kastytis braziulis

 Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika. Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama.

Sunku ir apsakyti tą būseną, kuri mane apėmė išgirdus, kad Generalinė prokuratūra ir vėl paskelbė savo seną pramaną apie mūsų tragiškai žuvusį saugumo pulkininką ir diplomatą Vytautą Pociūną. Jie tempė, tempė, tempė ir vis laukė, kol mes pamiršime. Matosi, kad jie net nesiruošė keisti savo pozicijos.

Akcinės bendrovės "VST" specialistų pastangos diegti įvairias prevencines priemones, rengti pasalas, bendradarbiauti su policijos pareigūnais vis dar neatgraso elektros vagišių. Palyginti su pernai, bendras vagysčių skaičius išlieka toks pat. Per 11 šių metų mėnesių VST aptarnaujamoje teritorijoje įvykdytos 146 vagystės, dėl to be elektros buvo likę 440 klientų. Pavogta daugiau kaip tona aliuminio laidų ir daugiau kaip 17 tonų transformatorinės alyvos, sugadinti 34 transformatoriai.

Netylant kalboms apie skandaluose įklimpusio Valstybės saugumo departamento (VSD) reorganizavimą ir vadovų keitimą, daugėja ženklų, jog į institucijos kontrolę gali pretenduoti buvusių departamento pareigūnų grupuotė. Priedanga – rūpestis pensininkais Šią vasarą Lietuvoje įsikūrė Saugumo veteranų asociacija (SVA), kuri, anot jos pirmininku išrinkto, eksžvalgo Ričardo Rupkaus, vienija, kol kas, trylika narių.

"Valstybininkų" žmogus, bene vienintelis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai priklausantis Kembridžo doktorantas Seime, vyriškis, pasidabinęs specialiu kostiumu, rytais geriantis šampaną, filosofas, verslininkas. Tai vis tas pats - Mantas Adomėnas. Jo dar neilgoje biografijoje savotiškai susiję reikšminiai žodžiai: senoji (sovietinė) ir naujoji (konservatorių) nomenklatūra, Kembridžas, Kaunas, Vilnius, Maskva, KGB.

Šalies specialiosios tarnybos nesunkiai gauna leidimus klausytis pokalbių, o šių veiksmų pagrįstumo, reikalingumo ir galimo piktnaudžiavimo patikrinti negali niekas. „Šypsokitės, mus pastebėjo!“ − taip rusų klasikų Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ personažas Ostapas Benderis perspėjo nuotykių draugą Kisą Vorobjaninovą, norėdamas pasakyti, kad juos seka. Jei Lietuvos piliečiai laikytųsi tokios taisyklės, šypsenos jų veidus turėtų puošti nuolat.

Matyt, atsitiktinumas, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse gavau šį savotišką pasveikinimą. Šiaip ar taip, išsipildė mano sena svajonė - pamatyti Anonimo veidą. Tas Anonimas lydi mane dvidešimt metų. Ypač suaktyvėdavo, kai paliesdavau KGB temą. Matyt, dar vienas atsitiktinumas. To Anonimo repertuaras labai skurdus. Anksčiau šmeiždavo, kad buvau Kultūros ministerijos partijos ar komjaunimo sekretorius.

Keliolika žurnalistų, politologų sutrikę: jų telefoniniai pokalbiai atpasakojami aukščiausiems valstybės vadovams, žmonės iš Valstybės saugumo departamento (VSD) skleidžia žinią apie „vanagus“ - valstybės priešus, siekdami izoliuoti naująją valdžią nuo senosios kritikų. Povilas - pasiuntinukas Rinkimų rezultatai jau buvo paskelbti, Andrius Kubilius nominuotas premjeru, tačiau vis dar jautėsi laisvas bendrauti, su kuo nori ir kada nori.

Istorija jau plačiai žinoma, klausimas – tik jos tikslas. Ar Lietuvos vidaus saugumo departamento (VSD) pareigūno apsilankymas pas žurnalistą dr. Kęstutį Girnių buvo geranoriškas – perspėti jį apie gresiantį pavojų iš Lietuvos pogrindyje veikiančių svetimos valstybės agentų ar, šią prielaidą naudojant, nutildyti arba bent sutramdyti Lietuvos valdžias dažnai kritikuojantį žurnalistą? Žvilgtelkim į abi puses.