aleksandras štromas

Lietuvoje netrūksta valstybininkų. Net jei jų yra nelabai daug, net jei tik kuluaruose linksniuojamos jų pavardės, išbarstytos nepartinio galios aparato nomenklatūroje, didžiojo kapitalo auksinėse eilutėse ir viešą žurnalistikos misiją su mažiau deklaruojama politine akcija atsainiai sumaišiusių žiniasklaidos asų sąrašuose. Jų yra gana, kad visa prieš dvidešimt metų užgimusi lietuvių demokratija taptų etatistinės ir unitarinės valstybės įkaite.

Lietuvoje iki šiol netoleruojama kritika ir kitokia pozicija – ypač, jei tai iš tikrųjų pozicija, o ne kaprizingas priminimas apie savo personos ir grupės svarbą.     Aleksandras Štromas, regis, 1994-aisiais pastebėjo, kad yra nepriklausoma ir laisva Lietuva, bet vis dar nėra nepriklausomo ir laisvo lietuvio.

Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.

Kaip išvengti panegirikos arba paskvilio žanro rašant apie Vytautą Landsbergį? Juk šios dvi rašymo apie jį taktikos-sesės lydi Landsbergį jau aštuoniolika metų. Turbūt vienintelis būdas išvengti šių rašymą ir kalbėjimą deformuojančių kraštutinumų yra mažiau minėti Landsbergio oponentus, sovietinės Lietuvos šeimininkus ir „modernizuotojus“, besąlygiška meilė kuriems ilgai skatino daugelio aklą neapykantą Landsbergiui ir kitiems „kolūkių griovėjams“ bei sovietinio rojaus ardytojams.

Baltijos studijų centras Vakarų Jorkšyre Kaip ir daugelis akademinių žmonių, aš ilgai svajojau apie Didžiosios Britanijos universitetus. Nors simboliškai prisilytėti prie Anglijos universitetinės kultūros man atrodė taip pat svarbu, kaip aplankyti tuos pasaulio muziejus, kuriuose yra daugiausia mano mylimų XVII a. olandų tapybos šedevrų.

Kas yra tėvynė? Laimingiesiems tėvynė yra prasmingo buvimo, saugumo jausmo, pripažinimo ir savirealizacijos vieta. Kitiems tiesiog jokių alternatyvų nesiūlantis likimo taškas – vieta, kurios nėra kuo pakeisti, nes niekas tavęs kitur nelaukia. Daugumai – tiesiog nereflektuojama kasdienybė, rami, drungna, nesukrečianti ir nereikalaujanti jokių radikalių atsakymų į egzistencinius klausimus.

„Balsas.lt“ vyriausiasis redaktorius Saulius Spurga kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Lietuvių išeivijos instituto direktoriumi, "Balsas.lt" apžvalgininku Egidijumi Aleksandravičiumi. - Pakalbėkime apie tam tikrą teisinę ir konstitucinę stagnaciją, savotiškas juridines pinkles, į kurias patekusi šalis. Kaupiasi atvejai, kai dėl grynai juridinių priežasčių užkertamas kelias priimti sprendimus, kurie būtų naudingi valstybei.

Balandžio 4 dieną sukanka 75 metai, kai gimė iškilus lietuvių politinis mąstytojas Aleksandras Štromas (1931-1999). Teisininko, kriminologo, politinio analitiko ir politinės kaitos teoretiko Aleksandro Štromo kūrybinis ir idėjinis palikimas šiandien išryškėja kaip iškilus Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Rytų bei Vidurio Europos idėjų istorijos reiškinys.

Paprastai sakoma, jog istoriją rašo nugalėtojai. Laimei, ši nemaloni istorijos tiesa pastaraisiais dviem dešimtmečiais susvyravo - savo balsą Europos tautų ir kultūrų daugiakalbėje mėgina atgauti mažosios Europos šalys, kurias XX amžiaus istorija buvo ištrynusi iš pasaulio politinio žemėlapio. Kita vertus, interpretuojant istoriją XX amžiuje atsirado perskyra tarp to, ką rašo istorikai ir kalba politikai.