Kokius prekės ženklus renkasi agentas 007?

Publikuota 2012.11.12 23:01

Albis 2012-11-12 23:48:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Man 72. Nei mano seneliai, nei tėvai čia tikrai nematė gero gyvenimo. Aš esu tos prarastosios, prasigėrusios kartos tipiškas atstovas. Nuo pat vaikystės mums bolševikai žadėjo šviesią ateitį, žadėjo, žadėjo, taip ir nesulaukėm. O mes gėrėm, gėrėm darbe, gėrėm
po darbo, gėrėm restoranuose, alaus baruose, pamiškėse ir pakrūmėse, su progom ir be
anų. Vogėm, nešėm, kombinavom, chaltūrinom ir gėrėm. Mano draugeliai jau beveik visi guli gražiai išsirikiavę kapuose, o aš ? Nors ir turėjau du aukštuosius, vistiek buvau pijokas.
Ir vieną gražią dieną likimas papasavo mano tokį šansą, kad blaiviai pagalvojęs, nutariau, jog tai vienintelis šansas įprasminti save. Išleidau vienturtę šešiolikmetę į JAV privačią milijonierių vaikų mokyklą metams pasimokyti priešpaskutinėje klasėje, o pamačiau ją tik tik po ilgų, ilgų šešerių metų, kai su žmona nuvykome į JAV į dukros bakalauro diplomo įteikimo ceremoniją. Per tuos šešerius metus ariau, kaip niekada gyvenime iki tol ir
net nepastebėjau, kaip iš alkoholiko tapau normaliu žmogumi. Ir tikrai džiaugiuosi, kad mano dukra ten surado laimę, turiu tris anūkus, nes žentas palikuonis tų, autoriaus
bendraamžių dipukų. Džiaugiuosi neapsakomai, kad mano anūkai turi šimtaprocentines garantijas ir perspektyvas. Dar noriu pridurti, kad ir dukra, ir žentas dar vis negali atsigauti po Obamos perrinkimo, nes dabar žentui papildomai reikės mokėti
$ 100 000 į metus mokesčių ir bus sunkiau gyventi. Ką aš į tai? Siūlau jam uždirbinėti
dvigubai mažiau, mažiau reikės mokėti. Nesiūlau jiems jokių būdu grįžti į Lietuvą, nors aš čia jaučiuosi laimingas su savo 750 litų pensija. Visu rimtumu galiu pasakyti, kad mes esame genetiškai suluošinta tauta, žmogaus orumas čia paskutinėje vietoje, visi pikti ir pagiežos pilni, perspektyvos liūdnos. Tik mes, prie to pripratę senukai ir tegalime jaustis
puikiai šiame mėšlyne. Tankiai būnu ten, JAV ir galiu palyginti. Bet... tai mano tėvynė, be jos aš negaliu gyventi. Visos vasaros gamtoje, uogaujant, grybaujant. Bėgioju ramiai kas rytrą 5 km krosus, važinėju dviračiu, Amerikoje tuo pačiu užsiimu su anūkais, o kai jie vieši čia, taip pat laiką leidžiame turiningai. Se lia vi, ponai. Neteisk, ir nebūsi teisiamas.   ATSAKYTI
Albis 2012-11-12 23:47:42
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Man 72. Nei mano seneliai, nei tėvai čia tikrai nematė gero gyvenimo. Aš esu tos prarastosios, prasigėrusios kartos tipiškas atstovas. Nuo pat vaikystės mums bolševikai žadėjo šviesią ateitį, žadėjo, žadėjo, taip ir nesulaukėm. O mes gėrėm, gėrėm darbe, gėrėm
po darbo, gėrėm restoranuose, alaus baruose, pamiškėse ir pakrūmėse, su progom ir be
anų. Vogėm, nešėm, kombinavom, chaltūrinom ir gėrėm. Mano draugeliai jau beveik visi guli gražiai išsirikiavę kapuose, o aš ? Nors ir turėjau du aukštuosius, vistiek buvau pijokas.
Ir vieną gražią dieną likimas papasavo mano tokį šansą, kad blaiviai pagalvojęs, nutariau, jog tai vienintelis šansas įprasminti save. Išleidau vienturtę šešiolikmetę į JAV privačią milijonierių vaikų mokyklą metams pasimokyti priešpaskutinėje klasėje, o pamačiau ją tik tik po ilgų, ilgų šešerių metų, kai su žmona nuvykome į JAV į dukros bakalauro diplomo įteikimo ceremoniją. Per tuos šešerius metus ariau, kaip niekada gyvenime iki tol ir
net nepastebėjau, kaip iš alkoholiko tapau normaliu žmogumi. Ir tikrai džiaugiuosi, kad mano dukra ten surado laimę, turiu tris anūkus, nes žentas palikuonis tų, autoriaus
bendraamžių dipukų. Džiaugiuosi neapsakomai, kad mano anūkai turi šimtaprocentines garantijas ir perspektyvas. Dar noriu pridurti, kad ir dukra, ir žentas dar vis negali atsigauti po Obamos perrinkimo, nes dabar žentui papildomai reikės mokėti
$ 100 000 į metus mokesčių ir bus sunkiau gyventi. Ką aš į tai? Siūlau jam uždirbinėti
dvigubai mažiau, mažiau reikės mokėti. Nesiūlau jiems jokių būdu grįžti į Lietuvą, nors aš čia jaučiuosi laimingas su savo 750 litų pensija. Visu rimtumu galiu pasakyti, kad mes esame genetiškai suluošinta tauta, žmogaus orumas čia paskutinėje vietoje, visi pikti ir pagiežos pilni, perspektyvos liūdnos. Tik mes, prie to pripratę senukai ir tegalime jaustis
puikiai šiame mėšlyne. Tankiai būnu ten, JAV ir galiu palyginti. Bet... tai mano tėvynė, be jos aš negaliu gyventi. Visos vasaros gamtoje, uogaujant, grybaujant. Bėgioju ramiai kas rytrą 5 km krosus, važinėju dviračiu, Amerikoje tuo pačiu užsiimu su anūkais, o kai jie vieši čia, taip pat laiką leidžiame turiningai. Se lia vi, ponai. Neteisk, ir nebūsi teisiamas.   ATSAKYTI
REKLAMA

Į viršų