virginija kochanskytė

Klaipėdoje gyvenanti aktorė, režisierė Virginija Kochanskytė, automobiliu raizganti šalies miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose pristato savo kūrybą, prisipažįsta naujai atradusi Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Aktorė atskleidė, kodėl neverkšlenama dėl muzikinio teatro „benamystės“, kodėl J. Sakalausko neišvysite pagrindiniuose teatro vaidmenyse ir papasakojo, kas yra „pasakos suaugusiems“.   - Jūsų, kaip žiūrovės, įvertinimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarui.

Jau septintoji UNICEF rengiama misija jos dalyvius šiemet nuvedė į Malavį – vieną iš dešimties skurdžiausių pasaulio šalių. Ties bado riba nustekentoje šalyje atsidūrę maždaug 6.5 milijono žmonių, tačiau dėl to labiausiai kenčia vaikai. Nuolatinis maisto trūkumas lemia, kad sutrinka jų protinis ir fizinis vystymasis, nusilpsta imunitetas, jie nuolat serga. Nors šiems dvynukams tik aštuoni mėnesiai, jų gyvenimas jau pažymėtas išbandymų.

Naktys trumpėja. Dienos ilgėja. Vos spėjame nuveikti visus užsibrėžtus darbus. Tik keturios valandos miego. Bet gilaus, stipraus. Nuovargis ne tik nuo fizinio dienos krūvio – kelionių po dvi valandas pirmyn ir atgal, alinančio karščio, įtempto bendravimo, bet ir nuo emocijų, jausmų, minčių, diskusijų. Tad, krenti į lovą, kaip užmuštas. Bet, nugiedojus pirmiesiems gaidžiams, keliesi lengvai. Norisi aprėpti tą neaprėpiamą gerumą, kurį visi patiriame, išgyvename misijoje.

Šiandien iš lovos išvertė pirmieji gaidžiai, pragydę kartu su laikrodžio skambučiu. Miegota nei daug, nei mažai – penkios valandos. Greiti pusryčiai ir – pirmyn per ryto saulės nutviekstus kalnus. Mus šioje misijoje lydi dvi vietos UNICEF darbuotojos – Lulutani ir Dorin, geranoriškos, ramios, besišypsančios, ramiai kalbančios.

Pusę šešių ryte pažadino laikrodžio skambutis. Taip nesinorėjo keltis. Bet mamos išugdytas pareigos jausmas išvertė iš lovos. Pusryčiams – kiaušinienė, kava ir susipažinimas su intensyvia dienos darbotvarke. Leidomės į Malavio pietinę dalį. Ritomės per nuogus kalnus gana ilgai. Kunigas Ričardas Doveika ir Donatas Montvydas savo telefonais gaudė vaizdus pro langus, o aš juos fotografavau akimis. Neišsitrins, nepasimes, visam laikui įsirašys į širdies atmintinę.

Šeštadienio vakarą Vilniaus „Vaidilos“ teatro salėje vyko jau šeštą kartą rengtas UNICEF labdaros koncertas „Už kiekvieną vaiką“. Jo metu žmonės buvo raginami aukoti skurdžiai Afrikoje, Svazilande gyvenantiems vaikams. Renginyje dalyvavo ir operos solistas Merūnas Vitulskis, pats su UNICEF misija praėjusiais metais apsilankęs Mozambike, kuriame susidūrė su žiauria šios valstybės kasdienybe.

„Po mano oda... kvėpuoji tu. Palieski ranka... kiek daug randų. Man taip baisu..“ – turbūt kiekvienam melomanui iki širdies gelmių pažįstami Justės Arlauskaitės-Jazzu dainos „Po mano oda“ žodžiai. Kol daugiau nei 3 milijonų peržiūrų internete sulauksi jausminga kompozicija virpina klausytojų sielas, pati dainininkė repetuoja naują šio kūrinio interpretaciją, kurią pristatys įspūdingajame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“ jau šį šeštadienį 19.30 val.

UNICEF misijų dalyvės: žinių vedėja Renata Šakalytė–Jakovleva ir aktorė, UNICEF Geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė – išties stiprių moterų pavyzdys. Jos rūpinasi ne tik savimi bei artimaisiais, bet yra neabejingos ir skurdžių pasaulio šalių vaikų gyvenimui. Šį kartą žinomos moterys sutiko praverti vaikystės atsiminimų skrynią, kurioje slypi įrodymai, kokia svarbi gali būti draugystė.

„Kiekviena vaikystėje išlaikyta draugystė, nemesta muzikos mokykla, perskaityta knyga ar išravėti mamos daržai svarbūs todėl, kad ugdo mumyse atsakomybę ir nesiblaškymą. Gaila, kad tai suprantame tik subrendę“, – sako UNICEF vaikų bėgimo ambasadorė, socialinės iniciatyvos „8 minutė“ sumanytoja Agnė Grigaliūnienė. Pasak jos, UNICEF vaikų bėgimas – tai puiki galimybė paskatinti mažuosius imtis atsakomybės ir parodyti, kiek daug jie iš tiesų gali padaryti, kad pasaulis taptų geresne vieta visiems.