Vienas iš Rusijos nacionalistinės organizacijos „Liaudies pasipriešinimo asociacija“ lyderių M. Pulinas buvo priverstas palikti Rusiją šių metų gegužę, kai jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o organizacijos patalpose ir vadovų namuose atliktos kratos.
Balandį vyras dalyvavo akcijoje prie Rusijos teisingumo ministerijos pastato. Tačiau atvykę pareigūnai greitai suėmė kelis jo dalyvius, o pats M. Pulinas prisirakino antrankiais ir persipjovė venas. Netrukus ir jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur jo jau laukė FST, Kovos su ekstremizmu centro ir Federalinės bausmių vykdymo tarnybos operatyviai darbuotojai.
„Pokalbio“ metu jam buvo paaiškinta, kad bus iškelta eilinė baudžiamoji byla – prieš tai jis jau buvo teistas kitoje byloje ir atsėdėjo kalėjime beveik 3 metus.
„Pokalbio metu aš supratau, kad jie pasiruošę pakišti man narkotikų, šovinių, sprogstamųjų medžiagų – padaryti bet ką, kad tik man būtų iškelta baudžiamoji byla. Tokių grasinimų aš sulaukdavau daug kartų: aš užsiimu politine veikla nuo 2004-ųjų. Aš, aišku, įsiklausiau, bet operatyvininkų žodžiams daug dėmesio neskyriau“, – „svoboda.org“ pasakojo politinis aktyvistas.
Praėjus mėnesiui po šios akcijos jo namų duris išlaužė operatyvinė grupė. Pareigūnai atliko kratą, pasiėmė kelis mobiliuosius telefonus, kompiuterinę techniką.
Pasak susidūrusio su Rusijos pareigūnais vyro, jo paties ir jo kolegų sulaikymai vyko „gana grubiai“.
„Sergejui Ovsianikovui po vidaus reikalų tarnybos pareigūnų sumušimo diagnozuota uždara galvos trauma. Dėl to jau buvo kreiptasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tuo užsiima Žemutinio Naugardo „Komitetas prieš kankinimus“, – aiškino jis.
M. Pulinas buvo atvežtas apklausai, kur jis atsisakė duoti parodymus ir buvo paliktas byloje kaip liudininkas.
Siūlė „karjerą opozicijoje“
Tardymo metu jam buvo siūloma „kaip nors bendradarbiauti“, konsultuotis dėl tolimesnių veiksmų. Pasak opozicijos atstovo, norėta, kad jis taptų net ne informatoriumi, o „įtakos agentu“ opozicijoje. Už tai jam buvo siūlomi pinigai ir „opozicinės karjeros galimybės“.
Išėjęs iš tardymo vietos jis apsidžiaugė. „Paprasčiausiai, iki tol po panašaus pobūdžio akcijų aš keliaudavau į tardymo izoliatorių, vėliau į kitą izoliatorių, o dar vėliau – į laisvės atėmimo vietą. Ir aš puikiai žinau, kad mūsų šalyje nuo liudininko iki kaltinamojo – vienas žingsnis. Ir jėgos struktūrų darbuotojams nieko nereiškia perkvalifikuoti mano statusą į įtariamojo, o vėliau ir kaltinamojo. Todėl ir nusprendžiau važiuoti į saugią šalį. Į Europos Sąjungą“, – savo motyvus aiškino M. Pulinas.
Kelionę į Europos Sąjungos šalį jam apsunkino koronavirusas, tuomet visos sienos į Europą buvo uždarytos. „Man neliko nieko kito, kaip kirsti Europos Sąjungos sieną nelegaliu būdu“, – pasakojo jis.
Vyras net neturėjo dokumentų, tik vairuotojo teises, man dėl pandemijos buvo sustabdyta pasų poskyrių veikla. Susirinkęs būtinus išgyvenimui gamtoje daiktus ir sienų žemėlapius rusas pradėjo savo žygį. Sieną su Baltarusijos jis kirto „per pelkes ir miškus“. Baimindamasis pareigūnų ir to, kad jis jau galėjo būti paieškomas, M. Pulinas visą laiką keliavo autostopu.
Jam teko vengti ir pasienio zonos gyvenviečių, „kuriose kimšte prikimšta pasienio agentų“, ypač koronaviruso pandemijos metu. „Todėl aš daugiausiai ėjau naktimis, o dienomis miegojau. Turėjau nedidelę palapinę, miegmaišį ir išgyvenimui reikalingus daiktus. Taip aš po truputį perėjau Rusijos ir Baltarusijos sieną“, – pasakojo jis.
M. Pulinas atsiprašė tų pakeleivingų mašinų vairuotojų, kuriems teko meluoti apie savo tikrąją kelionės priežastį. „Tai buvo būtina – maža su kuo aš tuo metu bendravau“, – teisinosi jis.
Likus 30 kilometrų iki Baltarusijos ir Lietuvos sienos jis nusprendė keliauti pėsčiomis. Rusas aiškino, kad neturėjo su savimi jokių telefonų, kad jo negalėtų susekti spec. tarnybos. Orientavosi aplinkoje „senoviniu būdu – kompasas ir žemėlapiai“.
Kirto sieną, kaip filmuose, esant stipriai liūčiai. „Man labai pasisekė, kad lietus pylė kaip iš kibiro – vandens siena, ir bet kokius pėdsakus pasienyje akimirksniu nuplaudavo. Aš net manau, kad, jeigu už 20-30 metrų stovėtų pasieniečių būrys, manęs dėl tokio lietaus nepastebėtų. <…> Perbridęs kelis pasienio ruože esančius upelius, aš atsidūriau Lietuvos Respublikos teritorijoje“, – „Laisvės radijui“ pasakojo vyras.
Žurnalistams vyras prisipažino, kad kelionė užtruko apie mėnesį, nes sienos buvo uždarytos dėl koronaviruso. Dėl tos pačios priežasties buvo sunku susirasti pakeleivingų automobilių. „Gana ilgai man teko pagyventi miškuose“, – aiškino jis.
Atvykęs į Lietuvą jis susisiekė su čia jau seniau įsikūrusiais draugais – kitais Rusijos politiniais emigrantais. Paprašė, kad jį nuvežtų į Migracijos tarnybą, kurioje viską pats paaiškino, prisipažino nelegaliai kirtęs sieną. Vyro teigimu, jis sulaukė valdininkų supratimo.
Kurį laiką pagyvenęs Pabradėje, Pabėgėlių priėmimo centre, vyras išsinuomojo butą Vilniuje.
Dabar jam 5 metams yra suteiktas pabėgėlio statusas gyventi Europos Sąjungoje. Kažkokios išskirtinės valstybės pagalbos M. Pulinas nesitiki, džiaugiasi, kad susirado darbą.
„Pagalbą suteikia, tačiau nepasakyčiau, kad kokią labai didelė. Jeigu atvažiuoja žmogus, kuriam rankos (auga) iš reikiamos vietos ir kuris turi kokią nors profesiją, tai jis iš esmės pats save pramaitins. Reikia suprasti, kad Lietuva – tai rytinės Europos dalies šalis, čia ne Vokietija ir ne Prancūzija, čia kiek kita pabėgėlių politika. Jeigu žmogus iš tiesų turi pagrindo gauti prieglobstį, tai jį suteikia visiems tinkamiems žmonėms. O dėl pagalbos: kaip aš suprantu, kad yra politikai, kad reikia žmonių, kurie pasirengę dirbti. <…> Žmogui, kuris dirbti nebijo, čia normalios sąlygos gyventi“, – pasakojo savo įspūdžius rusų politinis pabėgėlis Lietuvoje.
M. Pulinas mano, kad jam likus Rusijoje, būtų laukusi niūri lemtis“ „Aš manau, kad aš ir vėl atsidurčiau laisvės apribojimo vietoje. <…> Ir, tikėtina, mano gyvybė ten ir nutrūktų: arba mane ten privestų iki savižudybės, arba nužudytų“.
