edwardas lucasas

Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos imperializmą su lozungu „mes žinome geriausiai“. Prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio niekada nekamavo kuklumas, tikėjo, kad pokalbiais su Vladimiru Putinu gali užkirsti kelią plataus masto karui.

Minėdami antrąsias plataus masto invazijos į Ukrainą metines, Vakarai turėtų konfiskuoti Rusijos centrinio banko 350 mlrd. dolerių užsienio aktyvų. Tai turėtų didžiulę simbolinę ir praktinę naudą, nes pakeltų Ukrainos kovinę dvasią, pademonstruotų vienybę, nubaustų Rusiją ir papildytų sparčiai tuštėjantį Kyjivo iždą. Vienas iš argumentų prieš tokį žingsnį yra tas, kad tarptautinė finansų sistema priklauso nuo pasitikėjimo. Ji neturėtų priklausyti nuo politinių užgaidų.

Kai praėjusią savaitę kartu su tūkstančiais lietuvių apsnigtame Vilniuje sveikinau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jo kelionės po Baltijos šalis pirmojoje stotelėje, ore tvyrojo nebylus klausimas: ar mes būsime kiti? Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama.

Mokslas ir technologijos veikia su socialine licencija. Gydytojai mokosi ne tik praktinių savo profesijos įgūdžių, bet ir medicinos etikos, o tokios pramonės šakos kaip farmacija ir žmogaus embrionų tyrimai yra reguliuojamos. Tačiau didžiosios technologijų kompanijos praleido šią žinutę. Daugelio šios industrijos atstovų pasaulėžiūrą suformavo Johno Perry Barlow „Kibernetinės erdvės nepriklausomybės deklaracija“, kurioje aiškiai atmetami senojo, neinternetinio pasaulio apribojimai ir kišimasis.

Pagaliau kelios NATO šalys nusprendė leisti Ukrainos pilotams pradėti mokytis valdyti naikintuvus F-16. JAV taip pat uždegė žalią šviesą Nyderlandams ir Danijai pradėti šių karo lėktuvų perdavimą Ukrainai. Ši žinia sveikintina, bet vėlavimas kelia pyktį. Mokymai užtruks kelis mėnesius, o sprendimas galėjo būti priimtas prieš pusantrų metų ar net anksčiau. Tai ta pati liūdna istorija, kurią matėme su tankais, oro gynybos sistemomis, didelio tikslumo amunicija ir kitais ginklais.

Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.

Artėjant Kalėdoms pamatykite šiuolaikinį stebuklą. Šventės scena – tai pažangi šalis, kur susiklostė sąlygos, kurios mūsų seneliams atrodytų nepakeliamai primityvios. Geriausiu atveju elektros, šilumos, vandens ir kanalizacijos nebuvimas vargina ir žemina. Blogiausiu atveju – tai mirtina. Seni, ligoti, neįgalūs ir kiti pažeidžiami žmonės tyliai miršta nuo šalčio, streso ir sveikatos priežiūros sistemos sutrikimų. Tačiau kol kas kovinė dvasia stebuklingai nesumažėjo. Ukraina kovoja toliau.

Vladimiras Putinas negali laimėti. Bet Ukraina gali. Vieninteliai klausimai – kada, kokia kaina, kokiu mastu ir kas nutiks po to. Toks yra verdiktas po septynių mėnesių kruviniausio ir destruktyviausio karo, kokį Europa yra patyrusi nuo 1945-ųjų. Ukrainos kariuomenė jau yra didesnė ir efektyvesnė už Rusijos. Ji stiprėja su kiekviena diena. Kremliaus ginkluotosios pajėgos, demoralizuotos (tiesiogine prasme) dėl blogo vadovavimo, nevykusio planavimo ir prastos logistikos, byra mūsų akyse.

Nuo 1991 metų didžiausia Vakarų silpnybė santykiuose su Rusija yra nusiraminimas: dėl Kremliaus tikslų, jo ryžto juos pasiekti, laisvų visuomenių pažeidžiamumo prieš ginklu paverstą dezinformaciją ir nešvarius pinigus.  Atrodo, kad Rusijos puolimas Ukrainoje paskatino Vakarus išvysti pavėluoto realizmo aušrą. Tačiau pokyčiai vis dar menki.