REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Ne, tikrai neprisiminsiu, kada tėtis pirmą kartą nusivedė į treniruotę. Labai seniai buvo, - prisipažino perspektyviausias Lietuvos beisbolo žaidėjas Dovydas Neverauskas, žvelgdamas į savo tėčio apdovanojimus. - Tik žinau, kad mokiausi pirmoje klasėje. Treniruotės vyko mokyklos salėje.“

„Ne, tikrai neprisiminsiu, kada tėtis pirmą kartą nusivedė į treniruotę. Labai seniai buvo, - prisipažino perspektyviausias Lietuvos beisbolo žaidėjas Dovydas Neverauskas, žvelgdamas į savo tėčio apdovanojimus. - Tik žinau, kad mokiausi pirmoje klasėje. Treniruotės vyko mokyklos salėje.“

REKLAMA

Pirmą Dovydo treniruotė puikiai prisimena jo tėtis – jau trisdešimt metų beisbolo tradicijas mūsų šalyje puoselėjantis Virmidas Neverauskas. „Tiesiog surinkome beisbolą pažaisti jo draugus“, - truktelėjo pečiais vyras.

Pasak jo, Dovydo pažintis su beisbolu įvyko, kai berniukui buvo vos ketveri. „Pirmą kartą į varžybas su vyrų komanda Dovydas keliavo būdamas vos ketverių, - išdavė V. Neverauskas. - Po metų jis ištvėrė dviejų parų kelionę autobusu į Ispanijoje vykusias Europos taurės varžybas. Šioje kelionėje jis buvo komandos lazdų nešiotojas“.

Besitreniruojantį Dovydą užklupau specialiai beisbolo žaidėjams įkurtoje „žiemos“ treniruočių bazėje „Sportima“ arenoje. Vos po kelių dienų jis turėjo kelti sparnus į jungtines Amerikos valstijas, kur šį sezoną lietuvis pabandys praverti stipriausios pasaulio beisbolo lygos – MLB („Major League Baseball“) – duris.

REKLAMA
REKLAMA

Lapkritį Pitsburgo „Pirates“ įtraukė 24-erių vilnietį į pagrindinę komandos sudėtį. Tačiau Dovydas neskuba džiaugtis, kadangi į sezono paraišką MLB klubai įtraukia 40 žaidėjų, tačiau rungtynėms gali registruoti 25 žaidėjus.

REKLAMA

Krepšininko trauma

Pirmosios savo kelionės su beisbolo komanda, apie kurią pasakojo tėtis, Dovydas beveik nepamena. „Tačiau prisimenu vandens atrakcionų parką ir didelę čiuožyklą, kuria leidomės kartu su tėčiu. Pamenu, kad tada dar nemokėjau plaukti, todėl buvau su oro pagalvėlėmis ant rankų“, - atmintyje kapstėsi sportininkas. Tėtis jam suskubo į pagalbą: „O jūros nepameni?“

„Teisingai, dar buvo jūra. Tai - patys įsimintiniausi dalykai. Pamenu, kad buvo faina, nešiojamų lazdų nepamenu“, - traukė pečiais Dovydas.

Paklaustas, kiek nervų pačiam kainavo Dovydo karjera, tėtis atsiduso. „Baisiausia buvo, kai trylikos jis gavo traumą, - prisiminė V. Neverauskas. - Jis sugebėjo išsinarinti rankos, kuria meta, alkūnę. Matai, vaikinas sugalvojo įdėti į krepšį: prisidėjo plytų, kurios atsispyrimo metu pavažiavo ir Dovydas plojosi ant žemės. Namo jis parėjo ranką laikydamas prispaudęs prie krūtinės. Jau tada žinojau, kad jis turi talentą, žinojau, kad vaikis turi šansą patekti į aukščiausią lygį. Įsivaizduokite mano išgąstį. Viskas sugijo, tačiau baimės buvo labai daug“.

REKLAMA
REKLAMA

Įspūdingos „premijos“

V. Neverauskas prisipažino buvęs griežtas tėvas ir treneris. „Dovydas buvo užsispyręs vaikas. Kartais prisieidavo su tais užsispyrimais įvairiai kovoti“, - sakė treneris.

Paklaustas, kokios griežčiausios bausmės yra sulaukęs iš tėčio, Dovydas susimąstė: „500 pritūpimų?“

„Manau, kad daugiau, - įsiterpė tėtis. – Grįždamas iš Italijos padarei tūkstantį atsispaudimų. Tai buvo ilga kelionė autobusu, trukusi dvi paras. Jis tiek nesąmonių autobuse krėtė, kad nuolat tekdavo „premijas“ dalinti“.

„Tuo metu „premijos“ mūsų komandoje buvo labai populiarios: 20, 50, 100... , - prisiminė Dovydas. – Nieko, kaip ten yra sakoma? Per kančias į žvaigždes“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svarbiausia – ne matematika

Sulaukęs klausimo apie meilę beisbolui, Dovydas atvirauja: „Nepasakyčiau, kad tai buvo meilė beisbolui, žaisti pradėjau tik dėl to, kad tėtis buvo treneris.“

„Tik po kurio laiko supratau, kad šis žaidimas man patinka. Tiesiog žaidžiau. Tikrai negalvojau apie didžiausias aukštumas. Mane „užkabino“ kelionės, pamačiau pasaulį ir geresnes aikšteles. Juk Lietuvoje niekada neturėjome normalios aikštės, todėl užsienyje žaisti buvo didelis malonumas. Mes ir dabar neprašome pinigų. Mums tereikia vietos stadionui. Jei jį turėtume, mes galėtume organizuoti turnyrus, kviesti komandas, rengti seminarus, steigti akademijas. Mums tereikia vietos. Neturime stadiono penkiolika metų Vilniuje, nors turime visų kitų sporto šakų stadionu“, - apgailestavo D. Neverauskas.

REKLAMA

Atvirai bei ramiai jis kalba ir apie šansą tapti pirmuoju lietuviu, pravėrusiu MLB duris. „„Niekada negalvoju, kaip bus. Žinau, kad reikia treniruotis, žaisti, reikia rodyti gerus rezultatus ir visas ateis savaime. Reiikia mažiau galvoti, kaip patekti į aukščiausią lygį. Dirbti reikia aikštelėje... – dėsto sportininkas. - Didžiausia žaidėjų klaida yra daroma tada, kai jie per daug galvoja apie karjerą, apie kitus žaidėjus, kai viskas pavirsta matematinėmis formulėmis: savo statistiką lygina su kitų žaidėjų rezultatais. To daryti nereikia, nes ne statistika viską lemia. Geras žaidėjas privalo įgauti trenerio pasitikėjimą“.

VISĄ POKALBĮ SU DOVYDU NEVERAUSKU ŽIŪRĖKITE VAIZDO SIUŽETE! 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų