Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia lauke. Tokiu laiku į gydymo įstaigas patenka daug daugiau nukentėjusiųjų nuo šunų. Medikai, taip pat ir tokias nelaimes tiriantys policijos pareigūnai, vienu balsu tvirtina, jog dažniausiai vaikus sužaloja netinkamai prižiūrimi šunys - šeimininkų vedžiojami be pavadėlių ir antsnukių, taip pat benamiai, neturintieji šeimininko.
Trauma - visam gyvenimui
Prieš kurį laiką Šventojoje buvo žiauriai apkandžiotas trylikametis vietos gyventojas. Dėl gilių kastinių ir plėštinių žaizdų vaikas atsidūrė ligoninėje. Šoką patyręs berniukas neįsidėmėjo šuns išvaizdos, negalėjo pasakyti ir šuns veislės. Manoma, kad vaiką užpuolė agresyviosioms veislėms priskiriamas gyvūnas. Vaikas skundėsi, jog šuo buvo be antsnukio...
Šį skaudų įvykį tiria Šventosios nuovados vyr. inspektorius Rimantas Pocius. Kai "Akistatos" žurnalistė kalbėjosi su Palangos policijos komisariato budėtojais, sužinojo, jog vaiką sužalojusio šuns šeimininko dar nebuvo pavykę nustatyti. Neaišku, ar tai pavyks padaryti ir ateityje. Anot pareigūnų, labai apmaudu, jog šuns šeimininkas, užuot kuo galėdamas padėjęs mažajam nukentėjėliui, kartu su savo augintiniu, kaip sakoma, nėrė į krūmus.
Medikai neabejoja, jog patirta trauma trylikamečiui atsilieps visam gyvenimui. Mat be skaudžių prisiminimų apie išgyventą skausmą, mažametis buvo labai išgąsdintas, įbaugintas. Prireiks labai daug laiko, kad po tokios baisios akistatos su nedraugiškai nusiteikusiu gyvūnu būtų nugalėta baimė ir nerimas apskritai visiems šunims...
Kai kurie šventojiškiai ir kurorto svečiai po įvykio spėliojo, esą šunys vaikų "šiaip sau" neužpuola. Berniukas, anot jų, šalimais buvusį šunį greičiausiai paerzino. Tačiau medikai ir policijos pareigūnai laikosi vieningos nuomonės: šuo viešosiose vietose neturi lakstyti be šeimininko, be to, jis turi būti ne tik su pavadėliu, bet ir su antsnukiu.
Edvinas labai mylėjo šunis...
Dar viena panaši nelaimė užregistruota Marijampolės rajone. Nartelio kaime (Liudvinavo sen.) gyvenantys Vitalija ir Albinas Mareckai su jauniausiuoju iš trijų vaikų, trejų metukų Edvinu, tąvakar buvo išvažiavę į svečius. Kaip vėliau prisiminė ponia Vitalija, gyvūnus be galo mylintis sūnelis, pamatęs prie ūkinio pastato pririštą šeimininkų sarginį šunį, staiga prie jo prisiartino norėdamas gražiai pabendrauti. Tačiau šuo nebuvo draugiškai nusiteikęs - vaiką puolė ir kojomis, ir dantimis... Mažyliui prireikė skubios medikų pagalbos. Kadangi tokio amžiaus mažiesiems ligoniukams Marijampolėje negalima skirti narkozės (nukentėjėliui reikėjo skubios operacijos), šuns sukandžiotą vaiką prisiėjo gabenti į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Šiuo metu Edvinas jau namuose. Anot mamytės, vaikas jaučiasi jau gerai, nepanašu, kad buvo labai išgąsdintas, traumuotas. Mažasis gyvūnų mylėtojas esą net nelabai prisimena, kas tąkart nutiko, ir vėl drąsiai tiesia rankeles norėdamas paglostyti svetimą šunelį... Be abejo, tėvai sūnui kantriai išaiškino, kad jokiu būdu negalima artintis prie gyvūnų, juo labiau - nepažįstamų. Aišku, jie smalsaus, jokių pavojų nebijančio sūnaus dabar neišleis iš akių...
Šuns dantų padarytos žaizdos - labai pavojingos
Pasak Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Traumatologinio skyriaus vedėjo, med. dr. Jono Venciaus, šuns įkandimai - labai pavojingi, nes dažniausiai būna gilūs, audiniai - smarkiai sužaloti, vadinasi, atsiranda didelė tikimybė, kad tokios žaizdos supūliuos, išsivystys infekcija.
Kita vertus, anot gydytojo, užpulti šunų vaikai nukenčia ne tik fiziškai, bet ir psichologine prasme. Neretai po šunų išpuolių ligoniukams prireikia ne tik ilgo gydymo, bet ir ilgos reabilitacijos, psichologo konsultacijų. Kartais tokia pagalba būna reikalinga ir nelaimę kartu skaudžiai išgyvenantiems nukentėjusių vaikų artimiesiems.
Gydytojas Jonas Vencius dar kartą kreipėsi į tėvelius, prašydamas jų nieku gyvu mažų vaikų nepalikti be priežiūros, ypač jei yra tikimybė, kad jie gali akis į akį susidurti su ne visada draugiškai nusiteikusiais gyvūnais. Mat maži vaikai paprasčiausiai nesuvokia gresiančio pavojaus - tiesia į šunis rankeles, nori juos paglostyti, paniurkyti, kartu pažaisti, tačiau ne visiems šuneliams tokia artima draugystė gali patikti. Ypač tai pasakytina apie agresyviųjų veislių šunis - pitbulterjerus, rotveilerius, piktais ir pavojingais laikomus dobermanus, ryzenšnaucerius ir kitus. Jokiu būdu negalima mažų vaikų leisti eiti prie pririštų šunų. Tokie gyvūnai ypač pavojingi, kai ėda. Nuo mažų dienų vaikus reikia mokyti elgtis su gyvūnais, įkalti į galvą elementaraus atsargumo taisykles.
Įstatymai yra, bet...
Kaip žinia, Europos Sąjungos šalyse jau seniai yra sukurta naminių gyvūnų duomenų bazė, įteisintas šunų, kačių ir kitų namuose laikomų gyvūnų identifikavimas mikroschemomis. Tai reiškia, jog kiekvienam namie laikomam šuniui (ar kitam gyvūnui) po oda įskiepijama mikroschema su identifikacijos kodu. Pagal šį kodą galima nesunkiai nustatyti, ar šuo - skiepytas, kokia jo kilmė, koks savininkas. "Nekoduotų" gyvūnų ten paprasčiausiai nėra, nes už priežiūros taisyklių nesilaikymą šeimininkams numatytos griežtos bausmės.
Mūsuose, deja, apie tai kol kas galima tik svajoti. Pasiteiravus po Kauno parkus šunis vedžiojančių šeimininkų, šie tik vartė akimis arba nuoširdžiai nežinodami apie mikroschemų šunims implantavimo galimybes, arba apsimesdami to nežinantys, apie tai girdį pirmą kartą... Beje, nė vienas iš sutiktų šunininkų (net ir tų, kurie vedžiojo vadinamąsias "kiaules", tai yra vienos iš agresyviausių veislių šunis) savo augintinio nelaikė su pavadžiu, nebuvo uždėjęs antsnukio. Štai dėl to, kad šioje srityje tokia netvarka, ir nukenčia niekuo dėti vaikai bei suaugusieji...
Policijos pareigūnai, teisybė, užsiminė, jog Kauno miesto savivaldybėje yra patvirtintos gyvūnų laikymo taisyklės, tačiau jų, deja, beveik nepaisoma. Už netinkamą šunų priežiūrą yra numatytos baudos, bet nuovadų pareigūnai sakė neskubantys jomis švaistytis - dažniausiai apsiribojantys žodiniu įspėjimu.
Blogų šunų nėra...
Gyvūnų mylėtojai tvirtina, jog piktų, blogų šunų nėra - tik blogi jų šeimininkai. Mat nekalbant jau apie tai, jog dažnas šuns šeimininkas nekreipia dėmesio į privalomas gyvūnų priežiūros ir laikymo taisykles, neretai pasitaiko, kai koks pūškuojantis pilvūzas atvirai šaiposi matydamas, kaip palaidas jo veršio dydžio šuo gąsdina ir puldinėja vaikus ar net suaugusius, o išgirdęs pastabą, jog gyvūną reikia vedžioti pririštą, išstena, neva jo šunelis "geras, nekanda". Šunų psichiką puikiai išmanančių šunų dresuotojų teigimu, tokie tvirtinimai neparemti nei teorija, nei praktika. Mat joks žmogus negali būti šimtu procentų įsitikinęs, kad jo laikomas augintis niekada niekam neparodys dantų, juo labiau neturi būti garantuotas, kad pajėgs sukontroliuoti savo šuns pavojingus veiksmus. Ypač tais atvejais, kai šuns psichika būna pažeista, kai jis - nedresuotas ar nepakankamai apmokytas, kai turi tam tikrų neigiamų įpročių.
Pastebėjus, kad šuo nebeklauso, nevykdo komandų, paliepimų, tampa nevaldomas, reikėtų ne laukti nelaimės, o kuo skubiau kreiptis patarimo į kinologus.
Kaip apsiginti?
Kad pavyktų išvengti nemalonių susidūrimų su šunimis, reikėtų atsiminti, ko šunys nemėgsta, dėl ko gali staiga supykti, pulti. Pasirodo, šunį gali suerzinti bet koks prisilietimas, paglostymas, net pakalbinimas. Šuo gali kaip ženklą pulti suprasti garsų, grubų pokalbį su jo šeimininku, susistumdymą, mosavimą rankomis, staigius judesius. Šuo linkę užpulti bėgančius žmones, taip pat pravažiuojančiuosius dviračiu, modepu.
Šunį gali sutrikdyti šaukimas ant jo, siekimas neva kažką paimti nuo žemės ir sviesti gyvūno link, taip pat prisiartinęs neblaivus pilietis. Pastebėjus artėjantį piktai skalijantį šunį nereikėtų pradėti panikuoti, imti nuo jo bėgti. Kitaip sakant, nereikia parodyti, kad šuns bijai.
Na, o jei jau tampa aišku, kad įpykusio šuns išpuolio išvengti nepavyks, šuniui reikėtų atkišti kuo skubiau drabužiu, striuke, šaliku, rankine ar kitu panašiu daiktu apsuktą ranką (kad ji nukentėtų kuo mažiau) ir kišti ją agresyviam gyvūnui kuo giliau į gerklę (tuomet šuns įkandimas bus silpnesnis). Laisva ranka reikėtų šuniui smogti - pajutęs skausmą, gyvūnas turėtų atsitraukti.
