atmosfera, koncertais skirtingose Lietuvos vietose.
Vytautas patenkintas suteikta galimybe dalyvauti apsaugoto būsto programoje. Kurį laiką jam nereikėjo mokėti nei už nuomojamą butą, nei už komunalines paslaugas. Dėl to vyras galėjo šiek tiek pasitaupyti, sugebėjo įsigyti televizorių, staliuką, kitų reikalingų daiktų. Dabar ateitis jam atrodo šviesesnė.
Tikslų siekė kartu
Pasak LSPŽGB Tauragės filialo vadovės Violetos Žūtautienės, Vytautui pavyko pasiekti nemažai prieš projektą išsikeltų tikslų. Su juo dirbo atvejo vadybininkė Kristina Kančelskienė. Padedamas moterų vyras susitvarkė buitį, stengėsi nevartoti alkoholio, kuris jam gerokai trukdė gyventi, taip pat atsikratė senųjų draugų. „Vytautas – labai geranoriškas, jis niekada niekam neatsisako pagelbėti. Per projektą jis labai stengėsi negerti, sakydavo: „Negaliu jūsų, mergikės, pavesti, jūs man tiek padedat.“ Alkoholio Vytautas visiškai neatsisakė, vis dėlto mūsų priežiūra jį drausmino“, – kalba bendrijos vadovė.
Pagalbos Vytautui reikėjo daug ir įvairios. Socialinės darbuotojos pirmiausia padėjo Vytautui pagražinti buitį. „Žinoma, nedirbome tarnaitėmis, vis dėlto nuo pradžių iššveitėm vyro butuką, sutvarkėm spinteles, parodėme, kad galima gyventi švariai. Toliau jau Vytautas tvarkėsi pats. Pastebėjo, kad langai, durys negražūs – iš projekto lėšų nupirkome jam dažų, viską pats persidažė. Mokėme Vytautą pasigaminti maisto – iki tol jis dažniausiai maitinosi vien tik kiaušiniais. Be to, padėdavome jam sutvarkyti derlių – užkonservuoti agurkus, išsivirti uogienės.
Sulaukęs pagalbos Vytautas panoro tvarkytis, laikytis švaros, įsigyti gražių daiktų. Mūsų žmonėms svarbu parodyti kryptį, toliau jie jau keliauja patys, atsiranda norų ir siekių“, – pasakoja V. Žūtautienė.
Socialinės darbuotojos stengėsi Vytautą įtraukti ir į bendrijos veiklas, duoti jam įvairių užduočių. Jas vyras atlikdavo labai noriai. Pastebėjusios, kad jam sunku tvarkyti finansus, priimti sprendimus, specialistės mokė neišlaidauti, tinkamai paskirstyti gaunamus pinigus. „Vytautas dažnai pirma padaro, paskui pagalvoja. Teko kantriai aiškinti, mokyti. Be to, jam teiktos psichologo konsultacijos, įkalbėjome jį apsilankyti pas psichiatrą. Prireikus palydėdavome Vytautą į valdžios institucijas tvarkyti juridinių ar buitinių reikalų“, – pasakoja V. Žūtautienė.
Nori gyventi savarankiškai
Nors Vytauto kasdienybė nelengva, vis dėlto jis nė pagalvoti nenori, kad galėtų kraustytis į globos įstaigą. Jis labai nori gyventi savarankiškai. „Niekur neisiu, kol tik įstengsiu tvarkytis pats. Kaip sakydavo mano babytė, „iš mano trobelės mane tik pirmyn kojomis išneš“. Nenoriu gyventi uždarytas“, – aiškina vyras.
Pasak V. Žūtautienės, nors tiek Vytautas, tiek kiti apsaugoto būsto programoje dalyvavę žmonės geba tvarkytis patys, vis dėlto daugumai reikalinga specialistų pagalba: „Žinoma, tos pagalbos su laiku turi mažėti, bet visai be specialistų priežiūros jiems tvarkytis sunku. Pavyzdžiui, Vytautas per visą projekto laikotarpį neišmoko nurašyti vandens ar elektros skaitiklių parodymų. Apsaugoto būsto projekto rezultatus vertinę ekspertai taip pat mano, kad trims iš keturių mūsų žmonių paslaugas reikėtų tęsti.“
LSPŽGB Tauragės filialo vadovė viliasi, kad, pasibaigus koronaviruso pandemijai ir karantinui, apsaugoto būsto projektas bus tęsiamas. Ji įsitikino, kad tai – reali galimybė iš esmės pakeisti psichikos negalią turinčių žmonių gyvenimus.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
