Vaikai jau privalo būti paskiepyti kitomis vakcinomis, kad galėtų lankyti mokyklą. Privalomas vaikų skiepijimas galioja nuo XIX a., o aštuntajame dešimtmetyje jis tapo įprastu visose 50 valstijų. Reikalavimai skiepytis yra viena iš veiksmingiausių infekcinių ligų kontrolės priemonių, tačiau šiuo metu juos puola nedidelės, bet garsios tėvų mažumos, kurios mano, kad tai yra nepriimtinas tėvų teisių uzurpavimas.
Jau dabar pastebimi ryškūs skirtumai tarp dabartinių diskusijų dėl vakcinacijos nuo COVID-19 ir visuomenės reakcijos į ankstesnius reikalavimus, rašo theconversation.com.
Privaloma vakcinacija anksčiau
Pirmieji teisiniai vakcinacijos reikalavimai buvo nustatyti XIX a. pradžioje, kai siaubingos ir mirtinos ligos nuolat siaubė bendruomenes. Buvo priimtas laisvas vietinių ir valstijų įstatymų kratinys, siekiant sustabdyti raupų, vienintelės to meto ligos, kurios galima išvengti tik pasiskiepijus, epidemijas.
Privaloma vakcinacija iš pradžių buvo taikoma visai visuomenei. Tačiau 1850-aisiais, kai daugiau žmonių gavo prieigą prie visuotinio švietimo, žmonės pripažino, kad mokyklos yra ligų plitimo vietos. Kai kurios valstijos ir vietovės pradėjo priimti įstatymus, susiejančius mokyklos lankymą su vakcinacija. Vakcina nuo raupų buvo neapdorota pagal šiandienos standartus, o susirūpinimas dėl jos saugumo privedė prie daugybės ieškinių.
JAV Aukščiausiasis Teismas dviem sprendimais patvirtino privalomąją vakcinaciją. Pirmasis, 1905 m., patvirtino, kad privalomumas yra konstitucinis. Antrasis, 1922 m., konkrečiai patvirtino privalomąją vakcinaciją norint lankyti mokyklą. Nepaisant šių sprendimų, daugelyje valstijų trūko skiepijimo nuo raupų įstatymo, o tos, kurios jį turėjo, nesugebėjo jo nuosekliai įgyvendinti. Kai kurios valstijos atnaujino savo įstatymus, kai atsirado naujų vakcinų.
Mokyklinio skiepijimo įstatymai buvo iš esmės pakeisti septintajame dešimtmetyje, kai sveikatos apsaugos pareigūnai nusivylė, kad mokyklose ir toliau kyla tymų protrūkiai, nors neseniai buvo licencijuota saugi ir veiksminga vakcina.
Daugelis tėvų klaidingai manė, kad tymai yra erzinanti, bet lengva liga, nuo kurios dauguma vaikų greitai pasveiksta. Tiesą sakant, tai dažnai sukeldavo rimtų komplikacijų, įskaitant potencialiai mirtiną pneumoniją ir smegenų patinimą.
Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) paskatintos, visos valstijos atnaujino senus įstatymus arba priėmė naujus, kurie paprastai apėmė visas septynias iki tol sukurtas vaikystėje suduodamas vakcinas: difterijos, kokliušo, stabligės, poliomielito, tymų, kiaulytės ir raudonukės. 1968 m. tik pusėje valstijų buvo taikomi mokyklinio skiepijimo reikalavimai, o 1981-aisiais tai priėmė visos valstijos.
Besiplečiantys reikalavimai, XX a. vidurys
Kas labiausiai stebina apie šį privalomosios vakcinacijos reikalavimų išplėtimą yra tai, kaip mažai ginčų jis sukėlė.
Įstatymai teismams kėlė pavienius iššūkius, dažniausiai dėl išimčių – kuriems vaikams, jei tokių yra, turėtų būti leista atsisakyti skiepų. Šiuos ieškinius dažnai iškeldavo chiropraktikai ir kiti alternatyviosios medicinos šalininkai. Daugeliu atvejų teismai šiuos prašymus atmetė.
Buvo ir menkų visuomenės protestų. Skirtingai nuo šiandieninių aktyvistų, aštuntajame dešimtmetyje, kai privalomasis skiepijimas mokyklose buvo patvirtintas, organizuotas pasipriešinimas vakcinacijai išliko užribyje. Skirtingai nei šiandien, kai apgaulingos teorijos apie su vakcinomis susijusią žalą, pavyzdžiui, diskredituota nuomonė, kad vakcinos sukelia autizmą, sklinda socialiniuose tinkluose, viešų diskusijų apie tariamą ar faktinę vakcinų riziką iš esmės nebuvo.
Didžiąją XX amžiaus dalį tėvai rečiau abejojo pediatrų rekomendacijomis nei šiandien. Priešingai nei šiomis dienomis populiarėjantis teiginys „pacientas yra vartotojas“, vyravo „gydytojas žino geriausiai“ požiūris. Visi šie veiksniai prisidėjo prie iš esmės teigiamo požiūrio į skiepijimą, o 1978 m. apklausoje daugiau nei 90 proc. tėvų pranešė, kad jie skiepytų savo vaikus, net jei nebūtų įstatymo, reikalaujančio tai daryti.
Plačiai išplitusi visuomenės parama vakcinacijai leido lengvai priimti įstatymus, tačiau norint kontroliuoti ligas prireikė daugiau nei įstatymo priėmimo. Aštuntajame dešimtmetyje skiepijimų rodikliai ir toliau atsiliko ne dėl pasipriešinimo, o dėl nesusidūrimo su epidemijomis.
Dėl sėkmingų ankstesnių skiepijimo programų dauguma mažų vaikų tėvų neturėjo tiesioginės patirties, susijusios su kančiomis ir mirtimis, kurias ankstesniais laikais sukėlė tokios ligos kaip poliomielitas ar kokliušas. Tačiau visuomenės sveikatos pareigūnai pripažino, kad šios ligos toli gražu nebuvo išnaikintos ir toliau kels grėsmę vaikams, jei nebus pasiektas didesnis skiepijimo lygis. Vakcinos tapo jų sėkmės auka. Kuo geriau jos veikė, tuo daugiau žmonių manė, kad jų nebereikia.
Reaguodamas į šį skubos trūkumą, CDC 1977 m. visoje šalyje pradėjo padėti valstijoms įgyvendinti neseniai priimtus įstatymus. Visoje šalyje sveikatos apsaugos pareigūnai bendradarbiavo su mokyklų rajonais, kad patikrintų mokinių įrašus ir suteiktų galimybę vakcinuotis vietoje. Atsiradus pastūmėjimui, neskiepytus vaikus jie pašalindavo iš mokyklos, kol jie nesusirinkdavo privalomų skiepų.
Išmokta pamoka buvo ta, kad norint, jog įstatymas būtų sėkmingas, reikia nuolatinių pastangų ir įsipareigojimo – nuolat priminti tėvams apie vakcinų vertę, kad mokyklos ir visos bendruomenės būtų sveikos.
Pridėti vakciną nuo COVID-19 į privalomų skiepų sąrašą?
Praėjus penkiems dešimtmečiams po to, kai privaloma vakcinacija norint lankyti mokyklą JAV tapo visuotinė, parama tam išlieka stipri. Tačiau internete ir socialiniuose tinkluose pasklidusi klaidinga informacija susilpnino visuomenės sutarimą dėl vakcinacijos vertės, kuri leido priimti šiuos įstatymus.
Skiepijimas nuo COVID-19 buvo netikslingai politizuotas dėl kylančių nesutarimų, ar COVID-19 tikrai kelia grėsmę ir ar galima pasitikėti mokslo ekspertų patarimais. Dėmesys, skirtas vakcinoms nuo COVID-19, suteikė naujų galimybių prieš skiepą nukreiptoms sąmokslo teorijoms pasiekti plačią auditoriją.
Įnirtingas pasipriešinimas vakcinacijai nuo COVID-19, kurį skatina antivyriausybinės nuotaikos ir klaidingos laisvės sampratos, gali pakenkti laiko patikrintiems reikalavimams, kurie dešimtmečius saugojo bendruomenes. Nors mokyklinio amžiaus vaikų skiepijimas bus labai svarbus siekiant kontroliuoti COVID-19, įstatymų leidėjai turės elgtis atsargiai.
