algirdas mykolas

Šie metai paskelbti nacionaliniais muziejų metais, tačiau daugelis Lietuvos čiabuvių ir turistų apie kai kurių šį statusą turinčių įstaigų turinį arba egzistavimą žino ypač mažai. Ypač tada, kai tai nėra dideli rūmai, kurių brangių rekonstrukcijų kaspinėlius prieš kameras karpo ministrai ir turtingi šlovės ieškotojai. Paprastas namukas „Žinote, kur esate. Kokiuose namuose.

Laikas pasirinkti Dar klasikai yra pasakę: tikra draugystė yra neperkama ir neparduodama. Tai Algirdas Mykolas ją ir prichvatizavo. Dabar, kai trūksta pinigų Valdovų rūmams, galėtų tą „Draugystę“ grąžinti valstybei. Galų gale, tokiame amžiuje jau pats laikas būtų apsispręsti, ko labiau norisi – draugystės ar rūmų.

Liaudies išmintis sako – geriau vienąkart pamatyti, negu dešimtkart išgirsti. Dar gerokai prieš Kalėdų šventes virė diskusijos apie būsimuosius VEKS renginius ir ypač apie 3 milijonus atsiėjusį naujametinį Gerto Hofo šviesų spektaklį. Nesu masinių renginių entuziastas, bet pasiryžau renginį savo akimis pamatyti, prieš tai nubraukdamas visas galimas išankstines nuomones. Taigi ėjau, tikėdamasis pamatyti išties kūrybingą šiuolaikinių technologijų panaudojimą ir įspūdingą šviesos spektaklį.

Gerais norais kelias į LEODerybose dėl atominės elektrinės su privačiu investuotoju Vyriausybė norėjo kaip geriau... . Išėjo kaip visad – kuo geriau „Maksimai“, tuo blogiau Lietuvai. KvalifikacijaŽmogus, norintis Lietuvoje tapti aplinkos apsaugos ministru, turi padaryti tris darbus: pasodinti Daktarą, tvora apsitverti lopą valstybinės žemės ir likti nenubaustas. Krivių krivaičiaiLietuvą nuo neatmenamų laikų valdė ir algirdai, ir gediminai.

„Trigalvio slibino“ projektas palaidos socialdemokratiją“ – taip ne per seniausiai pareiškė Vilniaus vicemeras ir sostinės LSDP skyriaus lyderis Algirdas Paleckis. Apie „Trigalvį..“ dar pakalbėsim, o socialdemokratijos klausimas Lietuvoje pastaruoju metu linksniuojamas įvairių diskusijų kontekste, tačiau dažniausiai diskutuojant apie politinę ideologinę tapatybę.

Nors gyvenu provincijoje ir mieščionio akimis žiūrint esu kaimo slunkius, vis dėlto suvokiu Lietuvos centre (ne geografiniame) vykstančius procesus. Tiesa, su jais tiesiogiai nesusiduriu, viską stebiu tik televizijos ekrane. Šiandienos gyvenimo subtilybių pažeria ir radijas. Dažnai centro žmonių elgsena, švelniai tariant, atrodo keistoka. Kam ir kur gerai Provincijos žmogus visada manė, kad didžiausius atlyginimus gauna aukščiausi šalies pareigūnai.

Pavasario mėnuo, bet šalta. Rytą termometras rodė minus dvylika, įdienojus – per pusę mažiau. Užkūriau krosnį. Mėnesio pradžioje, per šv. Kazimierą, kai kuriais metais parskrisdavo kovarniai ir kovai. Žvilgtelėjau aukštyn: virš stogo – tik suraizgyta televizijos antena. Net susitraukusio žvirblio nematyti. Ko jiems čia skristi, kai šiaurys ūkauja, pusnis iš vienos vietos į kitą kilnoja? Nelabai ir laukiu paukštelių – gali parlėkt užsikrėtę gripu.

Sėdžiu prie stalo. Priešais – kompiuteris, už jo – langas. Už lango – keista tyla. Kaip prieš audrą. Pakeliu akis. Dangus balzganas, medžiai vis dar be lapų, kaimyno, kurio žmona netikėtai išėjo ir nebegrįžo, šuo (argi tai bokseris?) kaip visada palaidas kaip koks anglas myžčioja ant namo sienos. Gerai, kad apkaltas plastikinėmis dailylentėmis. Aloyzas, kuris prieš Naujuosius susilaužė koją, atšlubčioja prie mėlynų, bet apsilupusių pašto dėžučių. Atidaro – tuščia.

Politologus Mauzerį su Sūrskiu aplankė mūzos ir jie sukūrė naują Brazauskų šeimos verslo himną. Taip dainuodami paminėjo ir visų milušauskų šventę – gamtos mylėtojų ir medžiotojų dieną. Sūrskis: (dainuoja) Neliesk mano damos, neliesk,Neliesk garbanotų plaukų... Mauzeris: Kas čia jums, kolega, mineralkės užpylėt ant vakarykščių mielių?.. Sūrskis: Žiopla pele, aš čia kuriu naują Brazauskų šeimos verslo himną.