Prekyba nafta užtikrina 26 proc. Rusijos pajamų valiuta. Maskvos Carnegie centro duomenimis, federalinis biudžetas 84 proc. yra užtikrinamas pajamomis iš naftos eksporto.
Trys keliai į stagnaciją
Rusijos šių metų biudžetas yra paskaičiuotas remiantis tuo, kad „Urals“ rūšies nafta kainuos apie 40 dolerių už barelį. Šių metų pradžioje už ją mokėjo kažkur penkiolika dolerių daugiau.
Rusijos Centrinis bankas savo paskutinėje finansų politikos ataskaitoje nurodė, kad tokia perspektyva išliks mažiausiai iki pirmojo šių metų pusmečio pabaigos. Tuo pat metu yra pažymima, kad JAV didins savo gavybą, o Libija ir Nigerija atnaujins tiekimą pasaulinėje rinkoje, pasiūla išaugs, o kainos, atitinkamai, kris.
Rusijos Centrinio banko analitikai pristatė tris ekonominės situacijos šalyje vystymosi scenarijus, priklausomai nuo naftos kainų lygio. Bazinis scenarijus numato, kad „Urals“ paklausa laikysis ties 50 dolerių už barelį riba, o iki metų pabaigos turėtų nusileisti iki 40 dolerių. Ši kaina išsilaikys 2018-2019 metais.
Optimistinis variantas numato vidutinę „Urals“ kainą 55 dolerius šiais metais, o 2018 – 60 dolerių su prognoze, kad tokia kaina išsilaikys ir tolimesnius metus.
Tačiau jau 2019 augimas nustotų. Impulsas augimui nebūtų toks stiprus dėl pagrindo nebuvimo.
Scenarijus, kurį Centrinis bankas pavadino rizikingu, numato, kad naftos kaina kris iki 25 dolerių ir išliks tokiame lygyje artimiausius metus dėl Kinijos ekonominio nuopolio. Rusijos ekonomikos augimas tuo metu svyruos apie nulį, o artimiausiais metais ir visai nusimato recesija.
Tokio scenarijaus atveju – o Kinija jau sulaukė pirmųjų signalų iš „Moody’s“ reitingų agentūros, kuri pirmą sykį per pastaruosius beveik 30 metų sumažino šalies kreditingumo lygį – naftos eksporto šalių susitarimai nevaidins reikšmingesnio vaidmens. Taip pat tai reikštų niūrias prognozes Rusijos ekonomikai: tiek vietos, tiek ir užsienio investuotojai peržiūrėtų savo perspektyvas šalyje.
Jeigu įdėmiau peržvelgti visas tris galių scenarijų versijas, galima teigti, kad iš tiesų tai yra stagnacijos scenarijai. Net ir pačios optimistiškiausios iš jų ekonominis augimas negali būti vadinamas kitaip kaip „kosmetiniu“.
Sankcijos atlieka savo darbą, tačiau esmė - pačioje Rusijoje
Anot Kremliaus paviešintų duomenų, 2014-2017 metais dėl sankcijų, susijusių su Krymo aneksija ir kariniais veiksmais Donbase, Rusija neteko nuo 170 iki 250 milijardų dolerių. JAV valstybės departamentas šių metų vasarį paviešino ataskaitą, kurioje yra analizuojama, kaip 2014-aisiais įvestos Vakarų sankcijos paveikė Rusijos ekonomiką.
Sankcijos, kurios apėmė artimiausią Vladimiro Putino aplinką ir su Kremliaus aparatu susijusias bendroves, suteikė neigiamą poveikį kartu su jomis veikiantiems bankams, energetinio ir karinės pramonės įmonėms, tačiau nesudavė fundamentalaus smūgio Rusijos ekonomikai. Ataskaitos autoriai – Valstybės departamento vyriausiojo ekonomisto pavaduotojas Danielis Ahnas ir profesorius Rondey’us Ludema iš Džordžtauno universiteto – mano, kad apverktina ekonomikos būklės pirmiausiai yra sietina su žemomis naftos kainomis pasaulinėje rinkoje.
Iš tiesų sankcijos tik šiek tiek paspartino proceso, kuris tęsėsi pastaruosius kelerius metus, vyksmą.
Rusijos problemos šaltinis yra paprastas – „užsėdusi ant naftos adatas“ šalis „pravalgydavo“ savo gigantiškas pajamas, o ne protingai investavo ir neatliko būtinų reformų.
„Skylės“ Rusijos biudžete mastus geriausiai atspindi okupuoto Krymo likimas. 2014-aisiais, pačiame įvykių Ukrainoje įkarštyje, Kremlius jo gyventojams žadėjo aukso kalnus, pasakojo apie „sakralinę Krymo vertę“ ir jo gyventojų svarbą Rusijai. Iš Maskvos regiono vystymui turėjo plaukti milijardai dolerių.
Kovo mėnesio pabaigoje okupacinė Krymo valdžia paskelbė apie 1,55 mlrd. rublių sumažintą, palyginus su ir taip jau šiais metais apkarpytu biudžetu, regioniniu biudžetu. Tai yra federalinio lygmens biudžeto peržiūrėjimo pasekmė. Okupuoto Krymo finansų ministrė Irina Kiviko pripažino, kad Krymui ir Sevastopoliui skirtos vystymo lėšos iki 2020 metų buvo sumažintos.
Naftos nebeliks?
Maža to, Rusijos valdžios ir energetikos sektoriaus atstovų pranešimai leidžia manyti, kad šalis ateityje gali netekti vieno iš savo pagrindinių pajamų šaltinių – naftos gavybos ir eksporto.
Šalies resursų ir ekologijos ministro Sergejaus Donskojaus teigimu, rusai išnaudoja praktiškai visas žinomas naftos telkinių vietas, rezerve šiuo metu yra vos 6 proc. Interviu „Rosijskaja gazeta“ jis pažymėjo, kad be naujų telkinių atradimo gavyba sumažės jau 2020 metais.
Naujų telkinių žvalgyba taip pat yra faktiškai sustabdyta. Viena vertus, tai sankcijų, apribojusių Vakarų technologijų panaudojimą, efektas, kita vertus – neatsakingas V. Putino požiūris į šalies ekonomiką. „Neliko nieko. Atvirų telkinių fondas išeikvotas,“ – Rusijos prezidentui aiškinosi atsakingas už gelmių resursus valdininkas Jevgenijus Kiseliovas.
Anot jo, palaikyti gavybos lygį dabartiniame lygmenyje Rusija galėtų tik artimiausius keletą metų. 70 proc. rusų naftos atsargų yra sutelkta Arktyje ir kituose sunkiai pasiekiamuose rajonuose, kurių pardavimo savikaina svyruoja nuo 70 iki 150 dolerių už barelį. Maža to, Rusijos bendrovės neturi tinkamų technologijų, leidžiančių išnaudoti telkinius Arktyje.
Bendrovės „RusEnergy“ analitikas Michailas Krutichinas mano, kad Rusija savo naftos gavybos piką pasieks 2020-2022 metais, o 2035 jos gavybos apimtys sudarys vos 50 proc. dabartinių apimčių. Tiek naftos produktų užtektų padengti vidinės rinkos poreikį, todėl, jeigu niekas iš esmės nepasikeis, Rusija turėtų apskritai pasitraukti iš naftą eksportuojančių šalių klubo bei netekti vieno iš pagrindinių pajamų šaltinių.
„Jeigu pavyktų išvengti katastrofinių scenarijų, susijusių su vadovybės klaidomis ar išoriniais faktoriais, Rusijai liko ekonominių atsargų dar šešeriems ar daugiau metų. Vėliau svarbiausia bus priimti ryžtingus sprendimus, kurie padės išsaugoti šalies valdymą ir vientisumą,“ – teigiama 2016-ųjų pabaigoje paviešintoje Maskvos Carnegie centro ataskaitoje.
Atidėliojamos reformos
Apie tai, kad šaliai yra būtinos esminės reformos, Rusijoje kalbama jau seniai. Tačiau, iki pat šių laikų niekas konkrečiai tuo ir neužsiėmė.
Daug metų jau kalbama apie mokestines, energetikos sektoriaus liberalizavimo reformas, būtinybę mažinti regionų apkrovas.
Šios, o taip pat įvairios pensijinių fondų reformos šiuo metu yra atidėtos iki 2019-ųjų. Tačiau manoma, kad jos bus pradėtos svarstyti ne anksčiau 2020-ųjų. Ekspertų manymu, kad tuometinės ekonominės sąlygos šalyje gali būti jau pernelyg „kietos“ norimų reformų įgyvendinimui.
Stiprūs sukrėtimai – vis arčiau
Katastrofos požymiai vis aiškiau pakibę virš Kremliaus komandos, o tų problemų, į kurias Rusiją įklampino Vladimiras Putinas, sprendimo kelių nesimato.
Vakarų šalys, nekantriai laukiančios galimybės vystyti reikalus su Maskva, mažai kuo gali padėti, nes katastrofa, šalia kurios atsidūrė šalis, yra siejama su sisteminėmis problemomis.
Ekonominiai sunkumai vis stipriau atsispindi visuomenės būklėje. Kovoje tarp, kaip Rusijoje yra priimta sakyti, televizoriaus ir šaldytuvo, pastarasis pradeda imti viršų, tuo labiau, kad euforija, susijusi su Ukrainos puolimu ir Krymo aneksija, palaipsniui virsta nepasitenkinimu.
„Valdžia pramiegojo kardinalų visuomeninės sąmonės postūmį. Propaganda nustojo atlikinėti kompensuojamojo faktoriaus vaidmenį. Ateityje laukia daug siurprizų. Prasidėjusi masinės savimonės transformacija yra nebeatšaukiama ir ateityje tik spartės,“ – situacijos šalyje perspektyvas aiškino prestižinio Maskvos tarptautinių santykių universiteto profesorius Valerijus Solovejus.
Paskutinį sykį, kai šaldytuvas pradėjo imti viršų, Putinas pradėjo karą
Kol Vakarų dėmesys buvo prikaustytas prie antikorupcinių mitingų, kuriuos Maskvoje ir kituose miestuose organizavo Aleksejus Navalnas, per Rusiją nuvilnijo tolimųjų reisų vairuotojų protestai. O valdžios veiksmai tiek vienų, tiek kitų atžvilgiu sukelia tik dar didesnį gyventojų susierzinimą. Pirmuoju atveju už tariamą pasipriešinimą pareigūnams į koloniją yra sodinami niekuo nekalti asmenys, o antruoju yra bandoma susidoroti su mokesčiais nepatenkintais vairuotojais. Dažniausiai pasinaudojant absurdišką pretekstą – pavyzdžiui šią savaitę Rusijoje buvo sulaikyti tolimųjų reisų vairuotojai, kurių transparantus ant mašinų „padėjo“ iškabinti pati policija. O tada suėmė už formalų susirinkimų įstatymo pažeidimą.
Daugelis ekspertų rytuose laiko tiek Aleksejų Navalną, tiek ir Michailą Chodorkovskį turint susitarimą su Kremliumi, kuriems yra leidžiama kiek daugiau imituoti opoziciją. Šis spėjimas turi šiek tiek pagrindo. Protestai Rusijoje, ar tai būtų prieš korupciją ir premjerą Medvedevą, ar tai būtų nepasitenkinimas dėl kelių mokesčių, niekada nė žodžiu nemini pagrindinio Kremliaus vado, V. Putino. Tačiau tai taip pat gali būti ir gudrios taktikos nuversti šalies vadą pakertant pasitikėjimą jo parankiniais, dalimi. Opozicionieriai jau įsitikino, kad V. Putiną išjudinti nėra taip paprasta, o štai jo artimiausiųjų aplinka yra daug nuodėmingesnė ir liaudyje mažiau dievinama, negu populiariausias Rusijos politikas-buvęs saugumietis.
Todėl reikia būti pasirengus patiems niūriausiems scenarijams ir prisiminti, kad praėjusį sykį, kuomet rusų pasitikėjime valdžia atsirado dvejonių, o šaldytuvas pradėjo skelbti pergalę prieš televizorių, V. Putinas pradėjo karą Ukrainoje.
